- Šį mūsų atletų sezoną pavadinčiau vienu žodžiu - super. Sėkmė Europos jaunimo iki 23 metų čempionate ir universiadoje liudija, kad bręsta nauja perspektyvių lengvaatlečių karta. Vyliausi, kad įspūdingą pabaigtuvių vainiką nupinsime Osakoje, kai mūsų lyderiai Virgilijus Alekna bei Austra Skujytė, galbūt ir Živilė Balčiūnaitė užims prizines vietas. Jei ne traumos, taip tikrai būtų buvę. Neabejoju, kad vainiką skambiu akordu užbaigs V.Alekna ir atsirevanšuos jį aplenkusiems varžovams rugsėjo 22-23 dienomis Štutgarte (Vokietija) vyksiančiame „World Athletics Final“ turnyre.
Ką gi, pasaulio čempionatas susiklostė kitaip, nei norėjome. Dar kartą pabelsiu į medį ir pakartosiu: gal ir gerai, kad be medalių likome dabar, o ne vėliau. Galbūt tai atrodys šventvagiška, tačiau tokia mano nuomonė.
- Paaiškinkite, ką turite galvoje.
- Laikiausi ir laikysiuosi savo pozicijos, kad svarbiausios bei prestižiškiausios varžybos yra olimpinės žaidynės. Šiuo atveju ir universiada, ir pasaulio čempionatas mums buvo tik vienas pasirengimo etapų kitąmet vyksiančiai olimpiadai, todėl nenorėčiau sureikšminti fakto, kad Osakoje nė vienas lietuvis nepateko tarp medalininkų. Pekine medalių tikrai bus!
- Ar šis pasirengimo etapas galėjo sėkmingiau susiklostyti V.Aleknai, A.Skujytei, Ž.Balčiūnaitei?
- Į daugiau nei dvi savaites trukusią treniruočių stovyklą Ashibatsu mieste Virgilijus ir Austra atvyko sveiki. Ten sąlygos dirbti ir ilsėtis buvo beveik idealios. Jie stengėsi gerai pasirengti čempionatui, V.Alekna per pratybas diską mėtė toliau nei 70 metrų.
Tačiau nė vienas atletas nėra apdraustas nuo netikėtumų – patempimų, uždegimų, ūmios organizmo reakcijos į daugybę psichologinių veiksnių. Živilė į Japoniją atskrido išsigydžiusi pėdos traumą, bet nespėjusi sustiprėti ir įgyti sportinę formą. Prasidėjus varžyboms, kojų skausmai neleido kovoti visa jėga. Vis dėlto Virgilijus ir Austra užėmė aukštas vietas, o Živilė baigė bėgimą, kai tuo metu iš trasos dėl ištvermės stokos pasitraukė devynios maratonininkės.
- Yra abejojančių, ar traumuotiems lyderiams buvo suteikta visavertė ir kvalifikuota medicininė pagalba.
- Mane stebina ir netgi piktina tokios išvados. Osakoje mūsų lengvaatlečiams padėjo du aukščiausio lygio profesionalai – gydytojas Dalius Barkauskas ir masažuotojas Zigmas Živatkauskas. Jie darė viską, ką sugebėjo. Deja, nei Dalius, nei Zigmas negalėjo įeiti į stadioną ir prieš pat startą dar kažkuo pagelbėti V.Aleknai ar A.Skujytei.
- Galbūt treniruočių stovykla Ashibatsu mieste nebuvo būtina?
- Ne vien V.Alekna, bet ir kiti mūsų lengvaatlečiai yra išmėginę kelis rengimosi modelius, jei varžybos vyksta ne Europoje. Į kitą kontinentą galima atvykti beveik starto išvakarėse arba – gerokai anksčiau. Olimpiniame Pekine laukiančios sąlygos bus panašios į aklimatizaciją Bankoke ar Osakoje. Į šiemetines pamokas atsižvelgsime ir mes, specialistai, ir patys sportininkai.
- Pakomentuokite kitų lietuvių pasirodymą planetos pirmenybėse.
- Nemačiau, kaip sportinio ėjimo varžybose kovojo legendinis Antanas Mikėnas, tačiau džiaugiuosi, kad turėjau galimybę stebėti Donatą Škarnulį. Šis ėjikas gali daug pasiekti. Jo dvyliktoji vieta – aukštas, didelių vilčių teikiantis rezultatas. Stabilumu išsiskiria ėjikė Sonata Milušauskaitė, nors anksčiau įvykusiose pirmenybėse ji yra užėmusi geresnes pozicijas. Iš ieties metikės Indrės Jakubaitytės tikėjomės daugiau, nes šį sezoną ji kelis kartus numetė įrankį toliau nei 56 metrus Japonijoje.
- Kokios pasaulio lengvosios atletikos tendencijos Bankoke ir Osakoje atkreipė Jūsų dėmesį?
- Pirmiausia – vis didėjanti konkurencija, tobulėjančios treniruočių bei sporto medicinos technologijos ir jų įtaka atletų rezultatams. Viešbutyje gyvenau netoli vokiečių delegacijos, kuri vien kineziterapijai ir sportininkų relaksacijai buvo rezervavusi penkis kambarius, juose plušėjo keliolika specialistų.
Pastebėjau, kad sporte pirmaujančios šalys, ypač JAV, daug lėšų ir mokslo naujovių jau skiria ne raumenims auginti, bet ugdyti psichologinei ištvermei. Ryškiausias pavyzdys – vidutinių nuotolių bėgikas Jeremy Warineris, iškovojęs du pasaulio čempionato aukso medalius. 188 cm ūgio ir 67 kg svorio amerikiečio pranašumas prieš varžovus buvo pribloškiantis, jis pranoko juos pirmiausia ne fiziniais duomenimis, bet didžiule savitvarda, motyvuotu tikslo siekimu.
- Kuris užsienio lengvaatletis Jums paliko didžiausią įspūdį?
- Būtent J.Warineris. Manau, kad jis dabar yra vienintelis, pajėgus artimiausiu metu pagerinti vieną iš fantastikos sričiai priskiriamų lengvosios atletikos pasaulio rekordų: 400 metrų nubėgti greičiau nei 1999-aisiais pavyko jo tėvynainiui Michaelui Johnsonui – per 43,18 sek.
