Po nesėkmės praėjusių metų pasaulio čempionate Australijoje 26 metų sportininkas viešai pasižadėjo šiemet iškovoti kelialapį į olimpines žaidynes. „Nejaučiu jokio spaudimo. Turiu tai padaryti. Sieksiu aukščiausių rezultatų Europos čempionate – tai yra mano pagrindinės varžybos šiame cikle“, – iki Europos pirmenybių likus pusantro mėnesio olimpinę ramybę demonstruoja R. Gimbutis.
Sprinterio ateitis Lietuvos plaukimo rinktinėje tapo miglota po to, kai pernai Melburne R. Gimbutis savo mėgstamiausios 100 m laisvojo stiliaus distancijos kvalifikaciniame plaukime užėmė 35 vietą ir neįvykdė iškelto „slotting“ – nepateko į pusfinalį. „Jis mus visiškai nuvylė“, – tąsyk pyko Lietuvos rintinės vyriausiasis treneris Jonas Juozaitis, o nusivylusi Lietuvos plaukimo federacija ketino 2 tūkst. litų stipendiją gaunantį sportininką braukti iš rinktinės sąrašų.
R. Gimbučio statusą šalies plaukimo pasaulyje bent laikinai išgelbėjo tik jausmingas sportininko laiškas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentui Artūrui Poviliūnui, kuriame R. Gimbutis davė pažadą kitais metais atsigriebti su kaupu.
Karčios R. Gimbučio mokslo šaknys
Pastaruosius penkerius metus JAV gyvenantis R. Gimbutis gruodį užbaigė studijas prestižiniame Berklio universitete Kalifornijoje. „Po paskutinio egzamino net sunku buvo patikėti, kad jau viskas pabaigta“, – nusiritusiu akmeniu džiaugėsi R. Gimbutis. Šiuo metu kartu su savo buvusio universiteto komanda besitreniruojantis plaukikas su užsidegimu kalba apie šylančio klimato problemas, atliekų rūšiavimą ir aplinkos apsaugą – Rolandas įgijo gamtos apsaugos ir tyrinėjimų specialybės diplomą.
Tačiau sudėtingi mokslai R. Gimbučiui atnešė ne vien naudą – prie knygų praleistos bemiegės naktys puikius fizinius duomenis turinčio sportininko progresą pasuko priešinga kryptimi. Pastarieji metai baseine R. Gimbučiu atnešė daugiau nusivylimo nei pergalių – dėl amžiaus limito jis negalėjo startuoti JAV studentų NCAA plaukimo pirmenybėse, o atstovaudamas Lietuvai nesugebėjo pateisinti į jį dėtų vilčių.
„Pagal savo gabumus, galimybes jį būtų galima vertinti kaip Lietuvos plaukimo lyderį. Deja, per porą pastarųjų metų galimybės išeikvojamos ne ten kur reikia“, – apie R. Gimbutį kalbėjo LPF generalinis sekretorius Gintautas Bartkus.
Prieš čempionatą – pasitikrinimas Misuryje
Nors R. Gimbutis mokslus pabaigė gruodį, tačiau į Lietuvą planuoja grįžti tik vasario 20 d., prieš pat šalies plaukimo žiemos pirmenybių pradžią, kuri numatyta jau kitą dieną. „Norėjau į Lietuvą grįžti iš karto pabaigęs mokslus, kad galėčiau pasitreniruoti su rinktine, tobulinti estafečių perdavimus su komandos draugais. Bet labai sunku buvo sudėlioti treniruočių programą, kuri man tiktų, ir rasti laisvų trenerių. Pagalvojau, kad labiau apsimoka likti su universiteto komanda“, – savo sprendimą atidėti sugrįžimą į Lietuvą komentavo plaukikas.
Vietoje treniruočių gimtinėje, R. Gimbutis dvi savaites praleido stovykloje Kolorado Springso JAV olimpiniame centre, įsikūrusiame aukštikalnėse. Prieš pat skrydį į Lietuvą sprinteris dar startuos Misurio „Grand Prix“ varžybose, kuriose 100 m distanciją lietuvis planuoja įveikti greičiau nei per 50 sekundžių. „Misuryje vyks gana stambus turnyras. Ypač gerai yra tai, kad jame finaliniai plaukimai bus iš ryto, taip galėsiu iš anksto pratintis prie Pekino laiko“, – kalbėjo R. Gimbutis.
Dabar visos sportininko mintys sukasi apie Pekiną. Norint ten patekti R. Gimbučiui Europos čempionate teks įveikti 49,23 sekundžių barjerą – toks yra olimpinis A normatyvas.
„Sunku pasakyti, kokios Gimbučio galimybės. Reali situacija bus matyti tik tada, kai jis prieš mūsų akis įlips į vandenį. Mėnuo yra pakankamas laiko tarpas aklimatizacijai, tačiau daug kas priklauso nuo to, kaip buvo dirbta anksčiau“, – pasitikėjimu R. Gimbučiu nespinduliavo G. Bartkus.
Normatyvas – ne problema?
– Laiške A. Poviliūnui pažadėjai šiemet įvykdyti olimpinį A normatyvą. Dabar tas pažadas nebaugina? – „Sportas“ paklausė R. Gimbučio.
– Ne. A normatyvas yra puse sekundės „lėtesnis“ nei mano geriausias asmeninis rezultatas. 2006 m. kelis kartus plaukiau labai arti normatyvo ribų. Nejaučiu jokio ypatingo spaudimo.
– Tavo „arkliuku“ laikoma 100 m distancija, tačiau startuoji ir perpus trumpesnio nuotolio varžybose. Mėginsi prasimušti į olimpines žaidynes abejose rungtyse?
– Galvoju apie 100 m. Nors ir 50 m nuotolyje būtų įmanoma pasiekti normatyvą. Bet 50 m yra labai nenuspėjama distancija, beveik kaip loterija. Čia lemia kiekviena mažiausia klaidelė, o plaukiant 100 m dar galima kažką ištaisyti.
– Į Lietuvą grįši prieš pat šalies plaukimo pirmenybes. Ketini jose dalyvauti?
– Startuosiu čempionate, bet nemanau, kad bus įmanoma jame pasiekti gerų rezultatų, nes būsiu po varžybų Misuryje, 16 valandų skrydžio, o dar tas dešimties valandų laiko skirtumas... Nesitikiu greitai plaukti, noriu tiesiog dalyvauti Lietuvos pirmenybėse.
– Sėkmingo pasirodymo Europos čempionate atveju visą iki olimpinių žaidynių likusį laiką praleisi kartu su šalies rinktine?
– Galvoju grįžti į JAV ir treniruotis su universiteto komanda. Kaip sprinteris, turiu dalyvauti labai daug varžybų, startuoti kas dvi–tris savaites. JAV yra pakankamai gan stambių vietinių turnyrų. Birželį turėčiau prisijungti prie Lietuvos olimpinės rinktinės.
Melburne koją pakišo „kirvis“
– Po praėjusių metų pasaulio čempionato susilaukei itin daug kritikos. Kaip pats vertini savo pasirodymą Melburne?
– Tai tikrai nebuvo geriausios mano varžybos. Prieš pat išvažiuojant reikėjo laikyti egzaminus. Turėjau atlaikyti didelį krūvį dėl mokslų. Prieš varžybas reikia ilsėtis ir ruoštis joms, o aš nemiegodavau naktimis. Prie rinktinės Australijoje prisijungiau vėliau nei kiti sportininkai.
O pagrindine nesėkmės priežastimi buvo laiškas iš vieno mano dėstytojo, kurį gavau likus dienai iki savo pagrindinio starto. Profesorius parašė, kad aš neatsiskaitęs vieno darbo. Aš jam pabandžiau paaiškinti situaciją ir prašiau keletą dienų nukelti terminą, bet jis nesutiko. Turėjau susirinkti visas knygas ir penkias valandas rašyti tą darbą. Nespėjau gerai išsimiegoti ir ryte turėjau pavargęs plaukti. Iš tiesų, niekas nežino šitos istorijos, todėl kai kurie žmonės labai stipriai nusivylė manimi.
– Kokios emocijos apėmė skaitant komentarus po pasaulio čempionato, kuriuose buvai vadinamas žlugusiu talentu, siūloma nutraukti tavo finansavimą?
– Iš tikrųjų neėmiau to labai giliai į širdį, nors tos kalbos ir skambėjo nelabai motyvuojančiai. Galbūt to ir tikėjausi, nes iš manęs buvo laukiama labai aukštų rezultatų. Bet tokie komentarai, kaip „viskas, Rolandai, baigiasi tavo karjera“, nemaloniai stebino. Tikrai nesijaučiu per senas, pagrindiniai pasaulio sprinteriai yra maždaug 30 metų amžiaus. Iš tikrųjų mane jau praktiškai buvo išmetę iš rinktinės, bet užstojo A. Poviliūnas. Jis buvo vienintelis žmogus, kuris manimi pasitikėjo, todėl aš jam ir rašiau tą laišką.
– LTOK finansinė parama tau yra labai svarbi?
– Už tuos kelis tūkstančius litų Lietuvoje pragyventi sunku, o JAV – praktiškai neįmanoma. Vien mokslas Berklio universitete kainuoja 14 tūkst. dolerių pusmečiui. Galima sakyti, kad mane iš savo algos daugiausia finansuoja žmona.
– Ar po šios istorijos nesigailėjai, kad prieš dvejus metus nesiekei Kataro pilietybės?
– Kataras buvo išpūstas didelis burbulas. Realiai neturėjau net konkretaus pasiūlymo. Buvo tik tokios mintys. Mano draugas iš Kroatijos svarstė galimybę priimti Kataro pilietybę ir pasiūlė tą padaryti ir man. Pradėjome aiškintis, ar tai įmanoma, kažkas nugirdo ir padarė iš nieko didžiausią istoriją. Net juokas buvo paėmęs skaitant visus tuos straipsnius.
Pekinas lems tolesnę karjerą
– Kaip sekėsi laikyti paskutinę egzaminų sesiją Berklyje?
– Sekėsi labai gerai. Tai buvo praktiškai didžiausias pasiekimas mano gyvenime, nes, visų pirma, patekti į Berklio universitetą buvo labai sunku, išsilaikyti taip pat nelengva. Stengiausi pabaigti universitetą kaip galima greičiau – ne per penkerius metus, o per ketverius su puse. Turėjau mokytis ir vasarą, ir lankyti daugiau paskaitų. Krūvis pastaraisiais metais buvo labai sunkus, dėl to pradėjo prastėti sportinė forma. Po Atėnų olimpinių žaidynių kaip ir neturėjau gerų startų varžybose.
– Kaip ketini pritaikyti Berklio universitete įgytas žinias – savo ateitį sieji su JAV ar Lietuva?
– Sunku pasakyti. Niekad neplanavau savo ateities daugiau nei pusę metų į priekį. Dabar galvoju tik apie olimpines žaidynes. Po jų ketinu metams grįžti atgal į JAV ir atlikti praktiką. Šiaip mano specialybė yra labai plati, galima pasirinkti daug veiklos krypčių. Yra ir aplinkos apsaugos organizacijų, ir konsultacinių firmų.
– Pradėjęs dirbti ketini pamiršti baseiną?
- Tai priklausys nuo mano pasirodymo Europos čempionate ir Pekine. Jeigu startuosiu neblogai, tęsiu toliau. Man patinka treniruotis, lenktyniauti, keliauti po varžybas. Plaukimas – ir mano darbas, ir aistra, ypač kai nėra mokslų. Tada jaučiuosi kaip plaukimo profesionalas, nes galiu skirti daugiau dėmesio tokiems būtiniems dalykams kaip miegas ar maistas.
