1995 metais išvyko į Daniją. 2000-aisiais geriausiojo Lietuvos futbolininko rinkimuose jis užėmė antrąją vietą, po metų - trečiąją.
Traumos gydymas užtruko
- Aurelijau, kokios nuotaikos baigėte sezoną “Brondby” komandoje po ilgai užtrukusio traumos gydymo?
- Vieną kėlinį sužaidžiau, todėl nuotaika pakilo. Iki traumos dvejus metus jutau pakilimą, stabilumą, pavyko išvengti traumų, o 2003-ieji buvo visiškai kitokie. Per treniruotę patyriau traumą - įtrūko šoninis kelio raištis. Gydymas užtruko tris mėnesius, nes esu pasimokęs neskubėti grįžti į aikštę, kol nesu visiškai pasveikęs.
Anksčiau dar neišsigydęs traumos verždavausi sportuoti, mane turėdavo stabdyti, o jei nesustabdydavo, trauma atsinaujindavo. Bėgant metams, traumos gydymo metu išmokau matyti ir gerų dalykų.
Vienas jų buvo šeima - balandį gimė sūnus Augustas, tad turėjau daugiau laiko pabūti su juo. Kitas teigiamas dalykas - laisvi savaitgaliai, kuriuos galėjau skirti dukrai Dominykai. O sezono pabaigoje atsigavau, įgijau neblogą fizinę formą, per atostogas stengiausi ją išlaikyti. Sausio 12 dieną vėl kibsime į darbą - prasidės pasirengimas naujam sezonui.
Laukia dvikovos su “Barcelona”
- Naująjį sezoną “Brondby” pradeda UEFA taurės rungtynėmis su ispanų “Barcelona”. Turbūt tikėjotės lengvesnių varžovų trečiajame etape?
- Su “Barcelona” žaisime vasario 26-ąją - tuo metu mes dar nebūsime pradėję Danijos čempionato. Tačiau burtais esame patenkinti. Iš tų varžovų, kuriuos galėjome gauti, pavyzdžiui Turkijos ar Rusijos komandą, “Barcelona” ir finansine prasme, ir dėl žiūrovų buvo palankiausias variantas.
Bilietus “Brondby” gerbėjai į mačą su “Barcelona” išpirko per 12 minučių.
O jeigu ir pralaimėsime ispanų klubui, niekas nepasmerks. Tačiau iš anksto nesirengiame pasiduoti - “Barcelona” žaidimas labai banguoja, todėl turime galimybių laimėti.
Be to, visų futbolininkų svajonė yra sužaisti didžiuosiuose stadionuose. Man jau teko žaisti “Nou Camp” stadione 1998 metais UEFA čempionų lygos rungtynes. Tai paliko didžiulį įspūdį. Žaidžiant tokiuose stadionuose pajunti tikrą futbolą, tokios rungtynės išlieka atmintyje.
Gyvenimu nesiskundžia
- Šiuo metu esate vienintelis futbolininkas, galintis pasigirti stabilia karjera viename stipriame klube. “Brondby” komandoje žaidžiate jau 8 metus - nuo tada, kai išvykote iš Kauno “Inkaro-Grifo”.
- Man džiugu, kad klubas manimi patenkintas. Nors Danijos futbolo lyga nėra pati stipriausia, bet klubas - labai rimtas, kiekvienais metais dalyvauja UEFA turnyruose. Kiek žaidžiu “Brondby”, nebuvome užėmę žemesnės nei antrosios vietos, keturis kartus tapome šalies čempionais, dukart laimėjome Danijos taurę. Visą laiką žaidžiame tik dėl pergalės. Tai įpareigoja ir suteikia malonumo - aš niekada nemėgstu pralaimėti, net treniruotėje. Jeigu treniruotėje pralaimiu, grįžus namo žmona tai iškart pastebi mano veide.
- Ar niekada nepagalvojote, kad išvažiavęs į kitą šalį galbūt būtumėte uždirbęs daugiau, išbandęs savo jėgas ir galimybes stipresnėje lygoje?
- Tokių minčių visada būna - kai yra gerai, norisi dar geriau. Turėjau galimybių, bet situacija klostėsi taip, kad vienu metu aš buvau traumuotas, kitu metu vėl kažkas sutrukdė. “Brondby” pradėjau žaisti kairėje pusėje būdamas dešiniakojis. Užsieniečiai tokio futbolininko nelabai nori. Lietuvos rinktinėje žaidžiau atakuojančiu saugu, tuomet mano galimybės buvo didesnės. Dabar jau ir metai savo daro. Todėl pasirašydamas naują kontraktą su “Brondby” norėjau ilgos sutarties, kad daugiau nereikėtų niekur žvalgytis, arba važiuoti ten, kur mokėtų 2-3 kartus daugiau.
Patikėkit, nėra lengva kitoje šalyje įsitvirtinti. Išvykęs iš Danijos tikrai negalėčiau gyventi taip, kaip dabar gyvenu su šeima Kopenhagoje. Čia negalime niekuo skųstis, turime namą netoli jūros. Išvažiavus į kitą šalį po metų dvejų tikriausiai vėl reikėtų pradėti galvoti - o kas toliau? Galėčiau išvažiuoti į Kiniją ar Rusiją ir, jeigu pasisektų atsiimti visus uždirbtus pinigus, finansiškai laimėčiau. Bet tektų gyventi atskirai nuo šeimos. Tad neaišku, kur laimėčiau, kur pralaimėčiau, nes ne viską gali pamatuoti pinigais. Žodžiu, norų buvo, bet aplinkybės susiklostė kitaip ir dabar džiaugiuosi žaisdamas tokiame klube kaip “Brondby”.
M.Laudrupas - autoritetas
- Kaip pasikeitė “Brondby” žaidimas komandą pradėjus treniruoti Danijos futbolo legendai Mikaeliui Laudrupui?
- Jo atėjimas į “Brondby” buvo įvykis ne tik mums, bet ir visai Danijai. Tuo metu visi svarstė, ką jis darys baigęs karjerą. Mikaelis yra vadinamas Danijos ambasadoriumi pasaulyje. Vis jį gerbia ir kaip žaidėją, ir kaip žmogų. Tai inteligentiškas, gerai apmąstantis kiekvieną savo žodį vyras, su juo bendrauti labai malonu. O futbolo pasaulyje, “Brondby” klube, jis buvo sutiktas labai džiaugsmingai.
Akivaizdu, kad per tuos pusantrų metų komandos žaidimas labai pasikeitė. Laudrupas atsisakė 8 žaidėjų paslaugų, kurie, jo vertinimu, negali žaisti tokio futbolo, kokį jis įsivaizduoja. Tarp jų buvo ir rinktinės žaidėjų, ir užsieniečių. Naujasis treneris įtraukė kelis jaunus futbolininkus į komandą, kurią pagal jo įsivaizduojamą modelį turi sudaryti trečdalis žaidėjų iki 24 metų amžiaus, trečdalis - iki 28, likęs trečdalis - vyresni. Tuomet, jo supratimu, komandoje atsiranda konkurencija, tarpusavio santykių stabilumas. Laudrupas yra stiprus taktikas, neblogas psichologas. Juo esame labai patenkinti. Treniruotėse daug žaidžiame ir visą laiką kovojame dėl pergalės, juk visos situacijos geriausiai modeliuojamos rungtyniaujant. Lietuvoje per pratybas daugiau bėgame, mušame į vartus, bet futbolą mažai žaidžiame.
Ateitį mato Danijoje
- Danijoje tikriausiai liksite gyventi ir baigęs karjerą?
- Lietuva visada yra mano širdyje, norisi čia grįžti. Bet gyvenimą koreguoja ir kiti veiksniai - dukra eina į trečią klasę. Dominyka Danijoje užaugo ir išmoko kalbėti - atvykome į Kopenhagą, kai jai buvo 11 mėnesių. Dominykos mentalitetas, kultūra, kalba yra kaip danės ir šioje šalyje ji turi dideles perspektyvas. Ir mums su Jolanta nėra kančia gyventi Danijoje, tad gali būti, kad joje liksime - bent jau kol vaikai baigs mokyklas. Juk, kol baigsis mano kontraktas, ir Augustas čia išmoks kalbėti. O Dominyka tuomet jau eis į šeštą klasę. Jai būtų labai sunku keisti šalį ir mokyklą.
- Ar nebuvo minčių keisti pilietybę?
- Kol kas tikrai nebuvo ir nėra. Mes turime leidimą gyventi Danijoje visą laiką, turime visas socialines garantijas, mokame mokesčius ir jaučiamės visateisiais piliečiais. Šioje šalyje už viską reikia mokėti, tačiau žmogui už tai atlyginama dešimteriopai. Yra socialinės garantijos, saugumas, nėra nesveikos konkurencijos, mokyklose visi jaučiasi lygūs. Juokaujame, kad mes ėjome į komunizmą, o danai nuėjo.
A.Liubinsko žodžiai neužgavo
- Lietuvos rinktinėje žaidžiate daugiau kaip 10 metų, tačiau neteko kovoti 2003-iųjų vasarą įsimintinose rungtynėse su Vokietija ir Škotija. Ar nesigailite dėl to?
- Kiekvieną kartą, kai rungtyniauja rinktinė, o aš joje nežaidžiu, galvoju, kaip gaila, kad manęs joje nėra. Tačiau labai džiaugiausi mūsiškių sėkme - tokiai mažai Lietuvėlei sužaisti lygiosiomis su Vokietija, laimėti prieš Škotiją yra didelė garbė. Visą laiką norėjau, noriu ir norėsiu atstovauti Lietuvos nacionalinei komandai. Man tai - garbė, be to, smagu susitikti su senais draugais. Visos tarptautinės rungtynės išliko mano atmintyje.
- Kai vasarą neatvažiavote į rinktinę, treneris Algimantas Liubinskas pasakė, kad trisdešimtmečiams jau reikia pagalvoti, ar jų paslaugų ateityje išvis prireiks, nes vietas užims jaunesni. Ar tokie žodžiai neužgavo savimeilės?
- Aš supratau, ką treneris turėjo galvoje. Kiekvienam rinktinės žaidėjui reikia stengtis, kovoti, norint pelnyti vietą nacionalinėje komandoje. Niekam nesuteikiamas laisvas bilietas. Aš nesu išskirtinis ir kiekvieną kartą atvykęs į treniruočių stovyklą savo darbu turiu įrodinėti, kad esu vertas žaisti už Lietuvą. Todėl trenerio žodžiai manęs visai neužgavo. Turbūt ir aš taip pat jo vietoje būčiau pasakęs.
Vilioja trenerio darbas
- Kaip vertinate Lietuvos rinktinės varžovus pasaulio čempionato atrankos varžybose?
- Baisu. Gaila Lietuvos futbolo federacijos, nes finansiškai, išskyrus Ispaniją, nėra palankių komandų. Ir visos komandos moka žaisti futbolą, tad bus labai sunku. Nors jaunoji karta galbūt žais vis geriau ir geriau, juk dabar gana anksti talentingi futbolininkai išvyksta į neblogus klubus, kur gali sparčiau tobulėti. Matėme Latvijos pavyzdį - dešimties metų organizuotas, kryptingas darbas net tokiai mažai šaliai suteikė galimybių prasibrauti į Europos čempionato finalą. Tai kodėl Lietuvai to nepadarius?
- Ar ateityje negalvojate tapti treneriu?
- Neprisimenu, kiek man buvo metų, kai pirmą kartą pasakiau, kad būsiu treneris. Pavyzdys buvo tėvas, dirbęs treneriu (Lietuvos vyrų rinktinės vyriausiasis treneris, buvęs ilgametis Kauno “Granito” treneris Antanas Skarbalius - red.), todėl ir man atrodė, kad nieko kito negalėčiau daryti užaugęs. Tai ir išliko mano svajone.
Jeigu liksime gyventi Danijoje, tapti treneriu bus sudėtinga - iš trenerio duonos pragyvena tik aukščiausiosios lygos ir pirmosios lygos treneriai. Kiti treneriai yra tik mėgėjai. Be to, esu užsienietis. Bet turiu tikslą ir esu Danijos futbolo federacijai įteikęs prašymą lankyti trenerių kursus PRO 1 licencijai gauti. Tada, jeigu viskas gerai, bandysiu įgyti ir PRO 2 licenciją, kuri suteikia teisę treniruoti visus pasaulio ir Europos klubus. Šie kursai yra nepigūs, tačiau sutarėme, kad už mane sumokės “Brondby” klubas. Gyvenimas parodys, kaip viskas susiklostys. Smagiausia būtų ką nors treniruoti Lietuvoje ir po 20 metų pasidžiaugti, kad Lietuvos futbolas pažengė į priekį.
