Pablogėjusi žmonių emocinė sveikata pandeminiu laikotarpiu
Nors individo psichologinė būklė yra neatsiejama emocinės sveikatos dalis, vis dėlto VU Psichologijos instituto asistentė profesorė, Kembridžo universiteto Psichiatrijos departamento vyresnioji mokslininkė dr. Greta Kaluževičiūtė teigia, kad emocinę sveikatą lemia ne vienas veiksnys.
„Reikia prisiminti, kad emocinę sveikatą sudaro keletas aspektų, kurie visi yra sąveikoje: psichologiniai, fiziniai (sveika gyvensena, nuovargio bei fizinio streso išvengimas), socialiniai (bendruomeniškumo jausmas, reikšmingų santykių palaikymas) bei psichosocialiniai (psichologinės gerovės, susijusios su mūsų santykiais ir socialiniu statusu, palaikymas)“, – tvirtina mokslininkė.
Kaip teigia dr. G. Kaluževičiūtė, svarbu atkreipti dėmesį ir į socialinius reiškinius, vykstančius visuomeniniu arba pasauliniu lygiu. „Jau nuo 2020 m. pradžios išgyvename COVID-19 pandemiją, kuri turi reikšmingų socialinių, psichologinių, fizinių padarinių. Yang ir Ma (2020 m.) atlikti tyrimai palygino Kinijoje žmonių emocinę ir psichologinę sveikatą prieš pandemiją ir jai įpusėjus. Dvi didelio masto (pirmojoje apklausoje dalyvavo 11 tūkst. žmonių, antrojoje – 3 tūkst.) apklausos parodė, kad žmonių emocinė sveikata suprastėjo net 74 proc. pandemijos metu. Veiksniai, kurie lėmė emocinės sveikatos suprastėjimą: fizinės sveikatos susilpnėjimas (kaip tiesioginis pandemijos padarinys, tačiau taip pat ir sumažėjusios gydymo prieigos padarinys), sustiprėjusios tarpasmeninės problemos (fizinis atotrūkis nuo kitų žmonių karantino ar izoliacijos metu arba atvirkščiai, perdėtas socializavimas ir asmeninės erdvės trūkumas/nesuderinamumas gyvenant kartu karantino metu) bei kitos emocinės problemos (nepasitikėjimas žiniasklaida, išorinio pasaulio baimė ir vengimas dėl galimo susirgimo, nežinios būsena, nerimas). Todėl būtų netikslinga pasakyti, kad mūsų emocinė sveikata egzistuoja individualiame vakuume“, – pasakoja dr. G. Kaluževičiūtė.
Augantis psichikos sveikatos susirgimų skaičius ES
Pandemijos akivaizdoje Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė pastebi padidėjusį psichikos sveikatos susirgimų skaičių Europos Sąjungos mastu. „2021 m. kovo mėnesį atlikto tyrimo „Pasaulio laimės indekso“ (angl. World Happiness Report) duomenimis, koronaviruso pandemija susijusi su ženkliai išaugusiais psichinės sveikatos sutrikimų skaičiais. Ataskaitoje pažymima, kad nepaisant kitų pandemijos neigiamų pasekmių, ji taip pat padidino ir nelygybę, patiriamą psichinės sveiktos srityje – tiek populiacijoje, tiek tarp socialinių grupių“, – teigia europarlamentarė.
Kaip vieną iš pažeidžiamiausių grupių, R. Juknevičienė išskiria jaunimą: „Konkrečiai kalbant, pandemija ir įvairūs apribojimai, kuriuos turėjo įvesti Vyriausybės visame pasaulyje žymiai paveikė jaunų žmonių psichinę sveikatą. Dėl įvairių švietimo proceso ir gyvenimo aplinkybių trikdžių, taip pat dėl nerimo apie ateitį ir savo vietą joje, jaunuoliai gali turėti nemažai ekonominių iššūkių ateityje“.
„Pavyzdžiui, 2020 m. atlikta studija JAV, kurios metu buvo tirtos 18–35 m. asmenų nuotaikos, atskleidė reikšmingus depresijos simptomus tarp 80 proc. dalyvių. Respondentai nurodė didžiulę vienatvę, susijusią su reikšmingomis psichinės sveikatos problemomis. Taip pat apie 61 proc. dalyvių nurodė patiriantys vidutinį (45 proc.) arba stiprų (17 proc.) nerimą“, – pavyzdžiu dalijasi R. Juknevičienė, pridurdama, kad pandemija palietė ir kitas visuomenės grupes – sveikatos apsaugos sistemų darbuotojus bei žmones, jau anksčiau turėjusius psichikos sveikatos problemų.
Tuo tarpu Kembridžo universiteto Psichiatrijos departamento vyresnioji mokslininkė pastebi, kad daugelyje Europos valstybių smarkiai padidėjo prašymų teikti psichikos sveikatos paslaugas ir tarp tų žmonių, kurie anksčiau niekada nebuvo patyrę psichikos problemų.
„Su kolegomis iš Derby (Jungtinė Karalystė) ir Tokijaus tyrimų instituto (Japonija) (Kotera, Kaluzeviciute, Lloyd, Edwards ir Ozaki, 2021) tyrėme psichoterapijos procesus ir efektyvumą pandemijos metu. Nustebome išgirdę, kad psichoterapeutai ne tik nenustojo dirbti (nepaisant to, kad buvo nemažai iššūkių prisitaikant prie virtualios psichoterapijos karantino metu), bet ir turėjo daugiau pacientų. Viena iš priežasčių – laiko ir geografijos lankstumas. Pacientai, kurie galėjo prisitaikyti prie virtualios psichoterapijos aplinkos (kuri ne visada suderinama su pacientų psichologinėmis reikmėmis – pavyzdžiui, pacientai su emociniais sutrikimais dažnai negalėdavo susitelkti virtualios psichoterapijos metu ir teikė pirmenybė kontaktinei psichoterapijai, kuri atliko stabilizuojantį vaidmenį), sutaupydavo laiko keliaujant pas psichoterapeutą. Tai labai svarbu asmenims, kurie intensyviai dirba, atlieka globėjo vaidmenį arba neturi transporto priemonės“, – komentuoja psichologijos mokslininkė.
Pastebėta ir tai, kad pacientai, kurių aplinkoje nėra psichoterapijos paslaugų, nebebuvo varžomi šio apribojimo, kadangi jie gali prisijungti iš bet kurio pasaulio kampo. Dėl šios priežasties, nepaisant pandemijos iššūkių, pandemijos metu į psichoterapiją atėjo kur kas daugiau žmonių, kurie įprastai net nepagalvotų apie psichoterapiją. Dauguma šių naujų pacientų prieš tai nebuvo patyrę psichikos problemų arba jas patyrė, bet nesikreipė į psichoterapeutą dėl anksčiau minėtų priežasčių“,
Reikia didinti paslaugų prieinamumą
Vis dėlto, kalbėdama apie psichikos sveikatos paslaugų prieinamumą Europos Sąjungos šalyse, R. Juknevičienė pastebi rimtą problemą. „Deja, šios paslaugos nėra vienodai prieinamos visiems. Su šia problema ypač susiduria rajonų ir atokesnių vietovių gyventojai. Siekiant tai išspręsti, reikia didinti paslaugų prieinamumą, investuoti į tai“, – teigia europarlamentarė.
„Politikos ir paslaugos, skirtos pasirūpinti psichinės sveikatos paslaugų sritimi yra atskirų šalių narių atsakomybė. Europos Komisijos darbas psichinės sveikatos srityje yra grindžiamas tarptautinės politikos rėmais, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų tvaraus vystymosi tikslais. Europos Komisija siekia prisidėti prie šalių narių vykdomų politikų, remdama realius veiksmus, – pabrėžia R. Juknevičienė, – Siekdama atremti iššūkius, kuriuos sukėlė pandemija psichinės sveikatos srityje, Europos Komisijos Sveikatos ir maisto saugos direktoratas sukūrė tam tikrą tinklą, erdvę, kurios pagalba sveikatos srityje veikiančios organizacijos ir socialiniai partneriai gali apsikeisti praktikomis ir žiniomis, susijusiomis su psichine sveikata“.
Kartu pašnekovė primena, kad 2020 m. gruodžio mėn. pasirodė Europos Komisijos komunikatas, skirtas pandemijos poveikiui psichinei sveikatai: „Jame keliami minimi klausimai dėl psichikos sveikatos paslaugų sveikatos apsaugos sistemų darbuotojams, kokias geriausias praktikas reikėtų taikyti siekiant sušvelninti poveikį“.
Stipriausia psichikos sveikatos sistema – Suomijoje
Pasidomėjus, kuri ES šalis pasižymi stipriausia psichikos sveikatos priežiūros sistema, europarlamentarė pateikia Suomijos pavyzdį. „Šiame kontekste galima paminėti Suomiją, kuri psichikos sveikatos sritį, kaip vieną iš savo tikslų, yra išskyrusi pirmininkavimo ES metu. Šioje valstybėje taip pat daug dėmesio skiriama švietimui apie psichikos sveikatą – to galėtų pasimokyti ir kitos šalys narės“, – komentuoja R. Juknevičienė.
Europarlamentarei antrina ir psichologijos mokslininkė, pabrėždama, kad remiantis Jungtinių Tautų skelbiamo „Pasaulio laimės indekso“ (angl. World Happiness Report) reitingais, beveik visada pirmauja Suomija, Švedija, Norvegija, Danija ir Islandija. „Kaip psichologijos mokslininkė, šiuo atveju galiu pažymėti du niuansus. Pirmas: socialinių paslaugų prieinamumas. Net jei Suomija atrodo šaltesnė ar tamsesnė nei Lietuva, psichologijos paslaugos šioje šalyje yra decentralizuotos ir prieinamos didžiajai populiacijos daliai. Antras: emocijų saviraiška ir tarpusavio bendravimas“, – teigia dr. G. Kaluževičiūtė.
Kalbėdama apie situaciją Lietuvoje, psichologijos mokslininkė pastebi, kad psichologinių intervencijų pripažinimas juda į priekį, tačiau vis dar reikalauja tolesnio vystymosi ir didesnio prieinamumo. Nors psichoterapijos ir psichologijos sferos dažnai tapatinamos su sutrikimais, psichopatologija arba neigiamais psichologiniais potyriais, vis dėlto, psichologijos mokslininkės teigimu, tai nėra tikslinga.
„Toks sutapatinimas mūsų šalyje yra pagrįstas tiek istorinių įvykių (ilgą laiką psichoterapijos ir psichologijos temos buvo cenzūruojamos sovietmečio metu), tiek faktiškai egzistuojančių paslaugų (daugiausia lėšų išties skiriama psichikos sutrikimų intervencijoms). Todėl, viena vertus, svarbu įdiegti mintį (pradedant pirminėmis švietimo institucijomis – mokyklomis), kad psichologija ir psichoterapija, tai – ne tik mokslo sferos, siekiančios suprasti neigiamus psichikos reiškinius ir disfunkciją, bet ir mokslas apie teigiamus išgyvenimus bei pozityvios psichologinės būsenos išlaikymą. Taip pat svarbu užtikrinti aukštą šių intervencijų prieinamumą, kuris būtų taikomas ne tik psichopatologijai, bet ir emocinės sveikatos priežiūrai bei galimai prevencijai. Antra vertus, svarbu populiarinti emocinės sveikatos idėją – kaip ir su fiziniais negalavimais, svarbu atkreipti dėmesį ir į mūsų emocinę bei psichologinę būklę, įvertinti ko mums trūksta, išmokti apie tai kalbėtis su kitais žmonėmis“, – pripažįsta dr. G. Kaluževičiūtė.
(Ne)išnaudotos virtualios erdvės galimybės
Pasiteiravus, ar dažnas skaitmeninių technologijų ir socialinės žiniasklaidos naudojimas yra susijęs su psichinėmis ligomis, dr. G. Kaluževičiūtė neabejoja, kad tai paspartino psichologinį stresą. „Priežastinį ryšį tarp socialinių žiniasklaidų ir psichologinių ligų išvesti yra sunku, tačiau neabejotina, kad socialinės žiniasklaidos suintensyvino psichologinį stresą. Socialinės žiniasklaidos puikiai tarpininkauja ir provokuoja mūsų instinktus atlikti socialinį palyginimą (pvz., lyginti savo asmeninį gyvenimą su kitų žmonių išgyvenimais „Facebook“ puslapyje), net jei šis nėra realistiškas, kadangi asmeninė informacija virtualioje erdvėje neatitinka mūsų gyvenimo. Tokiu pobūdžiu mes formuojame nerealistiškus standartus sau ir kitiems, vystydami idealų socialinį įvaizdį, kuris vis labiau atitrūksta nuo mūsų „tikrojo aš“. Socialinės žiniasklaidos taip pat skatina anonimiškumą ir sumažina įprastai reikšmingas socialines normas, taisykles ir procesus“, – teigia pašnekovė ir priduria, kad dėl šios priežasties tokie reiškiniai, kaip agresija, konfliktai ir melagienos, yra dažni internete.
Kita vertus, ji įžvelgia ir virtualios erdvės privalumus. „Virtuali erdvė taip pat atveria nemažai galimybių – jau minėtoji virtuali psichoterapija bei bendravimas su šeimos nariais ir artimaisiais pandemijos metu yra esminiai veiksniai emocinės sveikatos vystymui, kurių nebūtų be interneto ir skaitmeninių technologijų. Tad šiuo atveju reiktų prisiminti, kad tiek virtuali erdvė, tiek socialinės žiniasklaidos – tai įrankiai, o kaip su jais elgtis ir kaip juos panaudoti, sprendžiame mes patys“, – pažymi dr. G. Kaluževičiūtė, pridurdama, kad mūsų sprendimams dažnai įtakos turi psichologinė bei emocinė būsena.
Svarbu suprasti, kad gyvenimas teka kita srove
Kembridžo universiteto Psichiatrijos departamento vyresnioji mokslininkė yra įsitikinusi, kad siekiant pristabdyti neigiamus pandemijos padarinius ar bent jau sumažinti jų svorį, svarbu nepamiršti komunikuoti su žmonėmis tiek virtualiai, tiek gyvai: „Turbūt nenuostabu, kad tarpasmeniniai santykiai išlieka svarbūs emocinės sveikatos palaikymui tiek įprastu, tiek pandemijos metu. Nors daugelis žmonių teigia, kad kontaktinis bendravimas neatstoja virtualaus, net ir virtualus bendravimas yra svarbus siekiant palaikyti gerą emocinę būseną. Pandemijos metu taip pat svarbu suprasti, kad gyvenimas teka kita srove ir galbūt reikia pakeisti prieš tai buvusią rutiną. Pavyzdžiui, dirbant nuotoliniu būdu, tiek darbo laikas, tiek laikas, praleistas prie ekrano, išauga; naujų apribojimų įvedimai, pandeminės statistikos arba nesibaigianti neigiamų naujienų lavina gali privesti prie nuolatinio nerimo; santykiai, išvystyti pandemijos metu gali būti visiškai kitokie, nei prieš pandemiją“.
Be to, dr. G. Kaluževičiūtė dalijasi patarimais su tais, kurie mąsto apie psichoterapiją: „Jei asmuo svarsto dėl psichoterapijos (ilgalaikės psichologinės pagalbos individualiai arba grupių pavidalu), tuomet siūlau pasidomėti tiek galima psichoterapijos kryptimi (jų yra įvairių – nuo kognityvinės elgesio terapijos (KET) iki psichodinaminės psichoterapijos), tiek apsvarstyti potencialaus psichoterapeuto/-ės vertybes ir požiūrį“.
Ji taip pat pateikia tris klausimus, kuriuos vertėtų užduoti sau: ko norėčiau pasiekti psichoterapijoje? Kokios vertybės man yra reikšmingos? Ką norėčiau suprasti apie save ir kitus žmones savo akiratyje?“.
„Nėra teisingų ar neteisingų posūkių psichoterapijoje. Psichologinių intervencijų metu pacientai ir klientai niekada neteisiami – visi jose dalyvaujantys žmonės bando suprasti sudėtingus žmogaus psichikos procesus“, – teigia psichologijos mokslininkė.