Pasak R. Budbergytės, būtina daugiau dėmesio skirti masinio sporto plėtrai, nes tai patikimiausias būdas gerinti gyventojų sveikatingumą ir ugdyti aukšto meistriškumo sportininkų pamainą.
Pastaraisiais metais kūno kultūros ir sporto plėtrai buvo skiriama vis daugiau lėšų: 2008 m. iš valstybės biudžeto skirta 83,7 mln. Lt, iš savivaldybių biudžetų – 122,4 mln. Lt.
2009 m. finansavimas iš valstybės biudžeto buvo sumažintas iki 56,3 mln. Lt. Tačiau Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD) neturi patikimos informacijos, kiek lėšų gaunama iš loterijų, aukštųjų mokyklų, privačių rėmėjų iš kitų šaltinių. Valstybinių auditorių nuomone, siekiant racionalaus lėšų naudojimo, būtina kaupti ir analizuoti informaciją apie visas lėšas, skiriamas kūno kultūrai ir sportui.
Valstybės kontrolė pažymi, jog KKSD neturi teisinių svertų koordinuoti ministerijų, savivaldybių, aukštųjų mokyklų veiklos kūno kultūros ir sporto srityje, todėl ši sritis plėtojama nepakankamai kryptingai, institucijos menkai bendradarbiauja, o vykdomų programų tikslai dažnai dubliuojasi.
Vykdydama Kūno kultūros ir sporto įstatymo nuostatas Vyriausybė tik praėjusiais metais sudarė Nacionalinę kūno kultūros ir sporto tarybą ir patvirtino jos reglamentą. Tačiau jame taip pat nenumatyta institucijų, dalyvaujančių plėtojant kūno kultūrą ir sportą, koordinavimo funkcija.
Dar viena sporto problema – nevienodai plėtojama infrastruktūra. Pavyzdžiui, Alytaus rajono savivaldybėje 1000 gyventojų tenka 3,27 sporto statinių, o Trakų savivaldybėje – tik 0,43.
Pagal veikiančių baseinų skaičių Lietuva nuo Europos Sąjungos vidurkio atsilieka daugiau kaip 20 kartų. Konstatuota, kad sporto bazių mažėja, o jų būklė blogėja.
Organizuojant kūno kultūros ir sporto objektų statybos ir pastatų atnaujinimo darbus dalyvauja daug skirtingų asignavimų valdytojų, lėšos skaidomos institucijų vykdomose programose, kurių tikslai dažnai dubliuojasi. Pavyzdžiui, universalių dirbtinės dangos aikštelių prie bendrojo lavinimo mokyklų įrengimą organizavo ir KKSD, ir savivaldybės, ir Švietimo ir mokslo ministerija.
2008 m. 78 proc. valstybės investicijų buvo skirta daugiafunkcinių sporto kompleksų ir universalių arenų statybai, o švietimo įstaigų sporto įrenginiams skirta tik 12 proc. investicinių lėšų, nors daugelyje mokyklų vis dar neįrengti sporto aikštynai, nėra sporto salių, todėl daugiau kaip pusė šalies mokyklų nesilaiko įstatymo ir higienos normų reikalavimų turėti ne mažiau kaip tris kūno kultūros pamokas per savaitę.
Valstybinio audito ataskaitoje pabrėžiama, kad KKSD turi tobulinti pavaldžių įstaigų veiklos kontrolę. Pavyzdžiui, Lietuvos olimpiniame sporto centre tiesiogiai su pagrindinio tikslo – rengti olimpinės pamainos ir olimpinių rinktinių sportininkus – įgyvendinimu susiję tik pusė iš 218 patvirtintų darbuotojų etatų.
Centro direktoriui yra pavaldūs trys padaliniai, kuriems vadovauja trys direktoriaus pavaduotojai. Šie padaliniai skaidomi į skyrius, kuriems vadovauja vedėjai, dažniausiai turintys pavaduotoją, o kai kurie skyriai – kelis.
Be to, sporto bazės nepakankamai aprūpintos šiuolaikine įranga ir inventoriumi, todėl sportininkams rengti užsienyje 2009 m. sausio–rugsėjo mėn. skirta 3,4 mln. Lt, o Lietuvoje už bazių nuomą sumokėta tik 57,7 tūkst. Lt.
KKSD įsteigta viešoji įstaiga „Lietuvos sporto informacijos centras“ nuo 2006 m. rengia sporto enciklopediją, kuriai išleista jau daugiau kaip 1 mln. Lt, tačiau iki šiol parengta tik internetinė jos versija. Be to, nustatyta, kad kai kurios viešosios įstaigos, pažeisdamos teisės aktus, joms perduotą panaudai valstybės turtą pernuomoja kitiems ūkio subjektams.
Valstybės kontrolė Vyriausybei rekomendavo numatyti sporto politiką įgyvendinančių įstaigų ir institucijų veiklos koordinavimo sistemą, kuri užtikrintų kryptingą ir tolygią kūno kultūros ir sporto plėtrą šalyje, tinkamą vaikų ir jaunimo įtraukimą į kūno kultūros ir sporto veiklą.
KKSD pasiūlyta patikslinti Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo administravimo taisykles ir nustatyti objektyvius projektų vertinimo kriterijus.
