- Diana, laukia ilga kelionė į Japoniją, kur vyks Tarptautinis Nagojos moterų maratonas. Kokius tikslus sau keli prieš šias varžybas?
- Svarbiausias ir pagrindinis tikslas – adaptuotis. Labiausiai ir nerimauju dėl to, nes iki šiol nesu dalyvavusi varžybose tose šalyse, kur yra didelis laiko skirtumas. Kitokios oro sąlygos ir maistas taip pat bus išbandymas, tikiuosi, kad man pavyks su tuo susidoroti.
- Kokia vieta tave tenkintų?
- Pirma! (juokiasi). Negi sakysiu, kad dešimta, aišku, kad labiausiai tenkintų pirma vieta. Bet dabar mano tikslas ne toks. Pirmiausiai noriu, kad atsipirktų pastangos, kurias įdėjau ruošdamasi šiam maratonui. Noriu gerai jaustis ir gerai bėgti.
- Ar domėjaisi, kokios varžovės ruošiasi dalyvauti maratone Japonijoje?
- Ne, man tai visiškai neįdomu.
- Pernai rudenį Italijos Kaprio maratone pasiekei rezultatą, kuris suteikė teisę dalyvauti pasaulio lengvosios atletikos čempionate ir olimpinėse žaidynėse. Tačiau praėjus keliems mėnesiams po varžybų Tarptautinė lengvosios atletikos federacija išbraukė šį maratoną iš varžybų, kuriose galima vykdyti normatyvus, sąrašo. Ar neapmaudu, kad jau turėjai kelialapį kišenėje, o dabar jo teks siekti iš naujo?
- Apie tai net negalvoju. Aš tiesiog dalyvavau maratone, įvykdžiau normatyvą, o kad varžybos buvo išbrauktos iš sąrašo, ką jau padarysi, ne nuo manęs tai priklausė. Nesijaudinu, kad rezultato neįskaitė. Mano tikslas bėgti maratoną ir pavasarį, ir rudenį, laiko vykdyti normatyvus dar bus. Aš žiūriu į priekį, apie tai kas buvo niekada negalvoju.
- Italijos maratone pasiekei aukštą rezultatą - 2 val. 28 min. 03 sek. Bandysi jį pakartoti, o gal net pagerinti ir taip užsitikrinti vietą Lietuvos rinktinėje?
- Šiuo metu negaliu pasakyti ir prognozuoti, kaip seksis bėgti, nes maratonui Japonijoje ruošiausi labai trumpai, vos du mėnesius, tai čia – zuikio dainos. Bet, žinoma, norėtųsi bėgti kuo geriau. Aišku, būtų ramu, jei dabar užsitikrinčiau kelialapį į pasaulio čempionatą ir olimpiadą, bet tai nereiškia, kad tada sėdėčiau ant sofos ir nieko nedaryčiau. Mano tikslai yra visai kiti. Iki olimpiados bus dar maratonų ne vienas ir ne du. O kai ji artės, tada ir pradėsiu galvoti ir apie ją. Dabar aš galvoju tik apie varžybas Japonijoje.
- Neseniai grįžai iš stovyklos Portugalijoje. Kuo ji buvo naudinga?
- Ten buvo šilta, turėjau stimulą ir jaučiau didelę motyvaciją sportuoti, nes į stovyklą suvažiavo daug sportininkų iš įvairių šalių. Iš tikrųjų buvo gera stovykla – be šalčio ir sniego.
- Sugrįžus į Lietuvą buvo sunku adaptuotis?
- Aš labai greitai adaptuojuosi prie bet kokių sąlygų. Ir Lietuvoje man gerai. Tiesą pasakius man čia geriausia treniruotis ir ruoštis varžyboms. Net nežinau kodėl.
- Kur treniruojiesi per šalčius? Manieže, kurio vienas ratas – 200 metrų, bėgti ilgas distancijas tikriausiai labai nuobodu?
- Kai buvo didieji šalčiai, ratus sukau manieže. Jei bėgdama kiekvieną ratą galvočiau, kaip yra nuobodu ir negera, varžyboms nepasiruoščiau. Kai turiu tikslą, darau savo darbą, negalvoju, kad nuobodu. Aišku, norėtųsi geresnių treniruočių sąlygų, bet kokios yra, tokiomis ir treniruojuosi.
- Viename interviu užsiminei, kad buvai sulaukusi pasiūlymo priimti Didžiosios Britanijos pilietybę. Pasiūlymas vis dar galioja?
- Visų pirma iš šios istorijos buvo išpūstas labai didelis burbulas. Po 2009 metais vykusio Venecijos maratono gavau Anglijos federacijos laišką su pasiūlymu priimti šios šalies pilietybę. Federacijos atstovai žinojo, kas aš tokia, domėjosi, kaip man sekasi dalyvauti varžybose, nes Anglijoje tarp jų maratonininkių buvau trečia. Bet tas siūlymas buvo jau seniai, dabar apie tai nieko negalvoju ir nieko nesiruošiu keisti. Aš patriotė ir bėgu už Lietuvą.
