Pasvaliečių delegacijos kelionę į minėjimą sostinėje organizavo geras V. Lapėno draugas verslininkas Rimas Želvys. Prisiminti ir pagerbti talentingą lakūną jis pakvietė geriausiai Vytautą pažinojusius bičiulius iš Pasvalio ir jo tėvus.
Pirmiausia pasvaliečiai aplankė velionio paskutinio skrydžio vietą: Panevėžio rajono Rojūnų aerodromą. Jo šeimininkas Aurimas Bezaras savo mokytojui bei kolegai V. Lapėnui nelaimės vietoje pastatė paminklą iš akmens. Ant jo pritvirtintoje juodo granito lentoje iškalti prasmingi žodžiai: „Amžino skrydžio žmogui paukščiui“. Velionio žūties vietoje pasvaliečiai uždegė žvakutes, pagerbė tylos minute, sukalbėjo maldą.
Lakūno motina Stasė Lapėnienė, atsidėkodama už paramą ir užuojautos žodį sunkią akimirką, laikrodžių kolekcininkui R. Želviui padovanojo savo pirmąjį laikroduką. Kelionės į sostinę metu S. Lapėnienė su vyru Petru prisiminė garsaus sūnaus gyvenimo akimirkas. Vytukas buvo pirmoji S. ir P. Lapėnų atžala, gimė praėjus dvejiems metams po tėvų grįžimo iš tremties Sibire, 1958 metų sausio 11 dieną, Pasvalio rajone. Kaip pasakojo motina, vyriausiasis sūnus nuo vaikystės žavėjosi lėktuvais, net važiuodamas dviračiu kaimo keliais stengėsi lenktyniauti su virš galvos praskrendančiu metaliniu paukščiu.
Mokydamasis dešimtoje klasėje V. Lapėnas pradėjo skraidyti sklandytuvu Biržų aeroklube. Maždaug 30 kilometrų atstumą iki klubo jaunuolis įveikdavo mindamas dviratį.
Atkakliai siekė tikslo
Pasak S. Lapėnienės, baigęs Pasvalio vidurinę mokyklą sūnus svajojo studijuoti lakūnų mokykloje. Šiems mokslams kelią užkirto tėvų tremtis, nors lakūnų mokyklos medikai Vytautui aiškino, esą jis per silpnos sveikatos skraidyti. Atkaklus pasvalietis nenuleido rankų, pašauktas tarnauti į sovietinę armiją pats pasiprašė į desantininkų būrį. Po kariuomenės V. Lapėnas įstojo į tuometį Vilniaus inžinerinį statybos institutą ir pradėjo skraidyti akrobatiniais lėktuvais Vilniaus S. Dariaus ir S. Girėno aeroklube Kyviškėse.
Tėvai didžiuojasi, jog jau trečiaisiais skraidymo metais Vytautas tapo Lietuvos skraidymo čempionu, buvo pakviestas į Sovietų Sąjungos rinktinę. Gabus vaikinas spėjo tapti absoliučiu TSRS ir socialistinių šalių akrobatinio skraidymo čempionu bei iškovojo Europos čempionato aukso ir pasaulio čempionato sidabro medalius.
Motina su skausmu prisimena 1989 metų rugsėjo 19 dieną Kyviškių aerodrome įvykusią lėktuvo avariją. V. Lapėno pilotuojamas lėktuvas dideliu greičiu įsirėžė į šalia aerodromo augusius medžius. Į žemę atsitrenkęs lėktuvas užsidegė, pilotas neteko kairės kojos ir 4 kairės rankos pirštų. S. Lapėnienės pasakojimu, visiems buvo teigiama, esą Vytautas neprofesionaliai atlikęs manevrą. Iš Maskvos pas tėvus atvykęs vairuotojas avarijos kaltininku įvardijo lėktuvą skrydžiui ruošusį mechaniką.
Sužalotą lakūną Maskvoje gydė geriausi Rusijos medikai, sutuoktinį pasiaukodama slaugė žmona Asta. V. Lapėnas surado jėgų ir išmoko iš naujo vaikščioti, vairuoti automobilį, skraidyti.
„Kyviškių nelaimės išvakarėse Vytautas buvo grįžęs iš Europos skraidymo čempionato, visą naktį nemiegojo, slaugė sirgusį sūnelį Vytuką. Nelaimingo skrydžio metu jis užsieniečiams demonstravo parodomąjį skrydį. Tik po nelaimės praėjus keleriems metams, važiuojant į Kryžių kalną, sūnaus paklausiau, kas tada įvyko. Jis kelias minutes patylėjęs pratarė, jog jam labiausiai gaila techniko žmonos, kuri dar turi užauginti du mažus vaikučius, o išaiškėjusi tiesa nieko juk nebūtų pakeitusi“, – prisiminė S. Lapėnienė.
Duktė Rūta seks tėvelio pėdomis
V. Lapėnas tragiškai žuvo praėjusių metų sausio 14 dieną. Sūnaus žūties akimirką jo tėvai buvo ką tik grįžę iš rajono centro, kur lankėsi pas medikus. „Vos įžengę į namus įsijungėme radiją, diktorius tuo metu pranešė apie Rojūnų aerodrome įvykusią malūnsparnio avariją. Širdį persmelkė bloga nuojauta, tačiau jis nepaminėjo, jog žuvo mano Vytukas. Tik po kurio laiko telefonu pradėjo skambinti draugai ir reikšti užuojautą“, – sūnaus netekties dieną prisiminė motina.
Kaip pasakojo lakūno motina ponia Stasė, josios Vytautas nuo 2002 metų treniravo Lietuvos akrobatinio skraidymo komandą, už nuopelnus buvo apdovanotas S. Dariaus ir S. Girėno medaliais. Paskutinio jam skirto atsiimti nebespėjo. Apdovanojimą Aurimas Bezaras po lakūno žūties įteikė S. Lapėnienei.
Sūnaus netekusi moteris atskleidė, jog V. Lapėno aštuoniolikmetė dukra Rūta svajoja sekti tėvo pėdomis. Mergina planavo Barselonoje (Ispanija) studijuoti lėktuvų pilotavimą. Tačiau šios idėjos įgyvendinimą R. Lapėnaitė atidėjo keleriems metams.
Atvykę į Vilnių pasvaliečiai pirmiausia aplankė V. Lapėno amžinojo poilsio vietą Antakalnio kapinėse. Prie velionio kapo susirinko gausus būrys jo bendražygių, draugų, kolegų. Pasidalyti prisiminimais, pabūti kartu su didžiu lakūnu atvyko alpinistas Vladas Vitkauskas, buvęs Seimo narys Artūras Skardžius, eksprezidentas Rolandas Paksas. Pasvalietis ekstremalas Eugenijus Malinauskas linkėjimus žuvusiam draugui perdavė nuo visų jį gerbusių bei mylėjusių žmonių.
Iš kapinių susirinkusieji išvyko į Šv. Ignoto bažnyčią, kur buvo aukojamos šv. Mišios už velionį V. Lapėną. Paskui velionio atminimui neabejingų artimųjų ir draugų automobiliai pasuko planetariumo link. Šiame pastate eksponuota Andriaus Repšio fotografijų paroda „Žmogus paukštis“, skirta legendiniam lakūnui atminti. Planetariumo žvaigždžių salėje vykusį minėjimą vedė velionio bendražygis žurnalistas Edmundas Ganusauskas, atsiminimų knygos apie V. Lapėną autorius.
Vytautas amžiams liks visų širdyse
Apie brolio vaikystę pasakojo jaunesnioji lakūno sesuo Regina. „Brolis visada man buvo autoritetas. Jis neieškojo patogumų, žiemą ir vasarą prausdavosi prie šulinio šaltu vandeniu, o šluostydavosi tik drobiniu rankšluosčiu. Todėl užaugo toks stiprus ir valingas“, – kalbėjo V. Lapėno sesuo.
Kaip prisiminė Biržų aeroklubo viršininkas Gediminas Venckus, dviračiu mokytis skraidyti atvažiavęs Vytautas dažną savaitgalį pasilikdavęs aeroklube. Nakvodavęs angare ant patiesto nebenaudojamo parašiuto. „Mokiniai su instruktoriumi turėjo skristi 70 kartų, kad galėtų savarankiškai skraidyti. Vytautui pakako pusės reikalingų skrydžių, kai buvo leista pakilti į padangę vienam“, – gabų mokinį gyrė pirmasis jo mokytojas G. Venckus.
Pasak velionio našlės Astos, pirmųjų V. Lapėno mirties metinių minėjimo diena, sausio 17-oji, sutapo su jųdviejų pažinties diena. „Nesvarbu, kur vyras buvo, – Rusijoje, Ispanijoje ar Panevėžyje, visada jautėme, jog jis šalia, ir buvome saugūs. Vytas daugelį savo svajonių pavertė realybe, jis buvo didis žmogus“, – kalbėjo lakūno vaikų motina.
Planetariumo salėje prisiminimai apie visų mėgstamą bei mylimą legendinį lakūną netilo. „Ne pragyventų metų skaičiumi mes turime skaičiuoti metus, o seikėti juos padarytais darbais. Nežiūrėkime į Vyto išėjimą kaip į didžiulę netektį, kuri įvyko per anksti. Vytas žmonėms davė tiek, kiek kitas net per šimtą gyvenimų nesugebėtų duoti“, – apie draugą kalbėjo alpinistas V. Vitkauskas.
