Šiemet Pruškove (Lenkija) panevėžietė tapo tikra dviračių treko žvaigžde – ir planetos čempionė, ir rekordininkė, ir dviejų bronzos medalių laimėtoja! Nepažįstu kito Lietuvos sportininko, kurį per planetos čempionatą lydėtų tokia fantastiška sėkmė.
Su bronzos medaliais iš pasaulio čempionato grįžo ir jos treniruočių draugės Vilija Sereikaitė bei Gintarė Gaivenytė. Grįžo pakeltom galvom, nepaprastai laimingos, bet labai pavargusios.
Visiškai išsekinta buvo S. Krupeckaitė, kuri tik dabar pradeda atsigauti. Lietuvai pelniusios didžiulę šlovę, Panevėžio dviračių treko meistrės, vadovaujamos šalies moterų rinktinės vyr. trenerio Antano Jakimavičiaus ir trenerio Dmitrijaus Leopoldo jau pradeda užmiršti triumfą Pruškovo treke ir rengiasi naujiems išbandymams.
Slėptuvė
Kol dar neprasidėjo pagrindinis pasirengimas, S. Krupeckaitė su vyru ir treneriu D. Leopoldu praėjusį penktadienį išskrido savaitei pailsėti į Kanarų salas. V. Sereikaitė kartu su G. Gaivenyte ir treneriu A. Jakimavičiumi netrukus vyks į Italiją, kur sportininkės treniruojasi „Pasta Zara“ klube.
Prasidėjus rudeniui, sportininkėms teks praverti ir savosios sporto bazės, esančios Liepų alėjoje, duris. Čia prasidės pats sunkiausias jų darbas.
Praeivis, užklydęs į didoką kiemą, kuriame pristatyta reklamomis išpuoštų dviratininkų automobilių ir kuriame yra lengvosios atletikos maniežas, „Senvagės“ vidurinės mokyklos kuklus stadionėlis, sportininkų bendrabutis ir viešbutis bei gražus „Fortūnos“ dviračių sporto klubo pastatas, ilgai ieškotų kur treniruojasi pasaulinio garso panevėžiečių treko meistrės ir kur pasislėpusi jų dviračių sporto bazė.
Tikrai nepagalvotų, kad ta pasaulio čempionato medalininkių sporto kalvė, kaip seni alaus barai, yra... rūsyje.
Vos tiktai į jį nusileidus, sklinda pelėsių ir kiti kvapai. Nedideliuose kambariukuose telpa visas dviratininkių turtas – dviračiai, padangos, ratlankiai, sportiniai bateliai, dviračių remonto priemonės. Labai mažytė pagrindinė dviratininkių treniruočių arena. Vos keli metrai ilgio ir pločio.
Jame – gimnastikos sienelės, štanga su stovais, dviračių staklės ir... jokio treniruoklio(?!). Jų ypač pasigenda treneris D. Leopoldas, mat be treniruoklių sprinteriai – ne sprinteriai. Todėl nenuostabu, kad jis su Simona dažnai eina į įvairius sveikatingumo centrus, patys perka bilietus ir ten dirba su treniruokliais.
Kadras
Nedidelėje panevėžiečių pratybų salytėje beveik kartu treniruojasi ir olimpietės, ir pradedančiosios dviratininkės. Pasaulio čempionė ir rekordininkė S. Krupeckaitė ant dviračių staklių pedalus mina kartu su tomis, kurios dar tiktai žengia pirmuosius žingsnius.
Lietuvos moterų rinktinės vyr. treneris A. Jakimavičius tik skėsteli rankomis ir sako: „O ką daryti? Vargstame jau kokius dešimt metų. Kai į šias patalpas įkėlėme kojas, neišpasakytai džiaugėmės – vis šis tas, nors ant galvos nelyja. Mums įsikurti padėjo tuometė „Olimpo“ sporto mokykla, vadovaujama dabartinio miesto Sporto centro direktoriaus Broniaus Pliavgos.
Buvo atliktas kuklus remontas. O dabar, norint viską pakeisti ir sutvarkyti, – reikalingas projektas, pinigai.“
Pragiedruliai
Praėjusiais metais pasirodė šiokių tokių pragiedrulių – panevėžiečių dviračių sporto baze susidomėjo ir ją aplankė tuometis Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas Algimantas Salamakinas ir Sporto departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas Mykolas Kačkanas, kurie pripažino, kad į šią sporto bazę gėda ir užeiti, būtinai reikia kažką pradėti daryti.
Tačiau pasikeitė valdžios, ir bazė, kaip ta senės trobelė pasakoje apie auksinę žuvelę vėl liko stovėti sena...
Pasaulio čempionato 3 km asmeninių persekiojimo lenktynių bronzos medalio laimėtoja V. Sereikaitė teigia, kad šioje sporto bazėje ji treniruojasi jau aštuntus metus, priprato prie tokių sąlygų ir kitokios bazės neįsivaizduoja. Sportininkės po treniruočių net neina į dušus, kurie yra apgailėtinos būklės, o eina nusiprausti į bendrabutį. Prakaitą bazėje nusiplauna tik patys mažiausieji.
Pasaulio čempionato medalininkė džiaugiasi, kad čia bent jau žiemą nebūna šalta, rūsio neužpučia jokie vėjai ir galima normaliai treniruotis.
„Dėl šilumos ir šalčio čia viskas gerai, gal tik oro trūksta. Nekoks ir bazės bendras vaizdas, tačiau svarbiausia, kad tų kvapų nebūtų – bazėje yra mūsų valgykla, kur mes, taupydamos pinigėlius, pačios gaminamės valgyti. Su mumis valgo ir mergaitės, atvažiavusios iš visos Lietuvos ir pasirengusios tapti geromis dviratininkėmis. Joms šiais laikais niekas neduoda pinigėlių, tad kaip prastai maitinantis sportuoti ir siekti gerų rezultatų?
Tačiau tie kvapai kartais priverčia ir į tualetą dažniau palakstyti“, – sako ši mūsų viltis per Londono olimpines žaidynes.
Jai didelė paspirtis – Italijos „Pasta Zara“ klubas, kur ji gauna gerą sportinę aprangą, dviračių. Šiame klube dviratininkė treniruojasi trečius metus. Kaip pati sako, jeigu Italijoje ji praleistų ilgiau laiko ir aukotų dviračių treką, dar gautų ir neblogą atlyginimą.
Geradaris
V. Sereikaitei labai nemalonu, kai panevėžiečių treko dviračių sporto bazę pamato kitų šalių dviratininkės, tačiau dviratininkių treneris A. Jakimavičius iš čia nenorėtų niekur išsikelti, nes viskas yra vietoje – dviratininkės gyvena šalia esančiame bendrabučio ketvirtame aukšte, sportuoja lengvosios atletikos manieže. Reikalingas tik kapitalinis dviračių sporto bazės remontas, tačiau tai įgyvendinti sunku.
„Pastaraisiais metais pasiekiame tikrai gerų rezultatų, mūsų bazė turėtų kam nors rūpėti, bet kol kas nematau šviesos tunelio gale. Viskas priklauso nuo žmonių, kuriems turi rūpėti dviračių sportas. Šioje bazėje treniruojasi visa Lietuvos moterų dviračių treko rinktinė, tos, iš kurių nemažai tikimasi per Londono olimpines žaidynes. Jeigu tas objektas yra reikalingas, tai, manau, tų lėšų galima surasti ir jį renovuoti.
Suprantu, dabar yra visiems sunku, tačiau tada iš mūsų tegul nereikalauja ir medalių per pačias svarbiausias metų varžybas. Stengiamės nepanikuoti, neužtrenkiame varganos mūsų bazės durų, laukiame ir viliamės, kad gal atsiras koks geradaris, kuris mums padės“, – jaudindamasis sako A. Jakimavičius.
Savivaldybė
Kai dviračių treko meistres priėmė Panevėžio miesto savivaldybė, pasaulio čempionato medalininkės nieko neišgirdo, kaip bus toliau ir kiek dar laiko reikės treniruotis tokiose baisiose patalpose. Visi džiaugėsi pergalėmis, tapšnojo dviratininkėms per petį ir sakė, kad jos tikros šaunuolės, taip išgarsino Panevėžį visame pasaulyje.
Visi pripažino, kad moterų dviračių trekas – miesto pasididžiavimas, prestižinė sporto šaka. Tačiau kiek miesto savivaldybė prisidėjo prie tos įspūdingos dviratininkių pergalės? 15 tūkst. litų, skirtų mokomajam treniruočių procesui, įžymių plento meistrių tikrai nesušildė, o tiktai jas apjuokino visam pasauliui.
„Visai miesto valdžiai turėtų būti gėda, ji kai kurioms kitoms sporto šakoms paskirstė keturis penkis kartus didesnius pinigus. Svetimų pinigų neskaičiuoju, tai ne mano reikalas, bet labai skauda, kai taip daroma. Vadinasi nėra teisybės miesto valdžioje, man gėda prieš auklėtines. Dviračių sportas – labai brangus, niekas nieko neduoda, tai tiesiog siaubas, bet kai kas nenori to suprasti“, – nusivylęs sako A. Jakimavičius.
Pasaulio treko įžymybės per priėmimą savivaldybėje buvo paskatintos ir labai kukliomis premijomis. Panevėžio sporto centro direktorius B. Pliavga liūdnai kalbėjo apie tai, kad tos skambios pergalės ypač greitai praeina – kelios dienos euforijos, visi džiaugiasi, o ta sporto bazė kaip stovėjo, taip stovi.
Nepatogu
„Prašome visų instancijų. Greitai neturėsime nė kur kreiptis, tačiau mūsų žodžiai kaip tie žirniai į sieną. Mes pagalbos neprašėme tada, kai nebuvo rezultatų, o dabar jau prašome.
Man, sporto vadovui, prieš sportininkes net nepatogu, kad tie ledai nejuda iš vietos. Mūsų savivaldybė nuo mūsų visiškai nenusisuka, tačiau tą bazę reikėtų remontuoti bendromis jėgomis. Kultūros ir sporto rėmimo fondas mums skyrė 20 tūkst. Lt langams tvarkyti, bet tai lašas jūroje“ – sako B. Pliavga.
Jis džiaugiasi, kad prieš kelerius metus, kai puikių rezultatų pasiekdavo jų plento meistrės, dviračių sporto klubas „Fortūna“ pagal panaudos sutartį gavo puikų šiuolaikišką pastatą, jį iš pagrindų suremontavo ir dabar turi modernią sporto bazę.
„Labai norėtųsi, kad ir treko meistrės kažką panašaus gautų, kad miesto savivaldybė joms daugiau padėtų, tie skirti 15 tūkst. Lt dviračių sportui – ne tie pinigai“, – sako B. Pliavga.
„Ištraukite mus iš to rūsio, jau atsibodo jame dirbti. Tačiau laimime medalių ir visi vargai užsimiršta. Sporto bazės remontas priklauso ne nuo mūsų, o nuo tų žmonių, kurie gali ką nors pakeisti. Niekas nepatikėtų, kad tokiomis prastomis sąlygomis mes čia treniruojamės“, – sako S. Krupeckaitė.
