„Tai universiteto įvaizdžio klausimas. Sportas – viena iš formų pristatyti universitetą, studijas. Taip pat ir tarptautiniu mastu“, – pritaria Rimantas Minkevičius, Mykolo Romerio universiteto (MRU) Kūno kultūros katedros vedėjas.
Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) Sporto ir sveikatos fakulteto dekanas Audronius Vilkas priduria: „Garbė turi turėti pagrindą“.
Kauno technologijos universiteto (KTU) Kūno kultūros ir sporto direktorius Vitas Linonis teigia, kad jiems prisivilioti jauną sportininką yra kebliau nei kitiems, nes specialybės, kurias universitetas siūlo, yra sunkesnės. „Technikos mokslai nėra lengvi, sudėtingas studijas sunku derinti su sportu, todėl į mūsų universitetą sportininkai ne taip dažnai ir stoja“. Tą pripažįsta ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūno kultūros katedros vedėjas Povilas Tamošauskas.
„Kiekvienas universitetas stengiasi gauti geriausius sportininkus, o geriausi paprastai eina ten, kur lengviausia mokytis – renkasi kūno kultūros specialybes, humanitarinius mokslus. Mes pasirenkam iš antrojo kontingento.“
Tuo tarpu Šiaulių (ŠU) ir Klaipėdos (KU) universitetai skundžiasi kita dalia – aukštosios mokyklos periferijoje yra kur kas mažesni traukos centrai. „Jauną žmogų Vilniui ar Kaunui suvilioti lengviau. Nebėga, galima sakyti, tik tie, kurie turi sutartis su miesto klubais,“ – sako ŠU Sporto klubo direktorius Mindaugas Budvytis.
Universitetas – ne prieglauda
Mažesnes ar didesnes stojimo nuolaidas sportininkams taiko beveik visos aukštosios mokyklos, tačiau tai, kaip sako Lietuvos studentų sporto asociacijos (LSSA) prezidentas Česlovas Garbaliauskas, nėra žalia gatvė.
Bene geriausias sąlygas įstoti suteikia VPU. Sportininkams, įtrauktiems į olimpinės rinktinės narių sąrašus, nepriklausomai nuo pasirinktos studijų programos prie konkursinio balo pridedami dar 3 balai, įrašytiems į kandidatų sąrašus – 2,5 balo. Šalies suaugusiųjų rinktinės nariams pagalbos ranka ištiesiama pridėjus 2 balus, o jaunimo rinktinių nariams – 1,5.
MRU rinktinių nariams bei respublikinių čempionatų prizininkams pridedama 2 balai, tuo tarpu kiti universitetai nuolaidžiauja mažiau. Bent jau oficialiai.
„Didelių lengvatų stojant nėra. Nebūna, kad sportininkas įstoja su blogesniais pažymiais. Tačiau kai vyksta papildomas priėmimas ar stojantieji surenka vienodą balų skaičių, atkreipiame dėmesį į sportinę veiklą. Bet tai nėra daroma kitų sąskaita“, – teigia L. Kalvaitienė (VDU).
„Nuolaidas darom, bet tenka susitaikyti ir su tuo, kad sportininkas neįstoja. Skaudu, bet nieko nepadarysi. Aukštoji mokykla nėra prieglauda“, – priduria M. Budvytis (ŠU).
Su nuolaidoms nepersistengia
Nepanašu, kad taikydami nuolaidas sportininkams universitetai stengiasi vienas kitą perspjauti. Kiek lankstesnis paskaitų grafikas, privatūs atsiskaitymai, galimybė atidėti sesiją arba perlaikyti egzaminą daugiau kartų nei įprastai, pirmenybė apgyvendinant bendrabutyje – pati elementariausia pagalba, kurią suteikia beveik visos aukštosios mokyklos.
„Kiekvienam sportininkui individualaus grafiko nesudarysi, o kaip sekasi derinti mokslą ir sportą daugiausiai priklauso nuo paties žmogaus – nuo jo motyvacijos“, – teigia A. Vilkas (VPU) ir pateikia pavyzdį, – baidarininkai Tomas Balčiūnas ir Alvydas Duonėla irkluoja kartu, dalyvauja tose pačiose treniruočių stovyklose ir varžybose. Jie abu yra mūsų studentai. T.Balčiūnas sugebėjo baigti ne tik bakalauro, bet ir magistrantūros studijas, o A.Duonėla kaip užstrigo antrame kurse, taip užstrigo...“
Dauguma universitetų giriasi apmokantys kelionių į varžybas išlaidas, nuperkantys sportinę aprangą ar duodantys maistpinigių. Tai – normalu. Atrodytų mažų mažiausiai keista, jei už visa tai studentas mokėtų iš savos kišenės. Kitas dalykas – stipendijos, premijos ar mokesčių už studijas nuolaidos, tai yra ta parama, kuri tiesiogiai atsiliepia sportininko gerovei.
Stipendijos tik geriausiems
P. Tamošauskas (VGTU) džiaugiasi, kad 2003 m. patvirtintos finansinės lengvatos duoda rezultatų – sportuojančių studentų skaičius universitete per keletą metų išaugo maždaug 30 proc. Dvidešimt sportininkų, įstojusių į mokamas vietas, visiškai atleidžiami nuo mokesčio už mokslus, dar dvidešimčiai – mokestis sumažinamas perpus. Valstybės finansuojamose vietose besimokantiems atletams mokamos stipendijos: penkiems geriausiai besimokantiems – 300 litų, kitiems – 200 litų. Be abejo, sportininkai gali gauti ir stipendijas, į kurias priklausomai nuo pažangumo pretenduoja visi studentai.
ŠU taip pat dalinai atleidžia nuo mokesčio už mokslą ar moka maistpinigius. KTU nuo mokesčio atleidžia arba jį sumažina tik patiems geriausiems sportininkams.
Premijas sėkmingai studentų varžybose pasirodžiusiems sportininkams moka beveik visi universitetai. Jų dydis dažniausiai neviršija kelių šimtų litų. Pavyzdžiui, KU kovą maždaug penkioms dešimtims sportininkų padalijo 14 tūkst. litų.
VPU pavyko įgyvendinti ir dar vieną praktiką. Keturiems geriausiai besimokantiems universiteto sportininkams stipendiją, kurios dydis yra 300 litų, skiria LTOK. Planus susitarti su LTOK dėl vienos ar kelių stipendijų brandina ir MRU.
A. Vilkas (VPU) prabyla ir apie dar vieną kelią, kuris taip pat turėtų būti kur kas atviresnis. Tai – federacijų ir sporto klubų kišenė.
Kam turėtų rūpėti?
„Sportininko karjera trumpa. Jei per tą laiką neįgyja profesijos, vėliau jis tampa nereikalingas. Federacijos turėtų rūpintis tuo, tačiau jos tik išnaudoja žmogų, kol jis yra sportinio amžiaus, o po to palieka likimo valiai. Federacijos turėtų investuoti į sportininkų išsilavinimą, nes nemaža dalis sportininkų baigę karjeras tolesnę veiklą susieja su ta sporto šaka arba netgi dirba toje pačioje federacijoje“, – įsitikinęs A. Vilkas.
Tokios kalbos nėra laužtos iš piršto – yra federacijų, kurios tai daro. Rankinio federacija – viena iš nedaugelio.
Tiesa, būna ir nemalonių epizodų. Pavyzdžiui, imtynių federacija buvo pasižadėjusi sumokėti kelių sportininkų studijų mokestį, tačiau to nepadarė ir tik įstojusius imtynininkus teko išbraukti iš studentų sąrašo.
„Su federacijomis bendros kalbos nerandame. Jos sportininkų išsilavinimu rūpinasi, jei rūpinasi, tik tol, kol įstoja, po to visa atsakomybę palieka aukštajai mokyklai. Be to, tas pats bendravimas savotiškas: tiesiogiai nesikalbama, siunčia raštus, ir tiek. Vieninteliai treneriai, galima sakyti, eina, prašo, stengiasi“, – teigia A. Vilkas.
Kita galimybė – mokestį už studijas padengtų klubas, kuriam sportininkas atstovauja. Tačiau rasti bendrą kalbą su jais, pasak A. Vilko, dar sunkiau. „Jų pozicija tokia: mes mokame sportininkui algą, o jis su ja daro ką nori – perka mašiną ar moka už studijas.“
Dažnai rimtą požiūrį į studentų sportą turinčiose valstybėse kuriamos specialios agentūros, kurių pagrindinis tikslas – padėti sportininkams gauti lėšų studijoms. LSSA prezidentas Č. Garbaliauskas sako, kad Lietuvoje toks dalykas kol kas sunkiai įsivaizduojamas, nors būtų neapsakomai reikalingas.
Juridiškai – niekinis
Ar pačios aukštosios mokyklos gali prisiimti dalį finansinės naštos, juk teigiamas įvaizdis ir prestižas, kurį už tai gauna, nekainuoja pigiai? Vargu. Pasak LSSA prezidento, nepaisant entuziazmo, kurį rodo mokyklų vadovai, aukštosios mokyklos nėra pakankamai pajėgios tai padaryti. „Vidiniais resursais neįmanoma to padaryti“, – pritaria ir P. Tamošauskas (VGTU).
Prisiimti didesnę finansinę atsakomybę pačios aukštosios mokyklos negali arba nenori ir dėl to, jog sportininko priklausomybė nuo įstaigos, kurioje jis studijuoja, tiesiog niekinė. Sportininkai nesunkiai susigundo žemesnio lygio komandų pasiūlymais, tai aukštosioms mokykloms nėra labai priimtina.
„Studentas turi atstovauti universitetui, nes priešingu atveju mūsų interesas dingsta“, – teigia R. Minkevičius (MRU). Tačiau priversti studentą ginti aukštosios mokyklos garbę, pasirodo, yra neįmanoma.
„Buvo išleistas rektoriaus įsakymas: studentas sportininkas privalo atstovauti universiteto komandai ir išeiti gali tik gavęs universiteto sporto klubo leidimą. Netrukus su vienu mūsų studentu, norėjusiu žaisti kitoje komandoje, įsivėlėme į teisinį konfliktą ir paaiškėjo, kad toks rektoriaus pasirašytas dokumentas juridiškai yra niekinis“, – teigia M. Budvytis (ŠU).
Panaši ir VPU patirtis: universitetas pasirašė su sportininkais sutartis, kurios, kaip paaiškėjo vėliau, neturėjo teisinio pagrindo. „Nes mes esame aukštoji mokykla – valstybinės įstaiga, išlaikoma iš mokesčių mokėtojų pinigų. Negalime niekam daryti įtakos. Tai tas pats, kas uždrausti studentui dirbti. Norint pakeisti situaciją, reikia keisti įstatymą“, – įsitikinęs A. Vilkas.
Štai čia ir susiduriama su dilema – ar sportininkas aukštojoje mokykloje turi turėti išskirtinį statusą?
Suteikti išskirtinį statusą
„Kai taip bus, iškelsiu šampano taurę, – sako M. Budvytis (ŠU). – Sportininko statusas aukštojoje mokykloje turi būti aiškiai apibrėžtas: sportininkas turi turėti savo pareigas ir teises, privilegijas, nuo daug ko turi būti atleistas“.
Universitetams suteikta autonomija lyg ir leidžia savarankiškai spręsti šią problemą, tačiau žengti bent kiek didesnį žingsnį trukdo nesutvarkytas, jau minėtas, juridinis pagrindas. „Turi susėsti rektorių taryba, KKSD, LSSA ir kartu su juristais sukurti bendrą sistemą“, – įsitikinęs M. Budvytis.
Kol nėra apibrėžtas sportininko statusas, iškyla ir kita problema: galima diskriminacija kitų studentų atžvilgiu. „Kad ir kokios lengvatos būtų taikomos, tai neturi būti daroma kitų studentų sąskaita“, – vieningos nuomonės L. Kalvaitienė ir G. Avižonienė.
Tam pritaria ir A. Vilkas (VPU). „Negalime aklai atleisti nuo mokesčio už mokslą ar bendrabutį, nes tuomet ši našta guls ant kitų pečių. Mūsų universitetas iš valstybės gauna apie 49 proc. visų reikalingų lėšų, kita dalis surenkama iš studentų. Galbūt nieko baisaus, jei fakultete yra vienas ar keli sportininkai, tačiau į kūno kultūros specialybes teoriškai gali sustoti vien sportininkai. Kaip fakultetui tuomet reiktų surinkti biudžetą?“
R. Minkevičius (MRU) kalba kiek kitaip: „Nemanau, kad parama sportininkui yra kitų studentų diskriminacija. Juk jei talentingas matematikas ar fizikas yra paskatinamas, niekas dėl to galvos nesuka. Talentas yra talentas.“
„Reikalinga vieninga sistema, nes darydamas nuolaidas sportininkui gali būti apkaltintas ne tik kitų studentų diskriminavimu, bet ir kyšininkavimu, – sako P. Tamošauskas (VGTU). – Ar realu tai įgyvendinti? Kol kas gyvename tik deklaracijomis. Kalbų būta, bet jos vis užgęsta. Rektorių taryba, kaip kolektyvinė grupė, galėtų kreiptis į seimą ir vyriausybę, nes pavienės pastangos nieko neduoda.“
V. Linonis (KTU) nelinkęs sutikti, jog įstatymiškai reglamentuotas sportuojančio studento statusas – geriausias sprendimas. „Nemanau, kad kažkas išeitų. Nėra tie seni laikai, kai viskas pagal vieną modelį buvo tvarkoma. Kiekvienas universitetas turi nusistatyti savas taisykles. Nebent rekomendacijos būtų pateiktos.“
Ministerijoje – nė vieno etato
Galiausiai visos problemos, kaip įprasta, tampa viena – valstybės politika. Ji šiandien neatsako į klausimą: kaip išsaugoti jaunus talentingus sportininkus, kurie, baigę vidurines mokyklas ir pradėję (ar iš viso neįstoję) studijas universitetuose, nedingtų iš didžiojo sporto?
„Nėra modelio kaip išsaugoti talentus. Talentai dažniausiai atrandami atsitiktinai, o tai reiškia, kad daug jų yra prarandama, lieka nepastebėta. Studentas sportininkas Lietuvos universitetuose dar nėra vertybė, o juk madas sporte diktuoja tos šalys, kuriose sutvarkytas studentų sportas – Kinija, Rusija, JAV“, – teigia LSSA prezidentas Č. Garbaliauskas.
Vienas iš didžiausių nusistebėjimų, nuskambėjusių pašnekovų lūpose, yra tas, kad sportininkų padėtimi aukštosiose mokyklose visiškai nesirūpina Švietimo ir mokslo ministerija. „Jie neturi nė vieno etato, kuris rūpintųsi sporto plėtra aukštosiose mokyklose, – teigia P. Tamošauskas (VGTU). – Į juos buvo kreiptasi, tačiau atsisakė tai įgyvendinti, motyvuodami, kad tai ne jų rūpestis.“
