Visgi, ne visi žino, kokia informacija etiketėje gali būti užkoduota ir ko iš tikrųjų ieškoti, kad suvartotume kuo sveikesnius ir ekologiškesnius produktus. O svarbiausia, kodėl parduotuvėje negalime rasti vien tik ekologiškų ir itin kokybiškų produktų – ar jie prieinami ne visų kišenei?

Kas lemia produkto kainą?

Bėgant metams ir gilėjant industrializacijos procesams, pasaulyje daugėjo žmonių. Kartu augo ir maisto poreikis – reikėjo sočiais pilvais aprūpinti vis didesnes populiacijas. Augant vartotojų skaičiui, turėjo prisitaikyti ir gamintojai: atsirado vis daugiau alternatyvų, padėsiančių ant vartotojo stalo produktą nugabenti greičiau ir išlaikyti jį šviežią kur kas ilgiau bei aprūpinti didžiules žmonių grupes.

Štai, pavyzdžiui, vietoje sviesto plačiai imtas vartoti margarinas – jis ilgiau gali stovėti parduotuvių lentynose, jį galima be vargo transportuoti į kitas šalis, o ir žaliavos išgaunamos greičiau. Todėl tai tapo puikia alternatyva tąkart kasdieniam vartojimui naudotam sviestui.

„Atrodytų užauginti pieninės veislės galviją, avį ar ožką, pamelžti, pagaminti pieno produktą, supakuoti ir pateikti vartotojui yra taip pat sudėtinga, kaip užauginti aliejingą augalą, nukulti, išspausti iš sėklų aliejų, jį paversti pramoniniu būdu kietu riebalu ar margarinu.

Foto: Shutterstock

Tačiau, faktas, kad margarinų gamybai naudojama žaliava ilgiau išsilaiko nei pieno žaliava, ją galima importuoti, ilgiau transportuoti. Sviestui gaminti dažniausiai naudojame vietinį ar kaimyninių šalių pieną. Be to, užauginti sveiką melžiamą gyvulį, kuris galėtų duoti kokybišką pieną, reikia ne vienerių metų, todėl ir pieno žaliavos gavybos kaštai yra didesni, nei aliejingų sėklų, o tai atsispindi ir produktų kainoje“, – sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Maisto saugos ir kokybės katedros doktorantė Ignė Juknienė.

Išgauti žaliavas, gaminti produktą ir jį transportuoti tapo kur kas paprasčiau. Prasidėjo masinė gamyba. Visgi, ji stipriai paveikia ne tik maisto kokybę ir žmogaus sveikatą, bet ir gamtą. Pasak LSMU lektorės I. Juknienės, maisto gamybai tenka maždaug ketvirtadalis – 26 procentai – viso pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų.

„Taip pat masyvi produktų gamyba lemia didesnį maisto švaistymą, didėja išmetamų šiukšlių kiekis. Laikantis ekologiškai pagrįstų žemės ūkio principų mažinamas anglies dioksido kiekis, kas lemia mažesnę taršą gamtai“, – pabrėžia LSMU doktorantė.

Prie masinės ir sąlyginai pigesnės gamybos prisidėjo ir kiti veiksniai, kaip antai gamintojų gudrybės. LSMU lektorė I. Juknienė pasakoja, kad gamintojai nevengia ieškoti alternatyvų brangiems maisto produktams.

„Taip atsiranda maisto produktų, kurių sudėtinės dalys gali būti keičiamos pigesnėmis, pavyzdžiui nekokybiškos, mažai baltymų turinčios mėsos dalį pakeičia pigesniais augaliniais baltymų koncentratais ar izoliatais“, – pasakoja pašnekovė.

Maisto priedai – ne visada blogai

Neretai vartotojus persekioja ir įsitikinimas, kad masinės gamybos dėka gamintojai į produktus deda kenksmingų priedų, kad šie kuo ilgiau išliktų prekinės išvaizdos ir skonio. Pasak Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Maisto skyriaus specialistų, maisto priedai ne visada reiškia blogį ir klaidingai manoma, kad tai – kenksmingos medžiagos.

„Suteikiant leidimą naudoti maisto priedus, atsižvelgiama į šiuos aspektus: siūlomu kiekiu naudojamas maisto priedas, remiantis turimais moksliniais įrodymais, turi nekelti pavojaus vartotojų sveikatos saugai, turi būti pagrįstas technologinis poreikis jį naudoti, o maisto priedo naudojimas turi neklaidinti vartotojo. Pavyzdžiui, maisto priedai negali maskuoti prastesnės kokybės žaliavos ar maisto, higienos laikymosi trūkumų“, – aiškina VMVT.

Maisto priedui, naudojamam Europos Sąjungoje, suteikiamas ir specialus ženklinimas: E raidė ir 3–4 skaitmenų numeris.

„Maisto priedai padeda išlaikyti maisto produkto maistingąsias savybes, kokybę ar stabilumą arba pagerinti juslines savybes. Gamintojai maisto priedus naudoja dažniausiai dėl tokių tikslų: maisto saugos užtikrinimo (pavyzdžiui, konservantų naudojimas), mitybinės naudos (pvz., cukrų keičiant saldikliais), kokybinių tikslų (pvz., stabilizatorių, antioksidatorių naudojimas) ir panašiai“, – sako VMVT.

Visgi, VMVT teigimu, tarp leidžiamų maisto priedų pasitaiko tokių, kurie gali turėti neigiamą poveikį tam tikrų žmonių grupių sveikatai, tačiau apie tai vartotojas informuojamas gamintojams nurodant ženklinimo etiketėse.

„Maiste, kuris nebuvo perdirbtas taip, kad pasikeistų pirminis jo pavidalas, pavyzdžiui: švieži vaisiai, daržovės, grūdai, šviežia mėsa ar žuvis, dažnu atveju nėra leidžiama naudoti maisto priedų arba jie naudojami labai ribotai. Ribotai leidžiama naudoti maisto priedus kūdikiams ir mažiems vaikams skirtame maiste, ribojamos ugdymo įstaigose vaikų maitinimui naudojamos žaliavos – jose neturi būti tam tikrų maisto priedų: saldiklių, dažiklių bei konservantų.

Foto: Shutterstock

Plačiausias maisto priedų naudojimas yra skanumynuose, įvairiuose užkandžiuose. Svarbu paminėti, jog šios maisto kategorijos maistas turi būti vartojamas pagal sveikos mitybos principus – laikantis saikingumo, įvairumo, subalansavimo“, – pabrėžia ekspertai.

Jei maisto produktuose naudojamas per didelis maisto priedų kiekis, jie gali sukelti alergines reakcijas, maisto netoleravimą. Be to, gali padidinti vaikų hiperaktyvumą, virškinamojo trakto sutrikimų riziką.

VMVT duomenimis, patikrinimų metu, dažniausia neatitiktinių maisto produktų priežastimi 2021 metais buvo maisto priedas E410, kuriame buvo nustatytas pesticidas etileno oksidas įvairiame maiste ir draudžiamų tirštiklių E407 ir E415 naudojimas želatininiuose saldainiuose.

„Etileno oksidas yra labai reaktyvi cheminė medžiaga, naudojama kaip sterilizavimo priemonė ir kitų cheminių medžiagų gamybos žaliava. Ši medžiaga gali pasižymėti genotoksiniu poveikiu.

Tyrimai atlikti su gyvūnais parodė ne tik teigiamus E415 aspektus, tačiau ir neigiamus veiksnius: padažnino tuštinimąsi, padidino dujų kiekį bei sukėlė opinį kolitą. O E407 gali sukelti pilvo pūtimą, alergijas, dirgliosios žarnos sindromą“, – aiškina LSMU lektorė I. Juknienė.

Ekologiškumą nusako trys svarbūs kriterijai

Tad kaip pirkėjui žinoti, ko parduotuvėje ieškoti? Patys vertingiausi produktai, pasak specialistų, – ekologiški. Jie – sveikiausia alternatyva vartotojui.

„Auginant ekologiškus augalus draudžiama naudoti sintetinius pesticidus (kenksmingus žmogui), todėl ūkininkai naudoja įprastinius būdus: kalio permanganatą, skystąjį žaliąjį muilą, sierą. Taipogi, šių produktų gamyboje yra draudžiama naudoti sintetinius maisto priedus, skonio stipriklius, sintetines kvapiąsias medžiagas, aspartamą ir kitus. Be to, ekologiška produkcija griežtai reglamentuojama, kontroliuojama ir sertifikuojama“, – aiškina I. Juknienė.

I. Juknienė pastebi, kad dažniausiai natūralių produktų sudėtyje nerasime ir sintetinių priedų.

Skaidulų šaltiniai
Foto: Shutterstock

„Masinės gamybos produktuose sintetinių priedų naudojimas prailgina produkto vartojimo terminą, skubantiems žmonėms ilgas vartojimo laikas tampa prioritetas. Taip pat svarus veiksnys, kuris lemia pigių produktų vartojimą – kaina. Ekologiški ir natūralūs produktai dažnai būna brangesni bei sunkiai prieinami didžiajai daliai žmonių “, – sako ji.

Parduotuvėje ekologiškos prekės žymimos specialiu ženklu, kurio turėtų ieškoti kiekvienas pirkėjas, norėdamas įsitikinti, kad prekė tikrai ekologiška.

„Tokį ženklinimą sudaro trys dalys: ES ekologinės gamybos logotipas, kontrolės įstaigos kodas. Lietuvoje vienintelė sertifikuota įstaiga yra VšĮ „Ekoagros“, o šios įstaigos kodas yra LT-EKO-001 bei produkto sudėtyje esančių žemės ūkio žaliavų auginimo vietos nuoroda“, – pabrėžia VMVT specialistai.

Visgi ir čia gamintojai mėgsta įvairiais būdais gudrauti, kad jų gaminama produkcija atrodytų kuo natūralesnė ir ekologiškesnė. Štai, pavyzdžiui, VMVT specialistų teigimu, užrašai ant produktų pakuočių „tik iš natūralių ingredientų“, „be hormonų“, „genetiškai nemodifikuota“, „ūkininkų produkcija“, „natūralus“ nepatvirtina, jog maistas yra ekologiškas. Todėl vartotojai raginami atsižvelgti į šias gudrybes ir neužkibti ant gamintojų kabliuko.

Prie pirkėjų sąmoningumo stengiasi prisidėti ir kai kurie prekybos tinklai. Štai „Rimi Lietuva“ viešųjų ryšių vadovė Gabrielė Šerėnienė pasakoja, kad šis prekybos tinklas kuria ir savo produkciją bei formuoja asortimentą, sekdami vartojimo tendencijas, ieškodami sprendimų, kaip pirkėjams už geriausią kainą pasiūlyti kokybiškų produktų.

„Padedami mitybos ekspertų mes skatiname įvairius įprastus produktus atrasti naujai, pasiūlome įdomių receptų kartu su paaiškinimais, kokią vertę turi jų pagrindiniai ingredientai. Taip pat skatiname subalansuotai ir atsargiai žiūrėti į tam tikrų produktų vartojimą, pagalvoti apie jų poveikį sveikatai.

Pigus produktas negali būti vienareikšmiškai prilyginamas sveikatai nepalankiam produktui. Visiems prieinamos kainos efektą daugeliu atvejų pavyksta pasiekti masto ekonomikos dėka, derantis su tiekėjais ir kartu surandant geriausių sprendimų. Mūsų tikslas – pasiūlyti produktų pasirinkimą įvairias finansines galimybes turintiems pirkėjams, tačiau jokiu būdu dėl to neiname į kompromisą dėl kokybės“, – pasakoja G. Šerėnienė.