Tikri lietuviai mėgsta pasikalbėti apie krepšinį, politiką ir... svetimus pinigus. Šalies visuomenė ilgai diskutavo, už kokius nuopelnus buvęs Lietuvos krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris Antanas Sireika per metus gaudavo 120 tūkstančių litų atlyginimą, arba kodėl tokia pati suma turėjo nubyrėti lengvosios atletikos treneriui Aleksui Stanislovaičiui po Virgilijaus Aleknos triumfo olimpinėse žaidynėse. Tačiau ne vienam šalies sporto treneriui tokios kalbos atrodo kaip istorijos „iš kosmoso“. Daugelis jaunų specialistų gali tik susapnuoti save, atsidūrusį panašaus „skandalo“ epicentre, nes jų uždarbiai galėtų patraukti nebent paties įkyriausio apkalbėtojo dėmesį.
Sporto mokyklose dirbančių trenerių algos siekia 3 tūkstančius litų, kartu skaičiuojant įvairias priemokas prie pagrindinio atlygio. Tiek gauna patyrę, savo vardą jau susikūrę specialistai. Tuo tarpu jaunesniems jų kolegoms atseikėjami kelis kartus mažesni pinigai. Pagal dabartinę trenerių tarifinių atlygių sistemą treneriams yra mokami priedai už didelį darbo stažą, aukštą kvalifikacinę kategoriją, treniruojamus įvairių šalies rinktinių kandidatus. Kitaip tariant, už visa tai, ko neturi jaunas, karjerą tik pradedantis specialistas.
Aukštąją mokyklą baigusiam sporto treneriui, atėjusiam dirbti į sporto mokyklą, paprastai pasiūlomas 700-800 litų atlyginimas. Net ir tokia neįspūdinga suma nėra patiekiama ant lėkštutės – specialistams reikia surinkti tris vaikų grupes, su kuriomis būtina dirbti pagal griežtus kriterijus.
Ne paslaptis, kad sporto mokyklų darbuotojams neretai tenka imtis ir iš pirmo žvilgsnio tiesiogiai jiems nepriklausančių pareigų: rūpintis inventoriumi, organizuoti varžybas ar tiesiog ieškoti vietos, kur galėtų vykti treniruotė. Kalbant vaizdžiai – vargo vakarienė, kuria treneris sotus nebus.
Algų didinimas – nusikaltimas?
Tokiomis sąlygomis daugelio jaunų, sporto trenerio išsilavinimą turinčių specialistų žvilgsniai krypsta į pelningesnes karjeros perspektyvas. Skaičiai iškalbingi: Lietuvos sporto mokyklose dirba vienetai jaunų žmonių, o didžiąją dalį likusio trenerių kontingento sudaro specialistai, kurių amžius artėja prie pensijinio. Viena sudėtingiausių situacijų susiklostė Vilniuje – iš 216 sostinės savivaldybės biudžeto lėšomis išlaikomų trenerių vos 5 yra jauni, karjerą pradedantys sporto darbuotojai.
Kokių pasekmių tokia padėtis turės ateityje? Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) sporto strategijos skyriaus vedėjas Algimantas Kukšta su nerimu modeliuoja situaciją šalies sporte po penkerių ar šešerių metų, kai pasitrauks dabartinė trenerių karta.
„Jeigu niekas nepasikeis, reikės didinti kalėjimų skaičių, daugiau darbo teks prokuratūrai, nes su vaikais sporto mokyklose nebebus kam dirbti. Nuo nepriklausomybės atgavimo sporto mokyklų auklėtinių skaičius sumažėjo dvigubai – maždaug 40 tūkstančių. Jeigu pasitrauks ir likę vaikai, greitai mes nebegalėsime išeiti į gatves, nes ten karaliaus narkomanija ir nusikalstamumas“, – pranašauja A. Kukšta.
Keisčiausia, jog mirties taške įstrigusią trenerių tarifinių atlygių sistemą pakeisti trukdo... kita sistema. Dabartiniai šalies įstatymai griežtai reglamentuoja prie pedagogų priskiriamų sporto darbuotojų atlyginimų skalę, todėl bandymai savarankiškai padidinti trenerių darbo užmokesčius gali būti palaikyti nusikaltimu.
Pinigai ne visada svarbiausi
32 metų tinklinio treneris Vasilijus Burakinskis, dirbantis Vilniaus sporto mokykloje „Tauras“, puikiai prisimena savo karjeros šiame darbe pradžią. 1994 metais įsidarbinęs tuometinėje Vilniaus žaidimų sporto mokykloje, dar „žalias“ tinklinio specialistas gaudavo 220 Lt algą.
„Supratau, kad sporte aukštų rezultatų nepasieksiu. Trenerio darbas sekėsi neblogai, tai ir pastūmėjo mane dirbti šioje srityje toliau. Tada negalvojau apie atlyginimą, tiesiog turėjau profesinių tikslų, kurių siekiau“, – pasakoja V. Burakinskis.
Treneris tikina niekados neturėjęs minčių mesti tinklinį ir keisti savo darbo pobūdį. Ar prisidėti prie augančio lietuvių emigrantų srauto. „Nei seniau, nei dabar lengva nebuvo. Bet galimybė išvažiuoti skinti braškių manęs niekados neviliojo. Padirbsi ten kelerius metus, o kas toliau? Žmonės gyvenime nori save realizuoti, kažką sukurti. Braškių skynime daug kūrybos nematau“, – aiškina V. Burakinskis, bet čia pat priduria: „Žinoma, viskas galėjo atrodyti visai kitaip, jei būčiau anksti sukūręs šeimą, susilaukęs vaikų. Tuomet galvoti apie kažkokius gyvenimo tikslus nebeišeitų, nes reikėtų šeimai parnešti pinigų.“
Treneris neslepia, kad lengviausiai jo gyvenimas klostėsi tada, kai jis buvo pristabdęs sporto veiklą. V. Burakinskis kelerius metus dirbo Lietuvos avialinijų saugumo skyriuje, derindamas šį darbą su treniruotėmis sporto mokykloje. Tuomet jo papildomų pareigų atlyginimas buvo kelis kartus didesnis už trenerio algą. V. Burakinskis pripažįsta, kad dėl dvigubos darbovietės „kentėdavo“ jo treniruotės su vaikais, todėl pelningesnę veiklą teko atidėti į šalį.
„Sporto“ kalbintų sporto mokyklų vadovų teigimu, šiuo metu papildomai uždarbiaujantys treneriai nėra jokia išimtis. Specialistai „prisiduria“ prie algos sargaudami ar dirbdami kūno kultūros mokytojais bendrojo lavinimo mokyklose, dažnai veikla sporto mokyklose jiems tampa tik savotišku laisvalaikio užsiėmimu.
„Treneriui reikia spręsti visus klausimus – nuo pradžios iki pabaigos. Dirbti su vaikais labai sudėtinga, o atlyginimas – neadekvatus darbui. Dar neteko matyti norinčių dirbti eilių prie sporto mokyklų“, – kalba V. Burakinskis, kuris dabar turi Lietuvos sporto trenerio kategoriją ir „Tauro“ sporto mokykloje uždirba apie 1300 Lt.
Diplomai – darbui užsienyje
Pavyzdžiai rodo, kad V. Burakinskio entuziazmas nėra užkrečiamas. Kur kas dažniau treneriams neužtenka kantrybės sulaukti savo aukso amžiaus, kai atlyginimai pradeda kilti, ir specialistai palieka sportą, nespėję jame nė kojų apšilti.
Anot Lietuvos kūno kultūros akademijos, ruošiančios sporto trenerius, Senato pirmininko Alekso Stanislovaičio, iš trylikos praėjusiais metais treniravimo sistemų bakalauro studijas Lengvosios atletikos katedroje baigusių studentų tik du dabar dirba pagal specialybę.
„Jei mes greitai nesiimsime priemonių, galime sustoti prie atsiversiančios didžiulės duobės. Tada beliks atsistoti ir verkti“, – tvirtina iš anksto šluostytis ašaras pasirengęs A. Stanislovaitis.
Pasak jo, dabartiniai atlyginimai, kuriuos gauna jauni sporto treneriai, verčia juos ieškoti kelių, kaip ištrūkti iš sporto sistemos. Alternatyvą darbui už centus Lietuvoje suranda patys gabiausi – vis daugiau trenerių pagal specialybę dirba Rusijoje, Švedijoje, Graikijoje ar kitose Europos valstybėse, gaudami kur kas solidesnius atlyginimus.
Tik vienetai trenerių likdami Lietuvoje sugeba pasiekti sėkmingos karjeros. Vienas tokių – dabartinis Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos fizinio parengimo treneris Sigitas Kavaliauskas. Daugkartinis Lietuvos trumpųjų distancijų bėgimo čempionas, įpusėjęs trečią dešimtį, perėjo dirbti iš sporto mokyklos į profesionalų krepšinio klubą. „Tai buvo žingsnis į priekį mano karjeroje. Dabar dirbu kur kas aukštesniame lygyje, be to, mano uždarbis yra daug didesnis, nei buvo sporto mokykloje“, – pripažįsta buvęs A. Stanislovaičio auklėtinis, kuris anksčiau gaudavo iki tūkstančio litų atlyginimą.
Tačiau panašu, kad dauguma LKKA studentų nuo pat pradžių planuoja realizuoti save kitose srityse. A. Kukšta prisimena neseniai įvykusį pokalbį su dar studijuojančiais LKKA praktikantais. Paklausti, kur jie įsivaizduoja savo ateitį, tik vienas iš 9 studentų atsakė, kad neapleis sporto. „Beveik visi teigė, kad eis dirbti į firmas ar kažkur kitur. Vadinasi, jau eidami į akademiją studentai nesiruošia dirbti pagal savo specialybę“, – samprotauja A. Kukšta.
Kas gelbės skęstančiuosius?
Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos generalinis sekretorius Viačeslavas Kalininas kategoriškai teigia, kad pradedantiems dirbti sporto treneriams reikėtų iš karto skirti bent pusantro tūkstančio litų atlygius, norint privilioti juos ir išlaikyti sporte.
„Pinigų ateityje gal ir bus, bet nebeliks kam jų duoti. Dėl akimirkos, kai tavo užaugintas sportininkas atsistoja ant pjedestalo, verta dirbti, bet jauni žmonės šito nesupranta. Procesas, kol jiems suteikiamos kvalifikacinės kategorijos, kol užauga jų išugdyti sportininkai, yra ilgas, o pinigų jauniems treneriams reikia iškart. Juk gyvename nebe socializme, kur daug kas buvo kitaip“, – aiškina nuo 1969 m. penkiakovininkus treniruojantis V. Kalininas.
Panašiai kalba Kauno centro sporto mokyklos direktorė Saulė Malinauskienė. Mokykloje, kurioje dirba per 50 trenerių, tik du specialistai yra neseniai pradėję dirbti sporto treneriais.
„Jaunų trenerių trūksta. Kai kuriems seniems darbuotojams yra sunku suprasti šiuolaikinių vaikų psichologiją. Mūsų struktūrose turėtų atsirasti vietos gabiems treneriams. Dabar yra susiformavusi tokia nuostata, kad skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“, – teigia KKSC vadovė.
Kas galėtų mesti gelbėjimosi ratą sporto sistemos įkaitų vietoje atsidūrusiems treneriams? Net neseniai pagarsėjusiam sporto mecenatui Antanui Bosui ne kiekviena diena yra šventė...
A. Kukšta tikina, kad KKSD šioje situacijoje yra bejėgis. Trenerių atlyginimai gali būti tarifikuojami tik Vyriausybės nutarimu nustatyto diapazono, bendro visų sričių pedagogams. „Puoselėjame idėją atsiskirti nuo švietimo sistemos. Tuomet sporto darbuotojų tarifinius atlyginimų koeficientus Vyriausybės nutarime būtų galima įrašyti atskira eilute. Dabar tiesiog neturime teisės viršyti nustatytų bendrų algų „žirklių“, – aiškina A. Kukšta.
Pasak KKSD sporto strategijos skyriaus vedėjo, kol kas tokie ketinimai yra tik „mąstymo lygyje“. Norint 8000 sporto sistemos darbuotojų atlyginimus perkvalifikuoti į atskirą eilutę, reikia užsitikrinti visos Vyriausybės palaikymą, nes tokia restruktūrizacija paliestų ir kitų sričių specialistus.
Tuo tarpu kai kurių ministerijų požiūris į KKSD užmojus yra skeptiškas. 2006 m. Departamentas du kartus po truputį kėlė minimalaus trenerių darbo užmokesčio koeficientus. Tai sukėlė Švietimo ir mokslo ministerijos nepasitenkinimą dėl neva per staigiai didinamų sporto darbuotojų algų. Anot A. Kukštos, už tokius veiksmus KKSD tuomet susilaukė įspėjimo iš Finansų ministerijos.
Algos vis dėlto kils
Sporto ekspertai kol kas nesiryžta spėti, kada galėtų atsirasti politinė valia dėl sprendimo atskirti bendrojo lavinimo mokyklų pedagogų ir sporto darbuotojų atlyginimų sistemas. A. Kukšta sutinka, kad trenerių problemų sprendimo atidėlioti negalima, ir kalba apie naujus projektus.
KKSD siūlo sujungti turinčių iki 4 metų darbo stažą trenerių ir iki 10 metų išdirbusių specialistų grupes į vieną, taip pakeliant mažiausiai uždirbančių darbuotojų atlyginimus. Be to, ketinama pradėjusiems dirbti jauniems treneriams ketveriems metams automatiškai suteikti Lietuvos nacionalinio trenerio kvalifikacinę kategoriją. Įgyvendinus šiuos projektus, jauniausių trenerių grupės atlyginimai turėtų padidėti maždaug 500 Lt.
Tiesa, visus tarifinių atlygių sistemos pokyčius dar reikia suderinti su atsakingomis ministerijomis. „Pasiūlymai stringa Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje. Jie nesupranta, kodėl mes norime kažką daryti savarankiškai nuo švietimo sistemos pedagogų. Tačiau viską jiems paaiškinsime, ir nuo šių metų rugsėjo 1 dienos treneriai turėtų gauti didesnius atlyginimus“, – viliasi A. Kukšta.
