- Tiesa sakant mes labai panašūs, netgi gimėme viename mieste – Alytuje. Tik kur Gintaras dabar – nebežinau (Staučė rungtyniauja Latvijos „Jūrmala“ klube – aut. past.), iš mano gyvenimo jis dingo.
- Dabar lengvai kalbi rusiškai.
- Kai pirmą kartą atvykau į Maskvą nekalbėjau išvis ir ne ką supratau. Lietuvoje jaunimas jau nebemoka rusų kalbos.
- Šiandien turbūt net galvoji rusiškai?
- Daugiau lietuviškai. Užtenka paatostogauti namuose, kad „persijungčiau“ į lietuvių kalbą, bet Maskvoje viskas grįžta. Dabar čia dar iki dabar painioju kelius. Beveik kiekvieną dieną pasiklystu ir nebežinau kur važiuoti. Anksčiau dėl to, kad nevaikščioti į restoranus, gyvenau užsisakinėdamas picą į namus. Buvo paprasčiau.
- Neįtikėtina, kaip tau pavyko išvengti skrandžio opos?! O jeigu kažkada nebūtum įsitvirtinęs „Dinamo“ komandoje?
- Grįžčiau namo, ir vištas auginčiau. Juokauju. Bet aišku, kad man pasisekė, jog „Dinamo“ iš karto pasiūlė kontraktą. Žinote, kiek gaudavau Lietuvoje - 500 dolerių.
- Turbūt po pirmos algos „Dinamo“ klube jautėtės milijonieriumi?
- Ne, milijonieriumi nesijaučiu ir dabar. Nors tada entuziazmas pakilo – galvojau apie tai, kiek daug galiu nusipirkti. Buvo svarbu susitvardyti. Netgi automobilį nusipirkau senesnį – trečios serijos BMW. Futbolininkui be automobilio apsieiti sunku.
- Tavo namai Maskvoje?
- Lietuvoje. Čia sau tik nuomoju butą.
- Kada debiutavai komandoje?
- Pirmą kartą buvau atsarginiu Elistoje – po Berezovskio. Treneris norėjo leisti į aikštę, o aš neturėjau apsaugų – prieš rungtynes išprašė Česnauskis. Kol surado, kol atnešė – keitimas nuplaukė.
Tikras debiutas, kai išleido nuo pirmųjų minučių, buvo prieš „Zenit“. Laimėjome 7-1. Tada buvo juokinga – atrodo taip lengva žaisti aukščiausioje lygoje! Tiesa, reikalą įvarčiu man tada šiek tiek sugadino Keržakovas. Juokavau – atseit išlaikė intrigą. Tų rungtynių niekada nepamiršiu.
- Kokių dar?
- Be jokios abejonės, rungtynių už Lietuvos rinktinę Italijoje, kai sužaidėme lygiosiomis 1-1.
- Tos rungtynės tau klostėsi fantastiškai.
- Šiek tiek pasisekė. Kai kur į mane pataikė, kai kur išgelbėjau. Visur šmėsčiojo pažįstami veidai. Kad ir tas pats Inzaghi.
- Jeigu „Dinamo“ nebūtų atsisakęs Ovčinikovo, ar būtum buvęs pasiruošęs likti antruoju vartininku?
- Mano sutartis galiojo dar metus, ir nežinau, ką būčiau daręs. Neaišku, ar „Dinamo“ norėtų toliau laikyti mane ant suolo. Bet pasėdėjau jau penkerius metus – galbūt būčiau pasėdėjęs ir dar. Realybėje viskas buvo teisinga – kas gi laikys ant suolelio vartininką, kuris galva pajėgesnis už kitus. Bet kokiu atveju, nuolat jutau palaikymą iš klubo. Tas pats Kobelevas sakydavo: „Neišgyvenk, žaisti dar gausi!”
- Laukei penkerius metus. Ar tai labai ilgai?
- Ne tas žodis...
- Didžiausias įžeidimas, kurį kada nors teko patirti iš trenerio pusės?
- Tai buvo Baltijos taurės varžybose, kai debiutavau Lietuvos nacionalinėje rinktinėje. Per dvi rungtynes praleidome tris įvarčius, ir visus tris dėl mano klaidų. Labai pergyvenau. Treneris Liubinskas po rungtynių man nieko nesakė, bet vėliau atsivertęs laikraštį radau jo interviu: „Pralaimėjome tik dėl Karčemarsko“
- Ką pagalvojai?
- Tai labai įžeidė. Tarsi būčiau aikštėje žaidęs vienas.
- Apie tai su treneriu nesikalbėjote?
- Nepavyko. Bet dabar mūsų santykiai geri. Esu normalus žmogus, priimu kritiką, bet ją reikia pasakyti man asmeniškai, o ne žurnalistams.
- Kartą kažkokioje Korėjos komandoje sutikau tavo bendrapavardį...
- Tai ne bendravardis, tai mano brolis (Rolandas Karčemarskas – aut.past.). Jis žaidžia puolėju. Tris metus buvo palikęs futbolą, bet vėliau pratęsė karjerą. Sunku buvo, bet jam pavyko. Dabar jam 27 metai, turi kontraktą su Vilniaus „Vėtra“. Tačiau Tarchanovas („Vėtros“ treneris – aut.past.) kažkodėl jo į stovyklą Turkijoje nesivežė.
- Dažnai išgirsti, jog vartininkai – keisti žmonės?
- Labai dažnai. Pavyzdžiui anksčiau prieš rungtynes ir pats su vartais elgiausi kaip su gyvais žmonėmis, kalbėjausi su virpstais. Dabar jau nustojau – virpstai ir yra virpstai. Jie negyvi, nieko nesupranta. Visas kalbas apie vartininkų keistumą nuleidžiu juokais.
