Futbolo "mėgėjų" laikai
"Svarbu dalyvauti, o ne laimėti". Ši olimpinė aksioma lėmė, kad olimpiadose galėjo dalyvauti tik mėgėjai, kuriems sportas buvo tik laisvalaikio užsiėmimas, o ne profesija.
Iki 1984 metų galiojusi nuostata efektyviai ribojo stiprių Vakarų Europos, Pietų Amerikos valstybių, kuriose oficialiai gyvavo profesionalus futbolas, galimybes kovoti dėl aukščiausių olimpinių apdovanojimų. Tad nenuostabu, kad olimpinio futbolo "mėgėjiškuoju laikotarpiu" pasaulyje madas diktavusios Vokietijos, Anglijos, Brazilijos, Argentinos, Urugvajaus ar Olandijos rinktinės nesugebėjo iškovoti skambių pergalių olimpiadų futbolo arenose.
Ši dirbtinė atskirtis išryškėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai nuo 1948 iki 1984 metų olimpiniuose futbolo turnyruose dominavo Rytų Europos valstybių rinktinės. Šiose šalyse pabrėžtinai nebuvo profesionalaus sporto, visi sportininkai buvo mėgėjai, "dirbantys" valstybės gamyklose, fabrikuose ir t.t. Tad nenuostabu, kad iš aukščiausio lygio kovose užgrūdintų "mėgėjų" sudarytos olimpinės rinktinės skynė pergales.
1952, 1964 ir 1968 metų olimpiadose triumfavo Vengrija, 1956 metais pirmuosius aukso medalius futbolo turnyre iškovojo TSRS rinktinė, 1960 metais - Jugoslavija, 1972 metais - Lenkija, 1976 - Vokietijos Demokratinė Respublika, 1980 metais - Čekoslovakija.
Tik 1984 metais Los Andželo olimpiadoje aukso medalius pelniusi Prancūzijos olimpinė rinktinė sugebėjo padaryti spragą "Rytų bloko" valstybių dominavimo tradicijoje. Tiesa, šią užduotį palengvino ir tai, kad, atsakydami į prieš ketverius metus vykusį Maskvos olimpiados boikotą, į Los Andželą neatvyko stipriausių Rytų Europos valstybių sportininkai.
Tačiau būtent prieš šią olimpiadą tarptautinio futbolo funkcionieriai nusprendė atsisakyti "mėgėjiško" futbolo sampratos ir įsileido profesionalus.
Profesionalai ir jaunimas
Tačiau ir šis sprendimas buvo nevisavertis. Europos ir Amerikos šalių rinktinėms apribojimai išliko, kadangi olimpiadose galėjo dalyvauti tik tie profesionalūs futbolininkai, kurie nebuvo žaidę pasaulio čempionatuose. Tuo metu Afrikos, Azijos ir Okeanijos šalių rinktinėms apribojimų nebeliko.
Vis dėlto jau prieš 1992 metų Barselonos olimpiadą, mėginant suvienodinti žaidimo sąlygas, nuspręsta, kad olimpinėse futbolo rinktinėse gali žaisti tik jaunimo (iki 23 metų) kategorijos futbolininkai.
Po ketverių metų FIFA ir Tarptautinio olimpinio komiteto nariai pasiekė kompromisą - visos į olimpiadą patekusios komandos galėjo pakviesti tris vyresnius nei 23 metų žaidėjus. Ši taisyklė galioja iki šiol.
Ryškiausios žvaigždės
Kai prieš 12 metų FIFA nusprendė pakeisti olimpinio futbolo rinktinių formavimo principus ir leido į ekipų sudėtį įtraukti tris vyresnius nei 23 metai žaidėjus, olimpiniuose futbolo stadionuose įsižiebė ryškiausios pasaulinio futbolo žvaigždės. Štai 1996 metais Atlantos olimpiadoje bronzos medalius iškovojusios Brazilijos rinktinės garbę gynė prieš dvejus metus pasaulio čempiono titulą iškovojęs 30-metis puolėjas Bebeto, tapęs rezultatyviausiu turnyro žaidėju.
2000 metais Sidnėjuje bronzos medalius pelniusios Čilės rinktinės sudėtyje žibėjo 6 įvarčius įmušęs 33 metų puolėjas Ivanas Zamorano, o čempione tapusioje Kamerūno nacionalinėje komandoje išsiskyrė 4 įvarčių autorius 30-metis puolėjas Patrickas Mboma.
2004 metais Atėnuose aukso medalius iškovojusios Argentinos rinktinės gynybą patikimai cementavo "vyresnėliai" Roberto Ayala ir Gabrielis Heinze, o antrojoje vietoje likusios Paragvajaus rinktinės puolime veržliai kovojo 5 įvarčius pelnęs 33 metų veteranas Jose Cardozo.
Tačiau olimpinės žaidynės pirmiausia yra jaunųjų futbolo talentų "žaidimo aikštelė". 1988 metais Seule apie save plačiajai futbolo visuomenei pranešė jaunieji brazilai Romario ir Bebeto, vokietis Jurgenas Klinsmannas, zambietis Kaluša Bwalija.
1992 metais Barselonoje žibėjo Kolumbijos rinktinės puolėjas Faustino Asprilla, italas Dino Baggio, ispanas Luisas Enrique. Po ketverių metų Atlantoje netrūko ryškiausių žvaigždžių - įvarčius mušė jaunieji talentai iš Brazilijos Ronaldo ir Rivaldo, savo ekipą į olimpinį sostą traukė nigerietis Nwankvo Kanu, argentinietis Hernanas Crespo, italas Fabio Cannavaro, ispanas Raulis ir kiti žaidėjai, vėliau įsitvirtinę stipriausiuose Europos futbolo klubuose.
2000 metų Sidnėjaus olimpiadoje Brazilijos gretose debiutavo jaunasis talentas Ronaldinho, po dvejų metų padėjęs brazilams penktą kartą iškovoti pasaulio čempionų taurę.
Puikiai rungtyniavo kamerūnietis Samuelis Eto'o. Ispanijos rinktinėje grūdinosi būsimieji Europos čempionai Xavi ir Carlesas Puyolas. Atėnuose karaliavusioje Argentinos rinktinėje siautėjo 20-metis Carlosas Tevezas ir Javieras Mascherano, kuriems neprilygo nei portugalų brangakmenis 19-metis Cristiano Ronaldo, nei italas Alberto Gilardino, nei kiti jaunieji talentai.
Brazilai prieš argentiniečius
Pekino olimpiados futbolo turnyre nekantriai laukiama dviejų Pietų Amerikos futbolo galiūnų - Brazilijos ir Argentinos pasirodymo. 2004 metais Atėnuose argentiniečiai iškovojo visas 6 pergales, įmušė 17 įvarčių, o savo vartus išsaugojo nepaliestus. Tokį įspūdingą pasirodymą pakartoti bus nelengva.
Tačiau Argentinos rinktinės sudėtis labai įspūdinga. Kapitono raištis patikėtas veteranui Juanui Romanui Riquelme, o smogiamąją čempionų jėgą sudarys jaunieji talentai - "Barcelona" ekipoje žaidžiantis Lionelis Messi, Madrido "Atletico" ekipos puolėjas Sergio Aguero, Madrido "Real" saugas Fernando Gaga.
"Barcelona" vadovai neslėpė, kad nenorėjo išleisti 21-erių puolėjo į Pekiną, bet kai FIFA priminė, kad klubai privalo išleisti ne vyresnius nei 23-ejų futbolininkus į jų šalių olimpines rinktines, katalonams teko nusileisti.
Nelengvai kelią į olimpiadą skynėsi ir vienas ryškiausių pasaulio futbolininkų - brazilas Ronaldinho. Šią vasarą iš "Barcelona" į "AC Milan" klubą perėjęs 28 metų brazilas nepatenka į žaidėjų, kuriuos klubai privalo išleisti į olimpiadą, kategoriją, tačiau naujosios ekipos vadovai geranoriškai sutiko leisti jam ginti savo šalies garbę olimpiadoje.
Vis dėlto Brazilijos rinktinė neišvengė nuostolių - dėl traumos į Pekiną nevyksta Madrido "Real" puolėjas Robinho, "Milan" klubas neišleido 2007 metų geriausiu pasaulio futbolininku pripažinto 26-erių saugo Kaka. Kita vertus, pirmųjų olimpinių aukso apdovanojimų siekiančių brazilų sudėtyje netrūks žvaigždžių - tai ir praėjusį sezoną "Milan" gretose sužibėjęs Aleksandre'as Pato, jau minėtas Ronaldinho, Anglijos Premier lygos "Liverpool" ir "Manchester United" ekipose žaidžiantys Lucas ir Andersonas.
Tiek Argentinos, tiek Brazilijos rinktinių žaidėjai neslepia, kad jų tikslas - olimpinis auksas, tad tinkamai susiklosčius aplinkybėms Pekino olimpiados futbolo turnyro finalinė dvikova turėtų dovanoti įspūdingą futbolo spektaklį.
Lietuviškas pėdsakas
Savo pėdsaką olimpinio futbolo turnyruose paliko ir Lietuvos atstovai. Pirmą ir vienintelį kartą Lietuvos futbolo rinktinė olimpiadoje dalyvavo 1924 metais Paryžiuje. Tiesa, po 40 valandų trukusios kelionės iš Kauno į Paryžių Lietuvos futbolininkai nesugebėjo rimčiau pasipriešinti varžovams iš Šveicarijos - pralaimėjo 0:9. Šioje olimpiadoje šveicarai užėmė antrąją vietą, finale nusileidę pirmą kartą Europoje pasirodžiusiems kamuolio burtininkams iš Urugvajaus.
Kito Lietuvos futbolo atstovų pasirodymo olimpiadoje teko laukti 64 metus. 1988 metais Seule TSRS rinktinės sudėtyje aukso medalius iškovojo ir du Vilniaus "Žalgirio" žaidėjai - gynėjas Arvydas Janonis ir puolėjas Arminas Narbekovas.
Prieš Seulo olimpiadą atrankos turnyre TSRS rinktinės sudėtyje žaidė ir kiti žalgiriečiai - Viačeslavas Sukristovas, Valdas Ivanauskas ir Stasys Baranauskas (pelnė du įvarčius), tačiau prieš pat olimpinį turnyrą rinktinės treneris Anatolijus Byšovecas nusprendė į Seulą vežti A. Janonį ir A. Narbekovą.
A. Janonis per olimpiadą aikštėje pasirodė tik kartą - per grupės rungtynes su JAV rinktine. Tuo metu A. Narbekovas ne tik žaidė per visus 6-is olimpinio turnyro mačus, ber ir pelnė du įvarčius - vienas iš jų pusfinalyje pirmosiomis pratęsimo minutėmis krito į Italijos rinktinės vartus.
