„Jis tvirtino, kad vėl galėsiu siekti aukštų rezultatų. Ar viskas klostytis taip, kaip prognozuoja gydytojas, įsitikinsiu netrukus“, – teigė Tomas.
Ieties metikas jau pradėjo treniruotis. „Dabar dirbu tiek, kiek leidžia operuota ranka – kol pradeda ją skaudėti. Prie maudulio esu pripratęs, be jo beveik neįsivaizdavau savo kasdienybės“, – kalbėjo T. Intas.
Pakluso Lietuvos rekordas
Prieš devynerius metus dvimetrinis, tvirtai sudėtas klaipėdietis, Rygoje numetęs ietį 77 metrus ir 88 centimetrus, tapo Europos jaunimo čempionu. Tąkart Tomui neprilygo netgi norvegas Andreasas Thorkildsenas, užėmęs tik 7-ąją vietą (72 metrai 11 centimetrų).
Perspektyvaus lengvaatlečio kreditą T. Intas galingai realizavo 2004-ųjų rugsėjo mėnesį, Slovakijos mieste Banska Bystricoje pasiekęs naują Lietuvos rekordą – 82 metrai 94 centimetrai.
Nuvainikavęs tuometinį šalies lyderį Arūną Jurkšą, trenerės Teresės Nekrošaitės auklėtinis nepateko į nacionalinę rinktinę, dalyvavusią Atėnų olimpinėse žaidynėse.
„Atrankos normatyvą buvau įvykdęs sezono pradžioje, tačiau prieš žaidynes rezultatai suprastėjo, todėl likau už borto“, – prisiminė Tomas.
Varžovams sekėsi geriau
Atėnuose triumfavo A.Thorkildsenas, antrąją vietą užėmė latvis Vadimas Vasilevskis. Tarp dvylikos finalininkų buvo dar du T. Into bendraamžiai – penktasis liko rusas Aleksandras Ivanovas, aštuntasis – suomis Tero Pitkamiaki.
Netrukus norvego, latvio, suomio bei ruso ietys pradėjo skrieti už 85-90 metrų ribos. Lietuvis dar blykstelėjo 2005-aisiais (vėlgi Latvijos sostinėje – 82 metrai 4 centimetrai), tačiau ir universiadose, ir pasaulio bei Europos čempionatuose likdavo tolokai nuo viršūnes užkariavusių naujosios metikų kartos favoritų.
„Negalėčiau tiksliai pasakyti, kada man pradėjo skaudėti dešinįjį petį. Iš pradžių nekreipiau dėmesio, nes po gero apšilimo, masažo ar tepaliuko procedūrų maudulys dingdavo. Niekam nesiskundžiau. Maniau, viskas praeis savaime“, – pasakojo T. Intas.
Neprogresuojančius rezultatus kai kurie lengvosios atletikos specialistai dažniausiai paaiškindavo psichologinėmis atleto problemomis.
Nusilpo nugaros raumuo
„Dabar žinau, kad ir vienas mano nugaros raumuo, kuris ieties metikams ypač svarbus, pradėjo pamažu silpti būtent tada, prieš 2-3 metus. Pernai per treniruotes kai kurių pratimų dešine ranka jau nebegalėjau atlikti. Kaune, tarptautinėse varžybose, pritrūkau vos 12 centimetrų iki olimpinio kvalifikacinio B lygio normatyvo. Po šio pasirodymo likęs sezonas buvo skausmingas.
Nepasisekė universiadoje. Pasaulio kariškių žaidynėse užėmiau ketvirtąją vietą, tačiau šiose varžybose, kaip paaiškėjo vėliau, dalyvavau rizikuodamas, nors ir nesiplėšiau iš paskutiniųjų. Jei raiščiai būtų nutrūkę, ši trauma man būtų pirmoji ir paskutinė“, – tęsė lengvaatletis.
Lietuvos olimpinės rinktinės vyriausiojo gydytojo Daliaus Barkausko primygtinai įpareigotas, Tomas jau neatidėliojo tyrimų. Magnetinis rezonansas patvirtino: būtina operacija.
Į traumą – pro pirštus
„Kas ir kaip būtų buvę anksčiau, jeigu būtų buvę…“ – ieties metikas susimąsto ieškodamas argumentų paaiškinti, kodėl akistata su chirurgo skalpeliu tapo vienintele išeitimi, tačiau po akimirkos pakeičia pokalbio temą: „Gal trečias kartas nemeluos ir aš dalyvausiu olimpiadoje?“
Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės vyriausiasis treneris Aleksas Stanislovaitis – kategoriškas: „Jei trauma būtų diagnozuota anksčiau, Tomas jau turėtų kelialapį į Pekino žaidynes. Tie, kurie privalėjo pasirūpinti sportininko sveikata, į vis dažnėjančius nusiskundimus apie skaudantį petį pažiūrėjo pro pirštus“. Pernai T. Intas pradėjo treniruotis Latvijoje, vienoje trenerės Valentinos Eidukos grupėje kartu su olimpiniu vicečempionu V. Vasilevskiu, Ainaru Kovalu, Janiu Lūsiu.
„Stebuklų nepamačiau, tačiau kelis kartus per treniruotes ietis nulėkė toliau nei 80 metrų. Senokai taip toli mėčiau. Tikiuosi, kad šiemet ir per varžybas panašiai pasiseks“, – viliasi T. Intas.
