Į Panevėžį Leonardo da Silva Iparraguire atvyko iš „Vilnius“ futbolo klubo. Jame dirbo fizinio parengimo treneriu. Taigi pasiteiravome, kokiais keliais Lietuvoje Leo vadinamas brazilas atkeliavo į mūsų šalį.
- Kada ir kaip atkeliavote į Lietuvą?
- Į šalį atvykau praėjusiais metais. Mane čia pakvietė FK „Vilnius“ klubo prezidentas Algimantas Breikštas. Būdamas Brazilijoje jis man pasiūlė dirbti fizinio parengimo treneriu ir aš sutikau.
- Ar teko ką nors girdėti apie Lietuvą dar prieš atvykstant?
- Prisipažinsiu, ne. Tiesa, teko tik šį tą skaityti apie Baltijos šalis – Latviją, Estiją. Brazilijoje mums jos iškart asocijuojasi su Sovietų Sąjunga.
- Kodėl Vilnių iškeitėte į Panevėžį?
- Dėl nesėkmingo pasirodymo čempionate Algimantas Breikštas, matyt, nusprendė imtis permainų ir atleido nemažai žaidėjų, tarp jų buvau ir aš. Iškart prie derybų stalo sėdome su „Ekrano“ vadovybe ir jie man pasiūlė dirbti fizinio parengimo treneriu. Tačiau kai Darius Butkus atsistatydino, vieninteliu treneriu likau aš. Bet tai nereiškia, kad komandai dabar vadovauju.
Joje yra vyresnių, labai patyrusių žaidėjų, tokių kaip A.Skrupskis, M.Savėnas. Aš tik esu atsakingas už treniruotes, žaidėjų parengimą, o taktiką ir dar kai ką mes ruošiame visi kartu. „Ekrane“ turiu daugiau laisvės, galiu laisviau dirbti, Vilniuje to nebuvo, ten visi labai daug kur kišdavosi ir kontroliuodavo.
- „Kaunas“ jau užsitikrino Lietuvos futbolo A lygos čempionų vardus. Ar „Ekranas“ yra pajėgus kautis dėl antros vietos?
- Taip, kalbėjausi su vyrais apie tai. Manau, kad mes turime dar daug šansų ir galime kautis dėl antros vietos, futbolininkai yra tokios pat nuomonės. Futbolas – nenuspėjamas žaidimas, nes nežinai kada kas gali atsitikti, būna gerų ir blogų rungtynių, tačiau esame pasiryžę atiduoti visas jėgas dėl vicečempionų titulo.
Netrukus ves
- Lietuvoje esate jau dešimt mėnesių. Kaip jaučiatės Panevėžyje?
- Panevėžyje gyvenu apie mėnesį, tačiau dar nespėjau pažinti jūsų miesto. Dabar svarbiausia yra darbas – iš namų važiuoju į darbą, iš darbo – atgal į butą. Bet supratau, kad Panevėžys nėra labai didelis miestas. Mačiau kelis parkus, centrinę miesto dalį, ateityje tikiuosi daugiau išvysti.
- O kur geriau – Vilniuje ar Panevėžyje?
- Vilnius yra šalies sostinė, ten gyvenimas labiau verda, yra daugiau pasirinkimo, kaip praleisti laisvalaikį.
- Ar jau prisitaikėte prie lietuviško klimato?
- Klimatas labai skirtingas, pas jus labai šalta. Keista buvo pamatyti sniegą, nes pas mus Brazilijoje tokių dalykų nebūna. Dar labai keista, kai žiemą atsikeli iš ryto, o už lango būna tamsu, paskui 16 valandą vėl ima temti.
- Ar ilgitės savo šeimos, draugų?
- Taip, ilgesys yra labai didelis. Tačiau stengiuosi su jais bendrauti kuo dažniau – labai dažnai bendraujame internetu. Turiu Vilniuje bičiulių, tačiau jie yra ten, o aš čia. Panevėžyje dar esu neseniai ir nespėjau susirasti gerų draugų, bendrauju tik su komanda.
- Girdėjome, kad ketinate vesti.
- Taip, lapkritį vesiu savo išrinktąją Priscilą. Dabar ji yra Brazilijoje. Kalbėjausi su ja apie galimybę atvažiuoti į Lietuvą ir ji buvo nieko prieš. Viskas paaiškės spalio pabaigoje, kai baigsis sezonas – pasiūlys ar ne man dirbti „Ekrane“. Tačiau turiu pasiūlymų ir iš kelių Brazilijos klubų, teks visus apsvarstyti ir priimti teisingiausią variantą.
- Iš kokio miesto esate kilęs? Ką galite papasakoti apie garsiuosius Brazilijos karnavalus.
- Esu kilęs iš nedidelio Kampino miestelio, 100 kilometrų nuo didmiesčio San Paulo. Šis didmiestis yra trečias pagal dydį Brazilijoje. Aš nemėgstu karnavalų. Seniau, kai žmonės ateidavo tiesiog pašokti ir pasilinksminti į šiuos karnavalus, man patikdavo, bet dabar ten masiškai visas keturias dienas geria, vartoja narkotikus ir daro visokias kvailystes.
- Esate iš futbolo šalies. Koks jūsų mėgstamiausias žaidėjas, treneris?
- Sunku kalbėti apie brazilų futbolininkus ir išskirti iš jų geriausią, nes ten jie visi labai geri. Tačiau vienas iš mėgstamiausių man yra Kaka, nes jis visada žaidžia labai protingai, geba priimti teisingiausią variantą, kad ir kokia ekstremali situacija būtų. O mėgstamiausias treneris man yra mano tėvas. Jis puikus strategas, žino kaip užauginti ir parengti žaidėją. Mano tėvas jaunystėje buvo profesionalus žaidėjas, yra įmušęs daugybę įvarčių, dabar jis treniruoja vieną San Paulo komandą.
- Kodėl netapote futbolininku?
- Visą gyvenimą gyvenu futbolu. Nuo dvejų metukų mane tėvas vesdavosi į rungtynes. Tačiau geru futbolininku netapau todėl, kad buvau vidutinių gabumų Visi sako, kad brazilams tiesiog į kraują įaugęs futbolas. Iš dalies tai netiesa. Nors kai kurie žaidėjai turi tai kraujyje.
- Be Brazilijos, už kokią dar komandą sergate?
- Man labai patinka ispanų žaidimas, o mėgstamiausia komanda yra Milano „Milan“.
- Be futbolo, kokia sporto šaka dar domitės?
- Patinka tinklinis, tenisas. Praėjusiais metais buvau finale, kai žaidė „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“, ir įsitikinau, kad ne veltui sakote, jog krepšinis yra antra jūsų religija. Tos rungtynės pakeitė mano nuomonę apie krepšinį, nes iki tol man nebuvo įdomus šis žaidimas.
Dievina italų virtuvę
- Kaip leidžiate laisvalaikį Panevėžyje?
- Dažniausiai būnu namuose. Nelabai mėgstu lankytis kavinėse, baruose, mieliau renkuosi namus, mėgstu pats gaminti.
- Ar jau daug išmokote lietuviškai?
- Jei kalbama apie futbolą – esmę suprantu, tačiau jei žmogus kalba greitai ir apie ką nors kita, tuomet jau būna sunkiau.
- Ar gražios lietuvės? Ar sulaukiate mūsų merginų dėmesio?
- Taip, lietuvės labai gražios merginos, jos yra kitokios nei brazilės. Jūsų merginų akys, plaukai, veidas, kūno formos labai gražios, o mūsiškės šiek tiek apkūnesnės.
- Kokios šalies virtuvė labiausiai patinka? Ar esate ragavęs cepelinų?
- Man labai patinka italų virtuvė – makaronai, pica, lazanija. Šiuos patiekalus dažniausiai ir valgau. Teko tris mėnesius svečiuotis Kinijoje ir įsitikinau, kad kinų maistas yra daug skanesnis kitose valstybėse nei pas juos. Kartą ragavau cepelinų ir prisipažinsiu, kad nelabai man jie patiko. Visi tada man sakė, kad buvau blogame restorane, kur davė neskanius cepelinus. (Juokiasi.) Dažniausiai einu į picerijas, į „McDonald's“.
- Ar esate patenkintas klubo sudarytomis sąlygomis?
- Taip, jaučiuosi čia labai gerai – „Ekranas“ turi puikią bazę, yra visos sąlygos dirbti.
- Ką galėtumėte pasakyti apie „Ekrano“ futbolo gerbėjus?
- Manau, kad „Ekrano“ sirgaliai fantastiški. Prisimenu, kai žaidėme su „Interu“ – lijo netgi ledo gabaliukais, o aistruoliai stovėjo lyg niekur nieko ir toliau palaikė komandą. Kai mes įmušėme devynis įvarčius, sirgaliai pradėjo skanduoti: „Dešimt, dešimt įvarčių“, kai mes įvykdėme jų norą, buvo tiesiog fantastiška.
Pamenu, kai Vilniuje dirbau ir „Ekranas“ žaidė pas mus, pirmą kartą pamačiau juos šaukiančius, man tai padarė įspūdį. Manau, jie vieni geriausių sirgalių Lietuvoje.
