Be Druskininkų komercinio sporto kryptimi žingsniuoja ir kiti miestai: Anykščiai, Trakai, Palanga, iš didesnių – Klaipėda.
Išties tai nėra nauja praktika. Druskininkuose Miuncheno olimpinėms žaidynėms ruošėsi V. Kondrašino vadovaujama SSRS rinktinė, maršrutą į pietinį Lietuvos kurortą gerai žinojo virtinė sporto komandų iš visos sąjungos, o nepriklausomos Lietuvos krepšinio rinktinė Druskininkuose stovyklauja kiekvieną vasarą. Tuo gali pasigirti ir Klaipėda, kiti miestai – įdirbis buvo, tiesiog besitvarkant sporto infrastruktūros reikalams ši veikla atgijo, įgavo naują kvėpavimą.
„Mūsų misija – dvejopa. Visų pirma, užimti bendruomenę, skatinti ją sveikai gyventi ir sportuoti, antra, skatinti vadinamąjį komercinį sportą. Norime sugrąžinti Druskininkams buvusią sportininkų rengimo kalvės šlovę“, – pagrįstai viliasi J. Matulevičius.
Šie du prioritetai sporto kalendorių Druskininkuose skaido į dvi dalis. „Nuo gegužės iki rugsėjo, dar šiek tiek spalio, pagrindinį dėmesį skiriame atvykstantiems sportininkams, o rudeniop pradedam vykdyti antrąja savo misiją – tarnauti savivaldybės gyventojams.“
Efektyviausia – senos pažintys
„Pradėjom nuo to, kad 2002 m. pats važiavau į Maskvą, vaikščiojau iš klubo į klubą ir kviečiau juos atvykti į Druskininkus. Aišku, daug kas atsiminė, džiaugėsi, kad galima atgaivinti tuos santykius, nors buvo ir tokių, kurie tiesiai šviesiai rėžė: „Ko čia atvažiavai?“ Tačiau vizitas nepraėjo veltui. Atvažiavo vieni, po to kiti, dar kiti...
Dabar situacija tokia, kad jau šiandien turime klientų visai vasarai ir rugsėjui, daugiausia klubų iš Rusijos.“
Ypatingų reklaminių akcijų, išskyrus minėtą vizitą Maskvoje, nei druskininkiečiai, nei kitų miesto sporto vadovai neorganizuoja. Pasak J. Matulevičiaus, informacija apie galimybes stovyklauti Lietuvoje sporto komandas Rytuose pasiekia dviem pagrindiniais keliais: sužino vieni per kitus bei per tuose kraštuose dirbančius lietuvių trenerius. Į Druskininkus savo komandas iš Rusijos atsivežė Rūtenis Paulauskas ir Rimas Girskis, į Klaipėdą iš Vokietijos – Šarūnas Sakalauskas ir t. t.
Klaipėdos kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Irenijus Zaleckis sako, kad yra žmonių, dirbančių, kad pritrauktų komandas į stovyklas uostamiestyje, tačiau efektyviausia priemone vis dar išlieka senos pažintys ir ryšiai.
Lygiai taip pat funkcionuoja ir viliojimo strategija Anykščiuose. „Siuntėme informaciją į daugelio šalių sporto federacijas, net į Italijos, Prancūzijos, tačiau žymios naudos nebuvo. Kol kas pagrindiniai klientai tie, su kuriais glaudžius ryšius palaikome ne vienus ir ne dvejus metus“, – teigia Anykščių kūno kultūros ir sporto centro direktorius Kęstutis Čepulis.
Be abejo, tik sporto ir treniruoklių salės, norėdamas pasikviesti profesionalias komandas ar rinktines, nepasiūlysi. Miestai, plėtojantys šią veiklą, pirmiausia gali pasigirti puikiomis gamtinėmis sąlygomis, kurios sportui ir poilsiui yra itin svarbios. Kitas dalykas – išplėtota aptarnavimo paslaugų infrastruktūra.
J. Matulevičius džiaugiasi, kad Druskininkų viešbučiai ir jų maitinimo sektoriai šiandien patenkina pačius pretenzingiausius svečių poreikius. Tuo tarpu Anykščių KKSS vedėjas K. Čepulis norėtų, kad aptarnavimo lygis mieste būtų didesnis. „Anykščiuose – ne pačios aukščiausios klasės viešbučiai ir kavinės. Suprantama – esame provincija, tačiau turėtume išnaudoti šį rezervą. Taip, apylinkėse labai daug kaimo turizmo sodybų, tačiau svečių apgyvendinimu dažniausiai turime rūpintis patys.“
Gena nostalgija
Ne paslaptis, Lietuvos sporto centrai patraukliausi svečiams iš Rytų bloko šalių – Rusijos, Ukrainos, Čekijos, Lenkijos, nors klientų kontingentas aprėpia labai įvairias šalis – nuo Vokietijos ar Italijos iki Turkijos, Izraelio ar net Japonijos. Dažniausi klientai – įvairaus amžiaus jaunimo rinktinės arba miestų komandos, labai dažnai – moterų. Be abejo, ne vien iš užsienio.
„Nenoriu pasakyti, kad tik krepšininkai važiuoja, bet jie kažkaip mus labiausiai myli, – sako J. Matulevičius. – Galbūt ir dėl to, kad pinigėlių daugiau turi.“ Rankininkai ir tinklininkai taip dažni svečiai Druskininkuose, o Klaipėdoje ir Anykščiuose – ir futbolo komandos.
Lietuva svečiams iš Rytų pirmiausia patraukli, be abejo, dėl mažesnių kainų, tačiau yra ir kitų privalumų. „Vienas rusų tinklinio treneris pasakojo: nuvažiavo jie į stovyklą Suomijoje. Salė gera, aplink miškas, ežeras, viskas puiku, tačiau laisvą dieną nėra ką veikti, kur nueiti. Televizorius šneka nesuprantama kalba, spaudos nėra, o čia, Lietuvoje net ir būdamas arti gamtos nesi izoliuotas nuo civilizacijos. Be to, su visais galima susišnekėti“, – teigia J. Matulevičius. Pasak Druskininkų SC direktoriaus, svečiai iš Rusijos beveik visuomet pagiria, kad žmonės Lietuvoje nuoširdesni ir geranoriškesni nė Pietų Europoje ar Skandinavijoje, kur taip pat mėgstama stovyklauti.
„Tai, kad dažniausiai atvyksta sportininkai iš slaviškų kraštų, lemia susiklosčiusios tradicijos. Juos čia ir nostalgija gena“, – juokauja I. Zaleckis.
J. Matulevičius pateikia dar vien versiją, kodėl rusų komandos taip noriai stovyklauja mūsų šalyje. „Rusai labai vertina lietuvių krepšinio mokyklą. Jie juk atvažiuoja ne tik valgyti, miegoti ir treniruotis, bet ir žaisti draugiškas rungtynes. Dar neatvykę jie pasako datas ir prašo, kad mes jiems surastumėme komandas, su kuriomis jie galėtų sužaisti.“
Kodėl maršrutai iš Vakarų nėra tokie intensyvūs? I. Zaleckis tiesus: „Galbūt kol kas mūsų pasiūla nėra vakarietiško lygio. Vakariečiai mėgsta, kad viskas būtų labai patogu, viskas būtų vienoje vietoje, o pas mus arba viskas išskaidyta, arba kažko dar trūksta.“
„Be abejo, neužtenka ir reklamos. Galbūt vakariečiai mumis dar nepasitiki, galbūt mes nesugebame jų pritraukti“, – priduria K. Čepulis.
„Aš neskirstau klientų į Rytų ar Vakarų. Rusams irgi ne bet ką ir ne bet kaip paduosi. Tai irgi pasaulį matę žmonės, žinantys, kad kaina turi atitikti lygį. Svietas dabar susimaišęs, nieko neapgausi“, – teigia J. Matulevičius.
Injekcija visam miestui
Ką, kaip J. Matulevičius vadina, komercinio sporto strategija duoda miestui? Pirma mintis – maždaug pusmečiui iš vietos gyventojų atima galimybę naudotis sporto bazėmis. Tačiau pašnekovai vienbalsiai tikina, kad savivaldybės gyventojai didelių nepatogumų nepatiria.
„Pastebėjom, kad vasarą sporto salės, taip pat ir treniruoklių salės vietos gyventojų lankomos daug rečiau. Natūralu. Nenoriu pasakyti, kad žmonės nustoja sportuoti, tiesiog keičia sporto šaką: sėda ant dviračių, važiuoja prie ežerų, plaukioja ir pan.“, – teigia J. Matulevičius. Su tuo sutinka ir I. Zaleckis, teigiantis, kad bandyti išlaikyti žmones, ypač vaikus, salėse šiltuoju metų laiku net nebūtų prasmės.
Tuo tarpu nauda daugiau nė abstrakti. „Jie čia išleidžia pinigus“, – lakoniškai paaiškina I. Zaleckis. Galbūt pajūrio miestai, vasarą ir taip sausakimši turistų, didesnės įtakos nejaučia, tačiau mažesniems miesteliams, tokiems kaip Druskininkai ar Anykščiai, sportininkų antplūdis suteikia finansinį impulsą. Ypač vykstant tarptautiniams turnyrams.
„Atvažiuoja ne tik komandos, bet ir specialistai, teisėjai, galų gale sportininkų tėvai, lydintys asmenys, kurie pasidaro sau atostogas. Tai būna didelė injekcija visam miestui – viešbučiams, kavinėms, taksistams, skalbykloms... Ši mūsų sporto centro veikla – kaip mažas sniego rutuliukas, paridentas nuo kalno, papėdėje sustoja būdamas didžiuliu rutuliu. Mes kaip tas mažas kilbukas, kuriuo lydeka gaudoma. Priimdami komandas iš užsienio, iškart duodam darbo dideliam žmonių kiekiui“, – sako Druskininkų SC direktorius J. Matulevičius.
Ką mažam miesteliui reiškia renginys, į kurį suvažiuoja daugiau nė dešimties šalių reprezentacinės jaunimo komandos? Arba praėjusiais metais Druskininkuose vykęs Pasaulio jaunimo orientacinio sporto čempionatas. „Kai per renginio atidarymą Pramogų aikštėje pamatai žygiuojančius jaunimo pulkus su vėliavnešiais, nešančiais 35 šalių vėliavas iš visų žemynų, pagalvoji, kad KAŽKĄ šiam mažam miesteliui išties padarėme.“
Be ekonominės, be abejo, svarbi ir kita nauda miestui – reprezentacinė. Pavyzdžiui, Druskininkuose stovyklavo olimpinė Rusijos moterų krepšinio rinktinė. Buvo išleista specialiai stovyklai skirta programėlė, kuri buvo platinama Rusijoje ir kurioje ne tik merginų nuotraukos ir duomenys, bet ir miesto, kuriame vyko stovykla, aprašymas su herbu ir nuotraukomis. Druskininkų savivaldybei ši reklama nekainavo nė cento, o, kaip sako J. Matulevičius, „kas žino, kiek žmonių perskaitė tą programėlę ir po to atvažiavo į Druskininkus?“
