Tris pirmąsias šių metų savaites Lietuvos automobilių sporto gerbėjai godžiai gaudė kiekvieną žinią, atskriejančią iš Afrikoje vykstančio sudėtingiausio pasaulyje dykumų maratono. Ne tik todėl, kad čia startavo du ekipažai iš mūsų šalies. Šiose lenktynėse riboženklis tarp sporto ir beprotybės, tarp didvyriškumo ir kasdienybės, tarp klaidos ir mirties, tarp tikėjimo ir gyvybės yra vos ne vos įžiūrimas.

Panašiai yra ir kitų ekstremalių sporto šakų pasaulyje. Kokio stiprumo smūgius ir perkrovas gali atlaikyti žmogaus organizmas pedantiškai yra apskaičiavę oreiviai. Alpinistų žmonos žino, kiek įmanoma priešintis kraują stingdančiam speigui ir deguonies trūkumui pasaulio stogą remiančiuose aukštikalnėse. Kuo gresia akistata su įsiutusia vandens stichija žino profesionalūs buriuotojai.

“Kauno diena” pasibeldė į keleto tokių šeimų namų duris ir pakalbino žmones, kurie visuomet arba beveik visuomet renkasi tylią būtį garsių savo vyrų ar žmonų šešėlyje.

Likimo autodromas

Kalbant apie legendinę šlovę pelniusias Dakaro dykumų lenktynes, sąvoką “mirtinai pavojingos” reikėtų suprasti tiesiogiai. Per beveik tris jų gyvavimo dešimtmečius čia žuvo 49 žmonės. Savo akimis mačiusieji šį maratoną tvirtina, jog kito labiau alinančio, labiau rizikingo ir dar labiau širdį plakti priverčiančio jėgų išbandymo žmonės lig šiol nesugalvojo. Greičiausiai todėl visi išlaikę Sacharos egzaminą, pasiekę finišą Dakare prie Rožinio ežero ir gavę atminimo medalį laikomi nugalėtojais.

Šiais metais siekti tokio trofėjaus susirengė du ekipažai iš Lietuvos - Milda ir Gintas Petrus (“Neptūno” komanda”) bei Aurelijus Petraitis su šturmanu Šarūnu Palioku (“Tauro” komanda). Ir vieni, ir kiti jau yra ragavę dykumų lenktynių skonio, tačiau nė vieno ekipažo artimiesiems nuo to nebuvo nors truputėlį lengviau.

“Prieš gerą dešimtmetį kai tik Lietuvoje kilo visureigių entuziastų judėjimas, aš pati kartu su vyru buvau stačia galva į jį pasinėrusi. Todėl puikiai įsivaizduoju, į kokias problemas galima įklimpti, kiek jėgų atsieina jų sprendimas ir kuo nuolat rizikuoja sportininkai. Aurelijui kartą pavyko įveikti visą dykumų maratono distanciją, kartą jo automobilis apmaudžiai sugedo dar Europos etapuose, bet po to Dakaro idėja jį tiesiog apsėdo. Žinojau, kad mėginti jį perkalbėti nėra prasmės, nes jis vis vien sieks šito tikslo, o nepabandęs - negalės ramiai gyventi. Todėl su tuo susitaikiau ir stengiausi bent jau netrukdyti”, - pasakojo Virginija Petraitienė.

Moters teigimu, kai rugsėjį Aurelijus įsigijo originalųjį latvišką visureigį “Oscar”, kiekvieną dieną po darbo iki išnaktų “gyveno” garaže, o savaitgaliais čia atsirasdavo ne vėliau kaip 7 val. ryto... Automobilis buvo pedantiškai studijuojamas rengiantis galimiems techniniams galvosūkiams trasoje, galvojama, kaip dar labiau optimizuoti vairuotojo ir šturmano darbo vietas, treniruojamasi atlikti kai kurias operacijas.

“Žinoma, buvo šiek tiek apmaudu dėl to, kad vyru teko dalytis su ”geležies krūva”, tačiau skriaudos tikrai nejutau. Greičiau priešingai. Pasakykite, kiek dar vyrų turi tiek valios, sugeba taip mobilizuotis, kryptingai veikti ir aukotis dėl idėjos? Galėčiau lažintis, kad tikrai nedaug. Be to, Aurelijus netgi radikaliai pakeitė gyvenimo būdą - visiškai atsisakė alkoholio, pradėjo sveikai maitintis ir praktikuoti jogą. Nesakau, kad tai vien dėl Dakaro, visgi, mano galva, tai sveikintini ir verti pasididžiavimo dalykai”, - samprotavo Virginija.

Būtent dėl to “Tauro” ekipažą ištikusios nesėkmės lenktynininko žmonai atrodo dar skaudesnės. Septintajame etape, kai atrodė, jog dykumas pavyko prisijaukinti, įveikiant aukštas Mauritanijos kopas lietuvių pilotuojamas visureigis “Oscar” netikėtai nuslydo nuo labai stačios keteros ir nusirito žemyn. Mašina buvo stipriai apgadinta, o ryšys su techninės pagalbos automobiliu kaip tyčia dingo. Šiaip ne taip privertę visureigį judėti, padedami kitų ralio dalyvių bivaką lietuviai visgi pasiekė. Nubausti už vėlavimą jie gavo leidimą startuoti kitame etape, tačiau iki oficialios starto vietos likus maždaug 15 kilometrų nepataisomai sugedo visureigio variklio aušinimo sistema. Desperatiškai ieškodami išeities iš šio aklagatvio, vyrai mėgino variklį aušinti geriamojo vandens atsargomis, bet tai iš esmės nieko nepakeitė - kelionė iki bazinės stovyklos truko beveik parą...

“Tokie įvykiai priverčia inventorizuoti vertybes bei paflirtuoti su mirtimi. Suvokiu, kad likimo neapgausi ir jei bus lemta žūti avarijoje, tai “sėkmingai” gali nutikti važiuojant į darbą ar mėginant pereiti gatvę. Žinoma, laukimo įtampos tai nesumažina, tačiau bent jau padeda išvengti beprasmės graužaties”, - dėstė V.Petraitienė, šiais metais radusi jėgų kone kasdien guosti “Tauro” ekipažo navigatoriaus Šarūno Palioko draugę Kristiną.

Mylimiausia šalis - dangus

Jolanta Turaitė yra viena iš, atrodo, penkių Lietuvos moterų turinčių licenciją pilotuoti oro balioną ir tai sėkmingai daranti lygiai 10 metų. Žvelgiant į ryškiaspalviais kupolais pražystančią padangę, atrodo jog toks skrydis turėtų sukelti milžinišką teigiamų emocijų bangą ir užburti kiekvieną romantišką sielą. Tačiau jei viskas yra taip, kodėl oreivių pasiūlymų drauge paskraidyti mandagiai atsisako kai kurie sunkiasvorius “Boeing” orlaivius pilotuojantys aviatoriai? Gal todėl, kad kartais balionai užsidega? Kad retsykiais, staiga pasikeitus meteorologinėms sąlygoms, jie kliudo aukštos įtampos laidus? Kad visiškai nuščiuvus vėjui kyla grėsmė leistis virš miesto, miško ar didžiulio ežero?

“Tiesą sakant, dabar mano širdyje nebekirba joks nerimo kirminas, kai Jolanta savarankiškai pilotuoja balioną. Viena vertus, šiuolaikiniai balionai tikrai yra saugūs ir veikia aerostatiniais, bet ne aerodinaminiais principais. Čia nėra greičio, todėl nėra arba beveik nėra rizikos. Net jei rezervuaruose baigtųsi dujos ir jis pradėtų nevaldomai leistis, baliono kupolas atliktų parašiuto funkciją ir kontaktas su žeme būtų pakankamai švelnus. Parašiutų bandytojai yra apskaičiavę, kad žmogaus organizmas gali pakelti smūgį, kai horizontaliai arba vertikaliai judant su kokia nors kliūtimi susiduriama 11-12 metrų per sekundę greičiu. Tokia kaktomuša gali baigtis lūžusiais kaulais ar stipriais sutrenkimais, tačiau gyvybei pavojus negrėstų. Su balionu tėkštis į žemę šitokia jėga iš esmės neįmanoma”, - tikino pirmosios šalyje oreivystės mokyklos įkūrėjas ir vienas geriausių instruktorių, Jolantos vyras Romualdas Bakanauskas.

Energija trykštanti ir pramuštgalviškais projektais garsėjanti moteris (Jolantos vadovaujama įmonė kasmet sostinės televizijos bokštą paverčia Kalėdų eglute), taip pat tvirtina, kad oro baliono krepšyje baimei vietos tiesiog nėra. Pašnekovės teigimu, beveik visos avarijos ore, kaip ir ant žemės, vyksta dėl žmogiškojo faktoriaus. Tačiau jei skraidymo aparatas eksploatuojamas teisingai, yra nuolat prižiūrimas, jei pilotai paiso meteorologų prognozių, jei sugeba greitai orientuotis keičiantis sąlygoms - skrydis bus saugus.

“Jei galiu rinktis, kur keliauti, - visuomet keliauju į šalį, vardu dangus. Emociškai skrydį balionu galima lyginti nebent su vaiko sapnu, kuriame jis sklendžia virš žemės, užuodžia žiedų kvapus, girdi paukščių balsus, mato nuo ežero kylančią miglą, pamiškėje besiganančias stirnas ir jaučiasi be galo laimingas. Dar neteko sutikti nė vieno žmogaus, kuris po skrydžio balionu sakytų “fui”. Paprastai, visi skęsta teigiamų emocijų lavinoje”, - šypsojosi J.Turaitė.

V.Vitkausko ramybės uostas

Pirmasis į Everestą įkopė, o vėliau aukščiausiose visų planetos kontinentų viršūnėse trispalvę išskleidė alpinistas Vladas Vitkauskas. Visų šių istorinių pergalių liudininke ir bendražyge penkiolika pastarųjų metų buvo jo žmona Irena. Kiek iš jų praleido viena, ponia Irena negali pasakyti, tačiau tikina, kad vienatvės nejautė nė karto.

“Tai gan sunku paaiškinti, tačiau tarp mūsų su Vladu iš tiesų egzistuoja neįtikėtinai stiprus dvasinis ryšys. Ekspedicijoje jis paprastai būna maždaug po mėnesį, o aš minutės tikslumu žinau, kad kyla ar leidžiasi į bazinę stovyklą skrendantis lėktuvas, kad jis pradeda kopti į viršūnę. Per visus 15 metų aš nė karto nesuabejojau, jog Vladui gali nepasisekti ekspedicija. Tiesiog žinau ir tikiu. Žinau, kad jis pasirūpins menkiausiomis smulkmenomis, kad priims geriausius sprendimus, kad be reikalo nerizikuos. Mes visiškai pasitikime vienas kitu ir dalijamės savo laisve”, - sakė I.Vitkauskienė.

Garsiausio Lietuvos alpinisto žmona prasitarė, jog, V.Vitkauskui išsirengus į kalnus, ji atlieka keletą savotiškais ritualais tapusių darbų.

“Alpinizmas yra techniška sporto šaka, kur inventorius lemia tikrai daug. Kai Vladas susikrauna kuprinę ir iškeliauja iš namų, aš visuomet tą pačią dieną grąžinu bičiuliams tuos daiktus, kuriuos jie skolino žygiui, tačiau kurie galų gale liko namuose. Labai svarbi susitaikymo, ramybės ir švarios būties būsena - stengiamės, kad jokių negatyvių minčių nekiltų nė vienam žmogui, su kuriuo vienaip ar kitaip susiduriame. Mintis yra nepaprastai galingas veiksmas. Bloga mintis - taip pat”, - dėstė I.Vitkauskienė.

Klausiama, ar iš tiesų niekada nepersmelkia blogos nuojautos dėl galimų nelaimių - ponia Irena tvirtino į visa tai turinti savo požiūrį.

“Aš tikiu būtimi. Vladas pasirinko būtį kalnuose ir keliaudamas ten, liesdamas juos rankomis, kojomis, akimis, kvėpuodamas kalnų oru jis liečia savo svajonę ir patiria pilnatvę. Vadinasi, ten jis iš tiesų yra laimingas, ir aš esu laiminga. Ar viskas sugriūtų, jei šį žmogų aš prarasčiau? Ar sugebėčiau jį ir toliau turėti? Labai tikiuosi kad “taip”. Sutikusi Vladą aš turėjau pati sau atsakyti į daugybę klausimų. Tai padariusi, daugelį dalykų pradėjau suvokti ir vertinti kitaip”, - svarstė alpinisto žmona.

Beje, pati Irena taip pat keliavo į kalnus, tačiau niekada nemetė iššūkio aukščiausioms viršūnėms ir visuomet likdavo laukti V.Vitkausko keleto kilometrų aukštyje įkurtose bazinėse stovyklose.

Aštrūs rutinos prieskoniai

Vieno garsiausių Lietuvos buriuotojų Raimondo Šiugždinio, pergales tarptautinėse SSRS regatose pradėjusio skinti dar tebedėvint moksleivišką uniformą, trofėjų kolekcijoje - trys Europos taurės, Pasaulio čempiono titulas. Būtų keista, jei Raimondo žmonos Jurgitos gyvenimas taip pat nebūtų nugairintas marių vėjų, jei ji nežinotų, koks sūrus ir šaltas jūros vanduo, jei nebūtų patyrusi stichijos jėgos.

“Jausmas, kai jachta skrodžia bangų keteromis, yra sunkiai nupasakojamas ar palyginamas. Aš septynerius metus aktyviai buriavau ir patyriau nemažai nuotykių. Kadangi tuo metu buvau dar labai jauna, per apvirtusią jachtą besiritančios Juodosios jūros bangos iš tiesų gąsdindavo. Yra tekę ilgai plūduriuoti laukiant, kol atplauks pagalba ir padės išsikapanoti į krantą. Ar tai buvo pavojinga? Ko gero, taip, tačiau buriavimo jokiu būdu nepriskirčiau prie padidintos rizikos sporto šakų kategorijos. Viskas priklauso nuo paties sportininko ir laivo parengimo, noro rizikuoti. Juk šiuolaikinės meteorologinės prognozės būna pavydėtinai tikslios ir norint rūpesčių galima išvengti, - tikino Jurgita Šiugždinienė. - Kita vertus, pajutusieji adrenalino skonį ir išbandžiusieji save ekstremaliose situacijose, be to paprasčiausiai negali gyventi”.

Klausiama, ar niekada nebandė atkalbėti Raimondą nuo dalyvavimo sudėtingose regatose ar bent jau priversti atsisakyti akivaizdžios rizikos, Jurgita patikino, kad niekada nesistengė savo vyro slopinti.

“Nežinau, ar tai tipiškas šeimos elgesys, bet mes visuomet skatinome vienas kitą. Apie grėsmes ir netektis niekuomet negalvojome. Raimondo startai didžiuosiuose buriuotojų forumuose buvo savaime suprantami. Pagaliau net jei aš ir būčiau norėjusi “nuleisti bures”, neabejoju, kad jis nebūtų manęs klausęs. Beje, aš jo vietoje elgčiausi lygiai taip pat. Mes abu esame truputį “ligoniai”, - atviravo J.Šiugždinienė.