Praėjusio amžiaus 10 dešimtmetyje šioje šalyje vykęs karinis konfliktas supriešino tris didžiausias šalies tautines bendruomenes – kroatus, serbus ir musulmonus bošniakus. Konfliktas Bosnijoje taip pat paliko ypatingai ryškią juodą žymę Europos istorijoje, mat 1995 metais įvyko tarptautinių teismų genocidu įvardijamos bošniakų žudynės Srebrenicoje, kurių metu per keletą dienų serbų kariškiai nužudė daugiau nei 8 000 vyrų – nuo paauglių iki senolių. Konflikto metu netrūko ir kitų žiaurių karo nusikaltimų, kuriuos sustabdė sėkmingos taikos derybos, palydėtos NATO ir Rusijos taikdarių dislokavimo.
Nors Daytono susitarimas sėkmingai užtikrina taiką šalyje, nemaža dalis politikų ir ekspertų tiek Bosnijoje ir Hercegovinoje, tiek už jos ribų kalba, kad reikia kažką daryti ir keisti nuo 1995 metų galiojančią tvarką. Dalis jų siūlo reformuoti šalį. Vietos serbų politiniai lyderiai neretai siūlo valstybę išformuoti. Būtent grėsmė, jog antrasis – šalies susiskaldymo – scenarijus gali virsti realybe, pastarosiomis savaitėmis ir sukėlė ant kojų politikus tiek Rytuose, tiek Vakaruose.
Ta pati institucija – radikaliai skirtinga nuomonė
Politinė sistema Bosnijoje ir Hercegovinoje – sudėtinga. Šalis turi tris prezidentus, atstovaujančius trims pagrindinėms etninėms grupėms, kurie nuolat keičiasi ir pamainomis pirmininkauja šalies prezidento institucijai. Šalyje veikia federacinė santvarka ir ji yra padalinta į du teritorinius vienetus – kroatų ir bošniakų dominuojamą Bosnijos ir Hercegovinos federaciją bei Serbų Respubliką.
Miloradas Dodikas – vienas iš trijų šalies prezidentų, atstovaujantis serbų etninei grupei – jau seniai grasina Serbų Respublikos atsiskyrimu. Jo grasinimai ir skambūs pareiškimai buvo tokie radikalūs ir dažni, kad net ne visada į juos žiūrėta rimtai, tačiau pastarosiomis savaitėmis M. Dodikas ėmė inicijuoti konkrečius veiksmus. Jis pradėjo procedūras, skirtas Serbų Respublikos pasitraukimui iš svarbiausių valstybinių institucijų tokių kaip mokesčių inspekcija ar vaistų agentūra, grasino pasitraukti iš bendros teisminės sistemos, ir, kas svarbiausia, vėl suskaldyti šalies saugumo tarnybas ir kariuomenę.
Likę Bosnijos gyventojai, tame tarpe ir dalis šalies serbų bendruomenės, neigiamai žvelgia į serbiškų karinių dalinių atkūrimą, ypač dėl istorinio jų vaidmens Bosnijos konflikte M. Dodiko vadovaujamų sukarintų Serbų Respublikos policijos pajėgų pratybos organizuotos kalnuose greta šalies sostinės Sarajevo taip pat buvo simboliška žinutė, primenanti apie praėjusio amžiaus pabaigoje vykusį konfliktą ir keletą metų turkusią kruviną miesto apgultį, kurią vykdė tuomet egzistavusi Serbų Respublikos kariuomenė.
Nesutarimai ir karo žaizdos vis dar yra gilios. Tai puikiai iliustruoja praėjusią savaitę vykęs Serbijos televizijos „Tanjug“ pokalbis su Bosnijos ir Hercegovinos prezidentūrai šiuo metu vadovaujančiu kroatų atstovu Željko Komšičiumi. Žurnalistui paklausus, ar tai, jog žudynės Srebrenicoje yra genocidas – Ž. Komšičiaus nuomonė, kroatų atstovas atsakė, kad tai tarptautinių teismų patvirtintas faktas. Galiausiai „Tanjug“ žurnalistui pareiškus, kad jis nepritaria, jog įvykiai Srebrenicoje yra genocidas, Bosnijos politikas nutraukė interviu.
Anot Aukščiausiojo įgaliotinio Bosnijai ir Hercegovinai (pareigūno, kuris Deytono proceso metu buvo numatytas, kaip sutartį pasirašiusių užsienio valstybių deleguojamas sutarties laikymosi prižiūrėtojas šalyje), buvusio Vokietijos ministro Christiano Shmidto, M. Dodiko veiksmai ir išsišokimai valstybei kelia didžiausią nuo karo pabaigos egzistencinę grėsmę.
M. Dodikas, kaip ir nemaža dalis kitų Bosnijos serbų politinių lyderių, Aukščiausiojo įgaliotinio nepripažįsta ir viena iš esminių Bosnijos serbų atstovo konflikto su šia institucija priežasčių – požiūris į 1995 metų žudynes Srebrenicoje. Ch. Shmidto pirmtakas, Austrijos diplomatas Valentinas Inzko, uždraudė genocido neigimą. Pats M. Dodikas, visai kaip ir Ž. Kosmičių kalbinęs serbų žurnalistas, yra ne sykį pasisakęs, kad nepripažįsta Srebrenicos žudynių genocidu. V. Inzko sprendimas tapo pretekstu daugeliui Bosnijos serbų lyderių demonstratyviai atsisakyti lankytis bet kokiose bendrose Bosnijos ir Hercegovinos valstybės institucijose bei pradėti inicijuoti šalies institucijų padalijimą įtvirtinti turinčius įstatymus.
Konflikto baimė ir kompromisai
Kylant įtampai, kyla ir baimė, jog Bosnija ir Hercegovina gali ne tik subyrėti, bet ir iššaukti karinį konfliktą regione, kuris potencialiai galėtų įtraukti Serbiją ir Kroatiją, kurių tautinės mažumos sudaro nemažą dalį šalies piliečių. Konflikto tikimybę didina ir šalies geografiniai ypatumai – Serbų respublika yra sudaryta iš dviejų dalių, kurias skiria nei vienai iš pusių nepavaldi Brčko apygarda.
Tam, kad konfliktas neįvyktų šalyje, yra vykdoma iš maždaug 600–700 karių sudaryta Europos Sąjungos EUFOR karinė misija Bosnijoje ir Hercegovinoje. Visgi pastarosios vadas, Austrijos generolas majoras Alexanderis Platzeris taip pat neseniai įsivėlė į skandalą, pareiškęs, kad Bosnijos serbų norai vėl padalyti šalies kariuomenę neprieštarauja Daytono susitarimams. Taip austrų generolas susilaukė ne tik asmeninės kritikos, bet ir pakenkė pačios misijos įvaizdžiui, ypač tarp bošniakų. Ir visa tai nutiko pačios misijos pratęsimui kabant ant plauko.
Lapkričio 3 dieną JT Saugumo taryba balsavo dėl Europos Sąjungos karinių pajėgų taikos misijos Bosnijoje ir Hercegovinoje, taip pat ir NATO vadavietės šalies sostinėje Sarajeve mandato pratęsimo dar 12 mėnesių laikotarpiui. Prieš šį posėdį Rusija grasino vetuoti misijos pratęsimą, nebent rezoliucijoje nebūtų paminėta Aukščiausiojo įgaliotinio institucija, o pačiam Ch. Schmidtui nebūtų leista pristatyti jo parengto raporto apie situaciją šalyje. Balsavimas įvyko ir EUFOR misija buvo pratęsta, tačiau Rusijos spaudimas pasiteisino – Aukščiausiojo įgaliotinio institucija nebuvo paminėta, o Ch. Schmidtas liko susitikimo paraštėse.
Visgi nepaisant Rusijos nepasitenkinimo ir kaltinimų šališkumu, Ch. Schmidto raportas sulaukė nemažai dėmesio. Pagrindinė Vokietijos diplomato žinutė tikrai neraminanti – Bosnijos ir Hercegovinos egzistencija – pavojuje. Pasak į žiniasklaidą nutekėjusių pranešimų, Ch. Schmidtas teigia, kad jei tarptautinė bendruomenė nesiims priemonių serbų separatistams sustabdyti, šaliai gali kilti didžiausia pokario laikotarpio „egzistencinė grėsmė“.
Pasak Ch. Schmidto, tolesnio susiskaldymo ir konflikto perspektyvos Bosnijoje ir Hercegovinoje yra labai realios, o tarptautinės bendruomenės negebėjimas reaguoti, gali niekais paversti karą šalyje užbaigusį Daytono susitarimą. Atsakydamas į žiniasklaidos klausimus apie šį Aukščiausiojo įgaliotinio raportą Bosnijos serbų lyderis M. Dodikas teigė, kad jeigu jis yra separatistas, tai Ch. Schmidtas yra okupantas.
Artėjančios sankcijos?
„Bosnijoje verdant krizei JAV lenkia ES“ – tokia antrašte portalo „Politico“ skaitytojus pasitiko žurnalistė Una Hajdari. Visgi kritikos strėlės skriejo visoms Vakarų valstybėms, kurios nors ir reiškė susirūpinimą dėl situacijos Bosnijoje ir Hercegovinoje bei po JT Saugumo tarybos posėdžio reiškė palaikymą Aukščiausiajam įgaliotiniui, buvo priverstos nusileisti Rusijos spaudimui. Panašu, kad tai gali būti laikinas Vakarų pralaimėjimas, mat sankcijos Bosnijos serbų lyderiams gali būti jau pakeliui.
Kalbėdamasis su Bosnijos ir Hercegovinos naujienų portalu „Klix.ba“ Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Massas teigė, kad negalima galvoti apie tai, jog Vokietijos mokesčių mokėtojų pinigai būtų nukreipti į subjektą, kuris aktyviai siekia sunaikinti Bosniją ir Hercegoviną kaip valstybę. Vokietijos paramos praradimas Serbų Respublikai būtų reikšminga netektis, mat Berlynas yra didžiausias dvišalės paramos teikėjas Bosnijai ir Hercegovinai. Taip pat H. Massas teigė, kad Vokietija svarstys individualias priemones prieš tuos, kurie abejoja šios šalies teritoriniu vientisumu, taip duodamas užuominą apie individualių sankcijų Bosnijos serbų lyderiams galimybę.
Greta įvairių Europos šalių, į situaciją reagavo ir visos ES institucijos, įskaitant Europos Parlamentą. Aštuonių europarlamentarų grupė spalį išsiuntė laišką, skirtą Aukščiausiajam įgaliotiniui Bosnijoje ir Hercegovinoje Ch. Schmidtui ir ES užsienio politikos vadovui Josepui Borrelliui. Laiške Europos Parlamento nariai išreiškė didelį susirūpinimą dėl veiksmų, kurių imasi Bosnijos serbų lyderiai. Jie paragino Ch. Schmidtą ir J. Borrellį griežtai pasmerkti šiuos žingsnius ir pasinaudoti turimomis priemonėmis, kad „atvestų nacionalistines Serbų respublikos politinės vadovybės jėgas į protą“.
Praėjusios savaitės pabaigoje Europos Parlamento narys iš Vokietijos Dietmaras Kosteris, viešėdamas Bosnijoje ir Hercegovinoje, pareiškė, kad dabar yra tinkamas laikas kalbėti apie sankcijas M. Dodikui. D. Kosteris atkreipė dėmesį, kad sankcijoms turi būti gautas visų narių sutikimas, nors tai ir gali apsunkinti M. Dodikui draugiški lyderiai, tokie, kaip Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas. Jis pridūrė, kad būtina remti demokratinius procesus Bosnijoje ir Hercegovinoje, ir parodyti, kad šalies skaldymas nėra išeitis.
Lyderystę Bosnijoje ir Hercegovinoje demonstruoti bando JAV. Lapkričio 7 dieną į Bosniją atvyko JAV specialusis pasiuntinys Vakarų Balkanams – Gabrielis Escobaras. Antrąją vizito dieną G. Escobaras susitiko su M. Dodiku. Po judviejų pokalbio jis pavadino susitikimą „produktyviu“ ir žurnalistams sakė, kad Serbų Respublikos lyderis buvo pasirengęs aptarti visų teisės aktų, kurie susilpnintų centrines institucijas, atšaukimą. Jis pabrėžė: „Vienas iš dalykų, kuriais norime įsitikinti, yra tai, kad Bosnija išliks nepriklausoma, suvereni ir vientisa.“ Jis taip pat pakartojo, kad viena kertinių taikos ir stabilumo regione užtikrinimo priemonių – Vakarų Balkanų šalių narystė ES.
Panašu, kad bent kol kas tai nėra Bosnijos serbų lyderių politinėje darbotvarkėje. Po susitikimo su G. Escobaru serbų lyderis M. Dodikas teigė, kad jis nesiruošia stabdyti jau pradėtų ir šalį suskaldyti galinčių teisės aktų pakeitimo procedūrų. Artėjančiomis savaitėmis tikimasi naujų ES ir JAV atstovų vizitų regione, kurie, tikimasi, kad padės bent laikinai stabilizuoti situaciją Bosnijoje ir Hercegovinoje.
Lina Strupinskienė: šalyje tvyro netikrumo jausmas
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorės pavaduotoja, Vakarų Balkanų regiono ekspertė dr. Lina Strupinskienė teigė, kad nuotaikos regione ir visoje Bosnijoje ir Hercegovinoje yra pakankamai liūdnos – prisimenamos praeities traumos, yra daug netikrumo ir baimės, kad gali pasikartoti kažkas panašaus į praėjusio amžiaus gale vykusį karinį konfliktą.
Pasak L. Strupinskienės, didelė problema yra tai, kad ES aktyviai nereaguoja į susiklosčiusią situaciją ir nesiunčia jokių aiškių signalų Bosnijai. Į situaciją aktyviau reaguoja amerikiečiai, kurie atsiuntė specialųjį pasiuntinį G. Escobarą, kuris susitiko su M. Dodiku: „Bošniakai yra įstumti į labai nepatogią situaciją – serbai daro akivaizdžius žingsnius, bandydami sukurti de facto atskirą valstybę, o kroatai nesiima aiškių veiksmų, siekdami pažaboti šiuos siekius. Serbai turbūt laukia provokacijų iš bošniakų pusės, kad būtų galima juos apkaltinti įtampų kėlimu.“
Mokslininkės teigimu, pagrindinė šiandienos konflikto Bosnijoje ir Hercegovinoje priežastis – šalies serbų lyderių kurstomi nacionalistiniai sentimentai: „M. Dodikas visą šį konfliktą pristatinėja per etninę prizmę, kaip ginčą tarp kroatų, serbų ir bošniakų. Tai nėra visiškai teisinga – Bosnijoje yra serbų ir kroatų, kurie viešai ir aiškiai nepritaria valstybės skaldymui. Tai tikrai nėra kažkokia vieninga opozicija bendrai Bosnijos ir Hercegovinos valstybei. Tai yra nacionalistinė Bosnijos serbų lyderių, o ne visų šalies serbų ar kroatų pozicija.“
Pasak Vakarų Balkanų regiono ekspertės, konflikto rizika šalyje išlieka didelė: „Jeigu Bosnijos serbai ir toliau bandys kurti de facto atskirą valstybę, tai reikia nepamiršti, kad egzistuoja Brčko apygarda. Ji turi atskirą valdymo sistemą, yra tarptautinės bendruomenės protektoratas, perskiriantis Serbų Respubliką. Susidūrimų ten tikrai gali būti.“
Vis dėl to, jos teigimu, Serbų Respublika kaip atskira yra menkai tikėtinas rezultatas: „Šio regiono teritorija yra retai apgyvendinta, labai ekonomiškai priklausoma tiek nuo Sarajevo, tiek nuo Belgrado. Būtent dėl to M. Dodikas taip atsargiai renkasi žodžius ir tarsi atsargiai kalba apie nepriklausomybės siekį, bandydamas patyliukais nepriklausomybę paversti realybe.“
„Tai nėra naujiena, mat M. Dodikas ties tuo dirba jau 15 metų. Vienintelė bėda, kad kuo silpnesnė ES, tuo geriau M. Dodikui sekasi vykdyti savo užmačias. Būtent tai dabar ir vyksta. Tai yra tarsi kalinio dilema – jeigu yra pakankamai tvirtas arbitras, yra laikomasi susitarimų, jeigu ne – tada atsiranda vietos provokacijoms. Kadangi ES reaguoja vangiai, susidaro erdvė naujoms provokacijoms,“ – teigė dr. L. Strupinskienė.
