Akivaizdus krizės poveikis darbo rinkai
Aptardama nedarbo situaciją, Europos Parlamento narė, ekonomistė Aušra Maldeikienė pastebi, kad krizės poveikis pasireiškia ne vien išaugusiu nedarbu, tačiau ir sumažėjusiomis darbų apimtimis. „ES duomenimis, vien per 2020 m. bendros darbuotojų pajamos smuko apie 5 proc., tačiau praradimai pasiskirstė labai nevienodai. Labiausiai nukentėjo Kroatija, kur darbuotojai prarado net apie 12 proc. bendrų pajamų, tačiau 5 proc. vidurkį viršijo ir Slovakija, Graikija, Kipras, Airija, Prancūzija, Italija, Ispanija ir Austrija“, – situaciją Europoje aptaria A. Maldeikienė, pridurdama, jog kai kurios šalys labiau nukentėjo dėl pandemijos įtakos turizmo sektoriui.
Nors remiantis oficialia statistika, nedarbas jau sugrįžo į priešpandeminį lygį, vis dėlto sunku nepastebėti, kad darbuotojų poreikis išlieka labai aukštas, sako Lietuvos banko valdybos narys Marius Jurgilas.
„Ekonomistams tokia situacija nuostabos nekelia, nes natūralūs darbo rinkos mechanizmai yra iškraipyti dosnios valstybės pagalbos, kur stebima „kaina“ neatspindi nei darbo jėgos pasiūlos nei paklausos“, – sako M. Jurgilas.
Nedarbo situacija ES mastu
Pasiteiravus, kuriose ES valstybėse pastebimas didžiausias nedarbo lygis, M. Jurgilas teigia, kad daugiausiai iššūkių nedarbo srityje patiria tokios Pietų Europos valstybės kaip Graikija ir Ispanija. Tuo tarpu Lietuvoje fiksuojamas nedarbo lygis yra artimas ES vidurkiui. Savo ruožtu Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė tvirtina, kad šiuo metu nedarbo situacija Lietuvoje yra pagerėjusi. „2020 m. išaugusį nedarbą jau pavyko sugrąžinti į priešpandeminį per nepilnus 2021 m. Tai leido pasiekti nuo 2021 m. teikta taiklesnė valstybės parama darbo vietų išsaugojimui, taip pat gera bendra šalies ekonominė padėtis“, – pripažįsta M. Navickienė.
„Kalbant apie amžiaus grupes, pandemijos laikotarpiu nedarbas labiau augo tarp jaunimo (16-24 m.) nei vyresnių gyventojų, bet taip pat ir sumažėjo greičiau“, – sako M. Jurgilas. Šiuo atveju jam antrina ir A. Maldeikienė. Europarlamentarės teigimu, tokią situaciją gali lemti tai, kad jaunimas neskuba įsilieti į darbo rinką, o vyresniems žmonėms pakeisti darbą nėra itin paprasta.
Reikšmingas nedarbo krizės veiksnys
M. Jurgilas neabejoja, kad šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį į šešėlinės ekonomikos vaidmenį, kuris ekonominio sukrėtimo periodais turi tendenciją išaugti. „Paskatos dirbti šešėlyje glaudžiai susijusios su mokestine aplinka ir nedarbo bei kitų socialinių išmokų politika, todėl, visų pirma, instrumentų reikėtų ieškoti šiose srityse, – teigia M. Jurgilas, – Tačiau egzistuoja ir kitos priežastys, tokios kaip jau minėtas prasiskolinimas ir jam sąlygas sudarančios socialinės problemos ar nelegalų darbą užkardančių institucijų veiklos efektyvumas. Kita vertus, institucijos yra visuomenės atspindys, kur nelegalus darbas vis dar plačiai toleruojamas“.
Tuo metu M. Navickienė sako, kad darbas šešėlyje daugiau nebebus toleruojamas Lietuvoje. „Esant bent vienam pranešimui iš kontroliuojančių institucijų apie nelegalų darbą, užimtumo specialistai tokį klientą galės išbraukti iš registruotų bedarbių sąrašų. Procesas nebus greitas ar lengvas, nes kuo ilgiau žmonės nedirbo – tuo sunkiau bus sugrąžinti juos į darbo rinką“, – pabrėžia socialinės apsaugos ir darbo ministrė.
Darbas – tai ne tik pajamos
Savo ruožtu socialinės apsaugos ir darbo ministrė pripažįsta, kad darbas yra reikšminga kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis žvelgiant ne tik iš finansinės, bet ir socialinės perspektyvos. „Kita vertus, privalome siekti, kad jie dirbtų, nes darbas nėra tik pajamos. Tai ir socializacija, ir aukštesnė paties asmens savivertė, ir geras pavyzdys šių asmenų vaikams“, – teigia M. Navickienė.
Tuo metu socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pristatytus numatomus užimtumo sistemos pokyčius A. Maldeikienė vertina teigiamai. „Aš būčiau linkusi palaikyti dabartinį Vyriausybės pasiūlymą reikalauti, kad Užimtumo tarnyboje prisiregistravę žmonės po 6 mėnesių, jei patiems darbo susirasti nepavyko, privalėtų eiti dirbti bet kokį darbą, kurį jiems pasiūlys. Praeityje tuo itin susirūpinusios Skandinavijos šalys pastebėjo, kad jei žmogus nesusiranda darbo per dvejus metus – tai tikimybė, kad susiras per penkerius yra labai menka“, – aiškina europarlamentarė, – Nesu tikra tik dėl 6 mėnesių termino. Manau, jis galėtų būti šiek tiek dosnesnis, tačiau su pačiu principu sutinku“.
Rekomendacija sulaukė kritiškų komentarų
Kalbėdama apie nedarbo situaciją, A. Maldeikienė iškelia dar vieną opią problemą. „Kai kurios problemos, ypatingai kultūrinės, aiškių atsakymų neturi. Tarkime, vieša paslaptis, kad Lietuvoje vyresnio amžiaus žmonės apskritai yra mažiau mėgstami darbdavių. Abejingumas, atmestinas požiūris į žmogų yra moralinė problema, ilgainiui pasirodanti kaip ekonominė įtampa“, – pastebi europarlamentarė.
Nors neretai teigiama, kad vyresnio amžiaus žmonės jaučiasi nereikalingi darbdaviams, vis dėlto Europos Komisija pasiūlė Lietuvai didinti darbingą amžių iki 72 metų. Tokia rekomendacija sulaukė išties nemažai kritikos. Savo ruožtu M. Jurgilas svarsto, kad šis siūlymas yra tik dalinai susijęs su darbo rinkos problematika. „Jeigu demografiniai rodikliai nepakeis trajektorijos, o tam nėra aiškiai matomų prielaidų, mūsų pensijų sistema susidurs su stipriomis įtampomis. Mažėjantis dirbančiųjų skaičius negalės išlaikyti dėl visuomenės senėjimo išaugusio pensinio amžiaus gyventojų. Jeigu ne pensinio amžiaus didinimas – turėsime arba kelti mokesčius, arba didinti imigraciją, arba ... gyventi savo vaikų ir anūkų sąskaita skolindamiesi“, – svarsto M. Jurgilas.
Viena priemonė neišspręs visų problemų
Vis dėlto, M. Navickienė pripažįsta, kad nėra vienos priemonės, tinkančios visiems bedarbiams. „Žmonės yra skirtingi ir jų problemos yra skirtingos. Vienam reikia pagalbos nueiti į darbo pokalbį, kitam – išspręsti priklausomybes ar išsidėlioti susikaupusias skolas, trečiam rasti, kas galėtų pažiūrėti vaikus ar sergančius tėvus, dar kitam nėra autobuso, kaip nuvykti į darbą arba jis kainuotų pusę atlyginimo. Daliai apskritai nebėra motyvacijos dirbti. Jie priprato gyventi iš mažų pajamų, pavyzdžiui, tėvų pensijos, ir nebeturi socialinių įgūdžių net laiku atsikelti ir ateiti į darbą“, – apie susiklosčiusią ydingą situaciją kalba M. Navickienė. Ji taip pat tvirtina, kad daugiau dėmesio ir lėšų bus skiriama šių žmonių problemų sprendimui, o tam pasiekti jau yra pasiūlyti pokyčiai.
Norint išspręsti nedarbo problemą, reikia atkreipti dėmesį ir į sveikatos dėmenį, teigia M. Jurgilas. „Turime kalbėti ir apie pažangą sveikatos priežiūroje ir gyvensenoje, kad pasiektume ilgesnę sveiko gyvenimo trukmę, pagal kurią šiuo metu ženkliai atsiliekame nuo ES vidurkio“, – tvirtina M. Jurgilas, pridurdamas, kad vyresnio amžiaus žmonėms turėtų būti didinama galimybė įgyti arba atnaujinti kvalifikaciją, lanksčiau įsilieti į darbo rinką bei technologinė pažanga, kuri įgalina lengviau atlikti fizinius darbus. Lietuvos banko valdybos nariui pritaria ir M. Navickienė, pastebėdama, kad viena iš galimų aukštesnio nedarbo priežasčių yra anksčiau įgyto išsilavinimo neatitikimas dabartiniams rinkos poreikiams bei mažesnis vyresnių asmenų noras persikvalifikuoti.
A. Maldeikienė neabejoja, kad ilgalaikio nedarbo problemą galima sieti ir su socialinio mobilumo klausimais. „Vienas geriausių būdų gerinti socialinį mobilumą – tai galimybės tobulinti kvalifikaciją arba bendrai tiesiog mokytis. Prieš verčiant ilgalaikį bedarbį dirbti bet kokį darbą, klausimas, ar nebūtų daugiau naudos, jei valstybė jį pirma paskatintų pasimokyti“, – pasvarstyti kviečia europarlamentarė. Jai antrina ir M. Jurgilas, kurio nuomone, visų pirma, vertėtų kreipti dėmesį į aktyvias darbo rinkos politikos priemones bei socialinių problemų, trukdančių sėkmingai įsilieti į darbo rinką bei visuomenę, sprendimą. Detali šių ir kitų susijusių veiksnių, lemiančių ilgalaikį nedarbą, analizė yra pateikiama LB teminių darbo straipsnių serijoje.
