„Nerealu dabar buvo kovoti dėl pirmos vietos, tačiau tikėjausi bėgti truputį greičiau. Vienas džiaugsmas – po traumos jau galiu bėgioti, – sakė pirmą ir antrą vietas Rasai Drazdauskaitei ir Gytei Norgilienei Kaune užleidusi maratonininkė. – Žadu vasarą atiduoti treniruotėms ir išlipti iš savo bėdų“.
Ar pastarųjų dviejų metų karjeros vingiai tenkino D. Lobačevskę?
„Be abejo. Progresu esu labai patenkinta. Turiu ir svajonę – patekti į Londono olimpiadą. Normatyvą esu įvykdžiusi, tačiau jį reikia pakartoti. Jeigu traumos nesutrukdys, tikiuosi tai atlikti rudenį“, – sakė Lietuvos moterų maratono rinktinės narė.
Vieni bėgdami galvoja apie darbus, kitų galvoje tuo metu apskritai tuščia, o Diana teigė, kad visą dėmesį bėgdama sutelkia į laiką ir rezultatą: „Tikrai nesvajoju, ką valgysiu ar gersiu po bėgimo.“
Rugpjūčio 7-ą dieną 30 metų jubiliejų švęsianti maratonininkė tvirtino, kad geriausia dovana jai būtų, jeigu daugiau nebekamuotų traumos.
Iki pat Vilniaus maratono Lietuvoje žadanti likti stajerė sakė, kad norėtų apginti pernai laimėto pusės maratono sostinėje nugalėtojos vardą.
„Negalėčiau Vilniaus maratono lyginti su Londono ar Venecijos, nes mūsų šalies sostinės bėgimui reikia dar labai augti. Tačiau bėgti namie tarp savų sienų labai malonu. Pastebiu, kaip keičiasi miestas, kas naujo atsirado“, – tikino Anglijoje gyvenanti moteris.
Kviesdama visus dalyvauti Vilniaus maratone – nesvarbu ar bėgs visą distanciją, ar pusę, ar mini – maratonininkė tvirtino, kad prie sporto linkusiems žmonėms „užsikabinti“ lengviau. „Bėgimas man tiesiog kraujyje. Bėgu dėl sveikatos, azarto ir savo malonumui. To ir visiems linkiu“, – sakė ji.
