Treneriai nepasitikėjo
- Kaip apibūdintum Pavlodare praleistą laiką?
- Buvo labai liūdna, nes žmona su dukra liko Kaune. Dukrelė dar maža, todėl šeima negalėjo atvykti į Pavlodarą. Nepritapau prie komandos, o ir treneriai manimi nelabai pasitikėjo.
- Nedaug leido rungtyniauti?
- Iš pradžių gaudavau žaisti pakankamai. Vėliau aikštelėje praleisdavau vis mažiau laiko - pakeisdavau kurį nors futbolininką. Tai žaisdavau, tai sėdėdavau ant suolo. Žinau, kodėl neleisdavo daug rungtyniauti, bet to negaliu pasakoti. Pasakysiu taip: keisti žmonės tie kazachai.
- “Irtyš” komanda rungtyniavo sėkmingai?
- Iki paskutinio turo vyko atkakli kova, bet mums pavyko antrąją vietą užėmusią komandą aplenkti dviem taškais ir tapti čempionais.
- Koks Kazachstano futbolo pirmenybių lygis?
- Neįspūdingas. Gal truputį aukštesnis nei Lietuvos. Čempionate rungtyniauja 18 ekipų.
- Kuri komanda stipresnė - FBK “Kaunas” ar ta, kurioje šį sezoną žaidei?
- Manau, kad penkiskart Lietuvos čempionai stipresni už Kazachstano čempionus.
Rinkdavo pinigus teisėjams
- Žaidei nedaug. Įvarčių pavyko įmušti?
- Nė vieno.
- “Irtyš” ekipai atstovavo nemažai legionierių. Kokį įspūdį jie paliko?
- Legionierių buvo tikrai daug: čekas, tadžikas, turkmėnas, rusas iš Maskvos, Minske gyvenantis ukrainietis. Pietiečiai yra draugiški.
- Kazachstane gyvena daug rusų. Kokios tautybės futbolininkų komandoje buvo daugiau - rusų ar kazachų?
- Maždaug po lygiai. Vyriausiasis treneris ir jo asistentas - kazachai.
- Už pergales gaudavote dideles premijas?
- Už laimėtas rungtynes kiekvienam žaidėjui išmokėdavo po 1000 dolerių, tačiau po 200 dolerių klubo atstovas iš karto surinkdavo. Kam? Arbitrams. “Kad jie gerai teisėjautų”, - buvo paaiškinta. Šioje šalyje dar akmens amžius.
Susidraugavo su ukrainiečiu
- Ar Pavlodare futbolas populiarus? Kiek žiūrovų stebėdavo jūsų komandos varžybas?
- Labai populiarus. Mūsų komandos rungtynes nuolat stebėdavo 10000 futbolo aistruolių. Prieš varžybas būdavo užtvertos aplink stadioną esančios gatvės.
- Apibūdink “Irtyš” gerbėjus.
- Jie neagresyvūs. Dainuoja sau, ir tiek. Nemačiau, kad kas nors muštųsi.
- Kokias turėjai buities sąlygas?
- Klubas devynių aukštų name visą antrą aukštą išpirko futbolininkams. Jame gyveno šeši komandos žaidėjai. Tą aukštą prižiūrėjo budėtojas. Aš gyvenau vieno kambario bute su ukrainiečiu Igoriu Čiumačenka. Puikiai sutarėme, tapome geriausiais draugais. Visur eidavome kartu. Su kitais futbolininkais beveik nebendravau.
- Komanda buvo draugiška ar susiskaldžiusi į grupes?
- Ekipai atstovavo įvairaus amžiaus futbolininkai. Tie, kuriems apie 30 metų, sudarė vieną grupę, jaunesni - kitą.
- Ar “Irtyš” žaidėjai nemėgdavo atšvęsti pergalių?
- Buvo griežta tvarka. Kitą dieną po varžybų 10 valandą prasidėdavo treniruotė. Tad koks gali būti šventimas? Be to, laiptinėje budėdavo sargas. Aš negirdėjau, kad kas nors girtuokliautų.
