– Virgilijau, kaip reagavote į žinią, kad viena geriausių Lietuvos sportininkių atstovaus Rusijai?, - paklausėme dukart olimpinio čempiono V. Aleknos.
– Anksčiau ar vėliau turėjo taip atsitikti, nebūtinai su Donata. Kiek išvažiuoja aukštos kvalifikacijos specialistų, ir niekas nekelia problemos, o jei sportininkas tai padaro – jau nuodėmė.
Sportininko amžius labai trumpas ir tas vadinamasis pikas, kurį Donata jau yra pasiekusi, trunka vos 4-5 metus. Per tą laiką reikia ne tik sveikatos nesusigadinti, bet ir užsitikrinti finansinį gyvenimo pagrindą. Šiuo požiūriu visiškai suprantu jos sprendimą.
– Pateisinate tai kaip sportininkas, ar kaip žmogus?
– Kiekvienas žmogus, ne tik sportininkas, renkasi kur geriau, ir už tai smerkti tikrai negaliu. Jei sąlygos čia netenkina, jai spręsti, kaip elgtis, bet nemanau, kad tai smerktinas poelgis ir iš žmogiškosios, ne tik profesinės, pusės. Aš pats kiek sportuoju, tiek vargstu.
Pažiūrėkite, kokias bazes turime. Nieko mes neturime, ir nematau, kad kažkas stengtųsi tą situaciją pagerinti.
– Jūsų sportininko kelyje panašių pagundų nebuvo?
– Ne, tokių pagundų mano karjeroje nebuvo. Nėkart apie tokią galimybę net negalvojau. Tie materialūs dalykai man niekad nebuvo pirmoje vietoje. Tiesiog norėjau tobulėti ir diską mesti kuo toliau. Lietuvos disko metimo mokykla turi gilias tradicijas, tad sąlygas tobulėti turėjau ir čia.
– Ar galite pasakyti, kad per metus, praleistus sporte, spėjote užsitikrinti tvirtą finansinį pagrindą ateičiai?
– Tikrai ne. Tik jaučiau, kad visąlaik galėjau treniruotis be didesnių problemų. Ilgą laiką rodžiau stabilius rezultatus, todėl man buvo lengviau. Aišku, jei būtų dar geresnės sąlygos, gal būtų buvę galima dar daugiau pasiekti, bet džiaugiuosi tuo, ką pasiekiau.
– Nemanote, kad dabar tokių atvejų, kaip D. Rimšaitės, bus dar daugiau?
– Manau, kad ne Donatos sprendimas yra problema. Tai yra tik pasekmė, ir tikrai nemanau, kad tai paskutinis toks atvejis. Tikėtina, kad dabar pasipils daug tokių atvejų.
Reikia labai rimtai galvoti, kaip palengvinti sportininkų dalią. Kaip sukurti sąlygas treniruotis, bazes sutvarkyti. Pas mus iš esmės nėra niekas tvarkoma. Dvidešimt metų gyvename be sporto strategijos, kai visas pasaulis ir kaimynai nuėjo labai toli. Mes stovime vietoje. Gal po dešimt metų apskritai neturėsime sportininkų? Kurie dar bando sportuoti, išvažinės. Reikia kardinalių pokyčių, kad tokių dalykų nebūtų.
– Sakėte, kad jums materialus atlygis niekuomet nebuvo svarbiausias. Dirbdamas su jaunosios kartos disko metikais pastebite, kokie jų prioritetai?
– Jaunimas treniruojasi, nes nori išmokti ir tapti gerais atletais. Dabar jų tikslai tokie, o kaip bus vėliau – negali žinoti. Gal ir jiems pasiūlys atstovauti kitai šaliai, ir jie sutiks. Kas jiems gali uždrausti? Negalime sportininkų laikyti kaip vergų. Negalime sakyti, kad, štai, paruošėme tave, ir dabar privalai sportuoti už tūkstantį litų.
Rūta PAŠKAUSKIENĖ, stalo tenisininkė:
„Man sunku vertinti, nes pati tokioje situacijoje niekad nebuvau atsidūrusi, tad nesinori iškart žmogų teisti ar smerkti. Ji jauna, jai pasiūlė geresnes sąlygas, ir nežinai, kaip pati pasielgtum tokioje situacijoje.
Aišku, neįsivaizduoju savęs priimančios kitos šalies pilietybę, man smagu atstovauti Lietuvai. Asmeniškai man užtenka lėšų ir į turnyrus nuvažiuoti, ir svarbiausioms varžyboms pasiruošti. Gal kitoms sporto šakoms, turinčioms daugiau pajėgių sportininkų, išties yra sunkiau, bet aš jokių nusiskundimų neturiu.
Jauniems sportininkams, kuriems gyvena vien sportu ir galbūt nori nuvažiuoti į kiek įmanoma daugiau varžybų, tų lėšų galbūt tikrai nepakanka, o aš jau atsirenku, kur dalyvauti. Turiu keletą rėmėjų, ir tų lėšų man tikrai užtenka. Man Lietuvoje visada buvo labai gerai ir niekad nenorėjau kažkur išvažiuoti. Čia šeima, tėvai. Nemanau, kad dabar galėčiau susigundyti panašiu pasiūlymu, bet lengva kalbėti, kai niekad tokio pasiūlymo ir nebuvo. Niekad negali žinoti, kaip iš tiesų pasielgtum“.
Vytautas JANUŠAITIS, plaukikas:
„Kaip vertinu Donatos sprendimą? Teigiamai. Džiaugiuosi, kad rado, kur geriau. Ne vien finansine prasme, bet ir dėl treniruočių sąlygų ir asmeninio gyvenimo pokyčių. Žmogus visuomet ieško, kur geriau.
Kita vertus, šis atvejis apnuogina mūsų sporto politiką ir parodo, kokia kryptimi sportas juda. Asmeniškai aš tokių pasiūlymų nesu turėjęs. Galbūt rodžiau nepakankamai aukštus rezultatus, be to, aukšto lygio plaukikų pasaulyje yra begalė. Jei būtų užsienio klubo pasiūlymas, tikrai sutikčiau. Ar sutikčiau atstovauti kitai šaliai? (ilga pauzė). Manau, taip“.
