– Barselonoje padarei tikrą stebuklą, per tokio aukšto rango varžybas dešimtkovėje pagerinai net penkis atskirų rungčių asmeninius rekordus ir pasiekei du geriausius sezono rezultatus.
– Stebuklo nepadariau – padariau tai, ką galėjau. Pagerinau ne penkis asmeninius rekordus, o keturis. Įsivėlė klaida, paskelbiant mano rezultatą rutulio stūmimo sektoriuje. Mano asmeninis rekordas – 15 m 20 cm. O vieta – aukšta. Ją tokiuose čempionatuose sunku planuoti. Rungčių yra ne viena, o dešimt. Tam pačiam varžybų lyderiui ukrainiečiui Oleksijui Kasjanovui nepasisekė, jis gavo traumą.
Kai dabar pagalvoju, prizinė vieta buvo ranka pasiekiama. Varžybas stebėjo ir mano žmona su drauge, kurios į Barseloną atvyko likus vienai savaitei iki čempionato. Visi labai džiaugėmės sėkmingu pasirodymu.
– Kur vyko Tavo pasirengimas Europos čempionatui, ar sąlygos buvo geros?
– Rengiausi Kaune, sąlygos buvo sudarytos geros. Po Lietuvos čempionato buvau nuvykęs parungtyniauti į Čekiją. Labai gerbiu savo pirmąjį trenerį, puikų žmogų Alfredą Starkevičių, kuris mane mokė įvairių rungčių subtilybių. Pamatęs, kad man gerai sekasi atskirose rungtyse, 2000 m. jis man pasiūlė meistriškumą kelti pas daugiakovininkų trenerį Romą Bertulį.
Kai jis išvažiavo gyventi į Ameriką (su juo Amerikoje kelis kartus buvau susitikęs), mano treneriu tapo Valdas Petkevičius. Šią vasarą, norėdamas man padėti, jis už savo pinigus važiavo į varžybas Anglijoje, kaip treneris, buvo ir Europos čempionate Barselonoje.
– Nuolat akcentuoji, kad Tavo pačios silpniausios rungtys yra trys paskutiniosios. Ką galvoji daryti?
– Toms rungtims, ypatingai 1500 m bėgimui, reikia pasirengti žymiai geriau. Su kartimi jau reikia šokti 4 m 90 cm ar netgi 5 metrus, o ieties metimo rungtis, nors ir yra silpna, mano pozicijos dešimtkovėje dažniausiai nepakeičia. Ieties metimas daug taškų neįvertinamas, gali mesti labai daug, bet taškų gausi mažai.
Šią rungtį, žinoma, reikia tobulinti, bet ypatingai didelio dėmesio jai neskirsiu. Geriau į tolį nušokti 10 cm toliau, nei ietį numesti 5 m toliau. Ieties metimas – nėra tragiška mano rungtis, 49 metrai – visai neblogai.
– Kokie dabar Tavo santykiai su Lietuvos lengvosios atletikos federacija? Anksčiau su ja pykaisi dėl to, kad, įvykdęs olimpinį B normatyvą, nebuvai nuvežtas į Pekino olimpines žaidynes?
– Mano santykiai su federacija dabar geri. Gerai sutariu su naująja federacijos generaline sekretore Nijole Medvedeva. Visą laiką sutariau ir su federacijos prezidentu Eimantu Skrabuliu. Juoda katė buvo perbėgusi kelią su buvusiu LLAF generaliniu sekretoriumi Eugenijumi Buroku, kuris buvo nusistatęs prieš „amerikiečius“.
Kai daugiakovėje pradėjau rungtyniauti 2000 metais, o 2002 m. per pasaulio jaunimo čempionatą užėmiau šeštą vietą, per tą laiką gavau tiktai 200-500 Lt. paramos. Tačiau taip elgėsi anoji federacija, o dabar yra nauja, kuri yra gera. Po čempionato kalbėjausi su federacijos vadovais, mūsų santykiai žada keistis tik į gerąją pusę.
– Jau aštuntus metus gyveni Amerikoje. Ką ten veiki?
– Į Ameriką išvažiavau 2003 m. sausio pradžioje. 2006 m. gruodį baigiau Kanzaso universitetą. Prieš pustrečių metų sukūriau šeimą su taip pat Universitete studijavusia amerikiete – žmona nėra sportininkė, bet sportui prijaučia, pati kartais nubėga po 5 ar 10 mylių.
Neseniai nusipirkau namą. Kai tiktai įsigijau būstą, iškart teko išvažiuoti į Lietuvą. Vaikų dar neturiu, planuojame truputį palaukti. Esu lietuvis, gyvenantis Amerikoje. Kiekvieną savaitę telefonu kalbu su broliu, tėvais. Dabar gyvenu Vičitos miestelyje ir treniruojuosi Kanzaso universiteto sporto bazėje.
Kaip treneris, padedu jų sportininkams. Juos treniruoju rytais, po to pats važiuoju treniruotis, o vakarais vėl einu į darbą. Treniruoju ir sportininkus, ir paprastus žmones, kurie nori būti sveiki ir stiprūs. Ateina pasportuoti verslininkai, beisbolo ir futbolo žaidėjai.
Tarp tų penkių dešimtkovininkų, kurie per Europos čempionatą mane aplenkė, turbūt, nėra nė vieno, kurie eitų į darbą. Jie visą dėmesį yra sutelkę sportui. O man reikia labai anksti keltis ir skubėti į darbą. Šimtu procentų negaliu atsiduoti vien tiktai sportui.
– Kokie Tavo artimiausi planai?
– Treniruosiuosi, lauksiu žiemos sezono. Norėčiau dalyvauti Europos čempionate – nereikės bėgti 1500 m, o 1000 m, mano rezultatas, palyginti su lyderių, yra neblogas (2 min. 49 sek.). Šiemet dešimtkovės varžybose jėgas bandžiau penkis kartus, manau, kad pakankamai nemažai.
– Kokią taškų sumą dešimtkovės varžybose norėtum surinkti?
– Vilioja Lietuvos rekordas, priklausantis vilniečiui Ryšardui Malachovskiui, kuris pasiektas dar 1981 m. - 8438 tšk. Žiemą šalies septynkovės rekordą jau pagerinau (5878), nors, tiesa, nežinau dėl ko, jis dar nėra patvirtintas. Dešimtkovės rekordą bus sunkiau atakuoti, bet, tikėkimės, savo tikslą pasieksiu.
Tą padaryti galėjau jau Barselonoje. Po devynių rungčių turėjau surinkęs 25 tšk. daugiau, nei R. Malachovskis buvo surinkęs, tačiau jis labai greitai bėgo 1500 m. Patobulinus savo silpnąsias rungtis, apie rekordą būtų galima galvoti jau artimiausiu metu. Tačiau daug kas priklausys nuo to, kokios sąlygos man bus sudarytos sportuoti. Viena yra tiktai sportuoti ir visai kas kita, kai reikia visą dieną dirbti.
Pinigėlius, kuriuos su žmona iki šiol uždirbome, tenka taupyti, nes daugumą jų reikia išleisti sportui. Tačiau, jeigu nedirbčiau, negalėčiau sportuoti.
– Kitais metais – pasaulio čempionatas, kuriame Tu jau pelnei teisę dalyvauti. Kokios Tavo galimybės jame?
Prisidės Kubos, Amerikos daugiakovininkai, tačiau aš irgi nesnausiu. Niekas negali prognozuoti, kaip baigsis čempionatas, kadangi, pabrėžiu, dešimtkovė – tai dešimt rungčių, niekas nėra apsaugotas nuo traumų.
