– Sezonas jau baigėsi. Kaip vertinate A lygos, Baltijos ir UEFA taurės čempionatus?
– Šiemet klube situacija buvo tikrai ne kokia – du kartus keitėsi treneriai, o nuo sezono vidurio praktiškai likome ir be jo (atsistatydino Darius Butkus), prasidėjo įvairūs skandalai, taigi iškovotais bronzos medaliais tikrai džiaugiamės. UEFA taurės čempionatą taip pat būtų galima vertinti kaip vieną iš sėkmingesnių, tačiau paskutinis pralaimėjimas Norvegijoje „Valerengai“ 1:6 tikrai kiek apkartino pasirodymą. Na, o Baltijos lygoje taip pat nukeliavome iki pusfinalio ir pralošėme, kaip vėliau paaiškėjo, būsimiems čempionams. Taigi sezonas nebuvo labai blogas.
– Tapote rezultatyviausiu Lietuvos futbolo A lygos čempionato žaidėju. Ką jums reiškia šis titulas?
– Iš tikrųjų labai malonu pelnyti tokį apdovanojimą. Daug įvarčių įmušiau, kai susitikome su silpnomis komandomis (rugsėjo viduryje net šešis kartus nuginklavo Visagino „Intero“ vartininką – aut. pastaba), tačiau kiti žaidėjai taip pat žaidė su jais ir turėjo tokią pat galimybę. Kiekvienas kelia sau kuo aukštesnius tikslus, taigi smagu, kad pavyko iškovoti šį titulą, tačiau per daug jo nesureikšminu, svarbiau yra komandos rezultatai.
– Ar galima teigti, kad tai pats sėkmingiausias jūsų sezonas karjeroje?
– Nepasakyčiau, kad pats geriausias. Sėkmingiausias sezonas būna tada, kai komanda tampa čempione. Tačiau šis sezonas buvo vienas iš sėkmingesnių man.
Ateitis – neaiški
– Ar kitąmet klubo sirgaliai išvys jus žaidžiantį „Ekrane?
– Kol kas dar niekas neaišku, netrukus baigsis sutartis, kalbėsimės su klubo vadovais. Dabar labiausiai noriu pailsėti, o paskui – laikas parodys, kur rungtyniausiu.
– Galbūt jau turite kitų klubų pasiūlymų?
– Konkrečių pasiūlymų dar kaip ir nėra, tačiau gal būtų ir įdomu pasižvalgyti svetur. Iš tikrųjų dar nesu apsisprendęs, ar liksiu „Ekrane“. Pagyvensim – pamatysim.
– Komandoje rungtyniaujate jau nuo 1995 metų. Ar nebus sunku skirtis su ekipa?
– Šis sezonas buvo jau dvyliktas ir, žinoma, būtų gaila skirtis su ekipa, kai tiek metų esu jai atidavęs. Komandoje jau labai daug kas pasikeitė – Liubšys pasitraukė iš trenerio posto, išėjo nemažai žaidėjų, taigi kartos keičiasi. Iš tos senosios komandos likau aš, Gardzijauskas, Skrupskis. Kiek vėliau atėjo Savėnas ir Paulauskas, taigi esu tikras komandos senbuvis.
– Kodėl pasirinkote futbolininko karjerą, gal buvo kitų sporto šakų, kurias išbandėte prieš tai?
– Gimiau kaime, Varėnos rajone, ir nebuvo iš ko rinktis, iškart prie kamuolio spardymo patraukė. Juolab kad ir vienas brolis Panevėžio internatinėje mokykloje žaidė futbolą, o kitas slidinėjo. Man buvo mielesnis futbolas, todėl jį ir pasirinkau. Dar Tarybų Sąjungos laikais dažnai per televizorių žiūrėdavau futbolą, važiuodavau stebėti Vilniaus „Žalgirio“ kovų ir tai mane dar labiau pastūmėjo rinktis šią sporto šaką.
– Kur pradėjote mokytis žaisti futbolą ir kas buvo pirmasis treneris?
– Pirmųjų futbolų paslapčių išmokau Vilniuje, Respublikiniame sportininkų rengimo centre. Ten pradėjau mokytis ir sportuoti nuo 14 metų ir pirmasis mano treneris buvo Kęstutis Latoža.
– Koks buvo pirmasis jūsų profesionalus klubas?
– Pirmasis ir iki šiol vienintelis profesionalus klubas yra „Ekranas“, jame pradėjau rungtyniauti nuo 1995 metų. Beje, sezoną prieš tai rungtyniavau Vilniaus „Alsos“ klube, jis buvo sudarytas iš jaunimo rinktinės žaidėjų, tačiau už žaidimą jokių atlyginimų negaudavome.
– Ar įsivaizduojate save žaidžiantį ne puolėju?
– Esu bandęs žaisti ir kaip gynėjas, ir kaip saugas, Liubšys visur išbandė mane, tačiau laikui bėgant tapau puolėju ir tai pati priimtiniausia man pozicija.
– Per ilgą savo karjerą turbūt teko patirti nemažai traumų. Kurios buvo pačios sunkiausios, kiek laiko nežaidėte?
– Esu turėjęs nemažai traumų, pati rimčiausia buvo kryžminių kelio raiščių patempimas. Dėl šios traumos nerungtyniavau 4 mėnesius. Kai buvo išoperuotas apendicitas, nežaidžiau apie mėnesį. O tokių rimtų traumų, kad tektų visą sezoną praleisti, tai neesu patyręs. Tfiu, tfiu, tfiu. (Juokiasi.)
– Nacionalinėje rinktinėje esate žaidęs trejas rungtynes. Su kokiomis komandomis teko žaisti?
– Tai buvo draugiškos rungtynės, kiek pamenu su moldavais, lenkais ir albanais. Buvo išleidę pažaisti po 20-25 minutes.
– Ar tikite, kad vėl kada nors teks apsivilkti rinktinės marškinėlius?
– Kiekvienas futbolininkas svajoja žaisti šalies rinktinėje, tačiau ar kada vėl tai bus, tikrai nežinau. Jei kvies į rinktinę – žaisiu, jei nebus lemta, tai nebus, nieko čia nepadarysi. Dėl to labai neišgyvenu.
Autografų neprašo
– Pakalbėkime apie asmeninį gyvenimą. Esate vedęs, vaikų turite?
– Vedęs esu jau penkerius metus ir turiu sūnų, jis jau lanko darželį.
– Ar sūnus seks tėvo pėdomis?
– Žiūrėsime, gal ir bus futbolininkas, tačiau jis pasirinks, ką pats norės. Tikrai jo neversiu žaisti futbolą. Manęs niekas nevertė, aš pats pasirinkau, tai ir jam bus suteikta pasirinkimo laisvė. Jis mieste gyvena, jam bus lengviau pasirinkti.
– Koks jūsų gyvenimo credo?
– (Juokiasi.) Esu toks žmogus, kuris visuomet stengiasi šypsotis. Kad ir kas būtų, stengiuosi situacijoje nusiteikti optimistiškai.
– Ar esate išrankus maistui?
– Tikrai nesu išrankus, valgau viską. Žinoma, sportininko mityba turi būti griežtesnė, negalima labai piktnaudžiauti, tarkim, cepelinais. Tačiau specialios dietos nesilaikau.
– O ar po treniruotės išlenkiate bokalą alaus?
– Taip, išgeriame, tačiau viskas turi būti su saiku.
– Ką veikiate laisvalaikiu?
– Dėl varžybų ir treniruočių labai daug laisvo laiko neturiu. Mums, futbolininkams, atostogos prasidės žiemą – turėsime apie 3 savaites, taigi žiemą nelabai ką daug ir nuveiksi. Po jų visi vėl rinksimės salėje ir pradėsime sportuoti. Rimtas darbas prasideda sausio pradžioje ir pasirengimas sezonui trunka iki kovo pabaigos ar balandžio pradžios. Visas pasiruošimas trunka apie 100 dienų, o kituose Europos klubuose futbolininkai rengiasi apie 4 savaites. Manau, pas mus per ilgai užsitęsia, tačiau klubai negali paleisti žaidėjų pusei metų – koks jis, kaip sportininkas, bus po to, neaišku.
– Ar atpažįsta jus žmonės gatvėje?
– Lietuvoje futbolas nėra tokia mėgstama sporto šaka kaip krepšinis, futbolininkai nėra tokie populiarūs kaip krepšininkai, taigi gatvėje autografų manęs niekas neprašo. (Juokiasi.)
– Ką galėtumėte pasakyti apie „Ekrano“ aistruolius?
– Malonu, kad kuo toliau, tuo daugiau atsiranda tikrųjų komandos sirgalių. Aš kaip žaidžiu jau tiek metų, tai išvis nebūdavo tikrų aistruolių, ateidavo tik žiūrovai pasižiūrėti rungtynių. Džiugu, kad jų kaskart daugėja, mus palaiko, kai laimime ir kai pralošiame. Aišku, po tokių pralaimėjimų kaip „Metalurgui“ ar „Valerengai“ jie turi teisę mus ir papeikti, ir pakritikuoti, tačiau ačiū jiems už tai, jog nuo mūsų nenusisuka.
