Kažkada kartu su Živile Balčiūnaite lengvosios atletikos treniruotes lankiusi ir šalies jaunių rinktinės nare buvusi Diana ilgą laiką buvo dingusi iš lengvosios atletikos gerbėjų akiračio ir Viniuje atgimė lyg feniksas iš pelenų.

Šiemetiniame maratone Diana titulo negins, tačiau dalyvaus pusės maratono bėgime. Apie tai ir dar daug ką – specialiame Dianos interviu.

– Likus maždaug mėnesiui iki Vilniaus maratono, vis dar abejojai, ar jame dalyvausi. Kodėl?

– Iš vienos pusės, Vilniaus maratoną visada prisimenu su didžiausiu malonumu, būtent tas bėgimas mane pastūmėjo grįžti į sportą, siekti naujų rezultatų, parodyti tai, ko anksčiau nespėjau. Tad Vilniaus gatvės man tapo savotišku talismanu. O tokioje vietoje nebėgti tiesiog negaliu ir neturiu teisės.

Iš kitos pusės, spalio mėnesį esu suplanavus bėgti tradicinį maratoną, tad dviejų bėgimų per mėnesį neištversiu. Tad kompromisinis sprendimas yra bėgti pusės maratono distanciją. Juo labiau ir mano dabartinė forma dar nėra ideali – vos prieš kelias savaites pradėjau treniruotis pilna jėga.

Nesu visiškai profesionali sportininkė, neseniai kamavo ir skausmai, tad kone mėnesį iš vis nebėgiojau. Tačiau iš kitos pusės, kaip esu pasiruošus, taip Vilniuje ir bėgsiu – bet kokiu atveju bus gera treniruotė prieš kitus startus.

– Po pergalingo finišo pernai sakei, kad tam bėgimui iš vis neisruošei ir patekai į jį gana atsitiktinai. Lengvosios atletikos specialistai iš karto suabejojo, ar be specialaus pasiruošimo įmanoma įveikti maratoną tokiu laiku. Ar gali kažką pakomentuot dabar, praėjus metams?

– Laimėjimas Vilniaus maratone labiausiai nustebino ne kitus, o mane pačią – tuo metu bėgiojau tikrai labai nedaug ir tikėjausi kovoti su 3 valandų laiku. Žinoma, galėjau fantazuoti apie pasiruošimą, kuomet per dieną nubėgama 30 ar 40 kilometrų, tačiau to tikrai nebuvo, per dieną mano kilometražas nesiekė ir 10.

Ir jis buvo tik tam, kad apskritai įveikčiau maratono distanciją, net neturėdama minčių apie pergales ir rezultatus. Tuos įvykius apibūdinčiau maždaug taip – „negalvodama užsiregistravau, prabėgau, laimėjau, nustebau“.

– Po pergalės Vilniuje dar buvo pergalė Lesterio maratone bei aukšta 15 vieta Londone. Šiems bėgimams jau ruošeisi, ar tai irgi buvo spontaniški žingsniai? Ir dar – Londono maratone startavai bendroje grupėje – kaip reagavo elitinės grupės bėgikės, kuomet pradėjai jas lenkti?

– Londone jau buvo kiek kitaip. Beveik mėnesį bėgiojau maždaug po 100 kilometrų per savaitę, jauduliukas jau buvo visiškai kitoks nei Vilniuje. Čia jau kėliau sau konkretų tikslą – pagerinti savo asmeninį rezultatą. Tiesa buvo momentas, kai šis bėgimas kabojo ant plauko – buvau labai stipriai peršalusi, buvo daug komplikacijų. Ir visa tai – likus 6 savaitėms iki maratono.

Paskutines tris savaites po truputį vėl įsijungiau į bėgimą ir savo tikslus įvykdžiau – buvau tiesiog laiminga. O dėl tų lenkimų... kažkaip net nekreipiau į tai dėmesio. Bėgau pati sau, po kiekvieno kilometro stebėjausi, kad išlaikau vienodą tempą ir jis didesnis nei tikėjausi prieš startą.

Po finišo buvo priėjusios kelios profesionalės, klausinėjo, kokiam klubui atstovauju. Nelabai turėjau ką joms atsakyti, mat aš pati sau šeimininkė.

– Tame bėgime įvykdei ir kvalifikacinį pasaulio čempionato Berlyne normatyvą. Ar buvo minčių ten startuoti?

– Jei atvirai, tai nelabai kažkas su manimi šia tema kalbėjo. Kelis kartus skambino mano buvęs treneris J. Garalevičius, klausinėjo apie mano tolimesnius planus, tačiau viskas tuo ir baigėsi. Manau, man gyvenant kitoje šalyje yra gan sudėtinga kažką planuoti.

Juo labiau pačioje Lietuvoje buvo net trys normatyvus įvykdžiusios sportininkės, tad bendrauti su jomis Lengvosios Atletikos Federacijai yra daug paprasčiau. Jos ir pastoviai dalyvauja varžybose, ir rodo geresnius rezultatus. Mano rezultatas tikrai nebuvo toks stebuklingas, kad visi iš karto pultų manęs ieškoti.

– Kokius tikslus sau kelsi pusės maratono bėgime Vilniuje?

– Kaip ir minėjau, tai bus treniruotė prieš būsimus startus. Noriu pažiūrėti, kokia mano dabartinė forma, lyginant ją su dabartiniu pasiruošimu. Tad stebuklų tikrai nebus.

– Ar kyla minčių vėl pradėti sportuoti profesionaliai ir kokių sąlygų tam reikia?

– Taip, kuo toliau, tuo labiau noriu grįžti ir atsidėti vien bėgimui. Labai pasiilgau tų laikų, kuomet sportavau, pasiilgau varžybų, priešstartinio jauduliuko, pergalių siekimo, tos nuotaikos. Ir aš labai tikiuosi, kad grįšiu.

Ko tam reikia?.. reikia trenerio, treniruočių sąlygų, atitinkamos kvalifikacijos medikų priežiūros, galų gale finansų. Šiuo metu neturiu nei vieno iš išvardintų dalykų – ką viena galiu, tą ir darau.

Svarbiausia, kad yra noras, atsidavimas ir valia, na dar ir kad traumos aplenktų. Aš tikrai grįšiu, mano noras didžiulis.

– Kiek maratonų per gyvenimą esi prabėgus?

– Keturis. Pirmasis buvo Panevėžyje prieš aštuonerius metus. Prisimenu, jog buvo nežmoniškai karšta (apie 30 laipsnių šilumos), net šiurpuliukai oda bėgo. Tuo metu profesionaliai sportavau, rinkdavausi didelius savaitinius kilometražus, tačiau buvau per jauna maratonui – nubėgau per 2,54 valandos – pirmą pusę bėgau greitai, o vėliau jau bėgau sukandusi dantis. Po to buvo Vilniaus maratonas (2,45), Leisterio (2,43) ir Londono (2,38). Štai ir visi mano maratonai, telpantys ant vienos rankos pirštų.

– O kuo skiriasi, sakykim, Vilniaus ir Londono maratonai?

– Vilniaus maratonas man labai šiltas – vien dėl to, jog bėgu namuose. Dar vienas malonus prisiminimas iš Vilniaus yra tas, jog tuomet, kai sportavau, tokio lygio renginių Lietuvoje tiesiog nebuvo. Tad malonu ne vien bėgti, tačiau ir stebėti, kaip viskas keičiasi, kaip atsiranda tokie nuostabūs renginiai. Ir nesvarbu, kad pernai merkė lietus, tačiau viskas man labai patiko.

Londono maratonas kiek kitoks – visų pirma nežmoniškas dalyvių skaičius. Ta atmosfera labiau užveda, visur pilna palaikančių žmonių. Tačiau kartais ta šaukianti ir rėkianti minia pradėdavo erzint.

Vilniaus maratono pliusas ir tas, jog nereikia keltis likus penkioms valandoms iki bėgimo, važiuoti ilgiausią kelią starto link. Vilniuje atvyksti valandą prieš startą, apšyli ir pirmyn.

Londono maratonas yra daugiametė tradicija, tad anglams vien dalyvavimas jame reiškia labai daug. Manau ir Vilnius juda ta linkme – džiaugiuosi, kad šis bėgimas kasmet tampa vis populiaresnis ir sutraukia vis daugiau svečių iš kitų šalių. Taip pat labai malonu, kad bėgama miesto centre, o ne miškais – tad ir mano palinkėjimai Vilniaus maratonui yra kuo labiau išpopuliarėti Europoje ir pasaulyje.

– Ir paskutinis klausimas – koks jausmas apima, kai po daugelio metų vėl sulauki Lietuvos žiniasklaidos dėmesio?

– Malonu, jog kažkas prisimena, mat praėjo tikrai daug laiko. Tačiau tą dėmesį reikia užsitarnauti darbais, šiuo atveju rezultatais. O ne atvirkščiai... Taip pat labai malonu grįžti į savo pačios prisiminimus.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją