Jungtinių Amerikos Valstijų ir NATO sąjungininkų sprendimas trauktis iš Afganistano paskatino kalbas apie galimą migrantų krizę, kurios epicentre vėl gali atsidurti Europos Sąjungos šalys. Tokioms kalboms peno suteikia ne tik paskutinėmis dienomis matomi dramatiški vaizdai Kabule, bet ir jau prasidėję procesai. Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR) duomenimis, vien nuo šių metų pradžios apie 400 000 afganų tapo pabėgėliais. Pasak UNHCR atstovės Afganistanui Caroline Van Buren, dalis žmonių šalį palieka legaliai, kiti – bando iš šalies pasitraukti nelegaliais keliais.

Krizės nuojauta tvyro visoje Europos Sąjungoje – praėjusį ketvirtadienį skubiai sušauktame Bendrijos vidaus ministrų susitikime buvo ne tik aptarta situacija Afganistane ir dėl jos galinti kilti migracijos krizė, bet ir nuskambėjo raginimai Baltarusijai nustoti dirbtinai kelti migracijos krizę bloko Rytuose. Ir nors šįkart susitikimas baigėsi tik bendru komunikatu, raginančiu ginti Bendrijos išorės sienas, pasak Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujančios Slovėnijos vidaus reikalų ministro Alešo Hojso, tikimasi, kad greitu metu bus sušauktas specialus susitikimas. Tiesa, pasak užsienio žiniasklaidos, vis dar nėra aišku, ar susitikime turėtų dalyvauti vidaus ar užsienio reikalų ministrai.

Po 2015 metais kilusios migrantų krizės Europos Sąjunga gerokai sustiprino savo sienų apsaugą: sukurta Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūra (FRONTEX), suaktyvintas darbas su migrantų kilmės ir tranzito šalimis, atnaujintos ir patobulintos migracijos kontrolės ir informacijos sistemos (tokios, kaip Šengeno informacinė sistema). Nepaisant to, apie galimą migracijos krizę jau kalba ir aukšti Europos politikai.

Europos lyderių lūpose – nerimas

Europa baiminasi 2015 metų scenarijaus, kai dėl konflikto Sirijoje į Senąjį Žemyną plūstelėjo daugiau nei milijonas migrantų. Tai iliustruoja ir 6 valstybių narių laiškas Europos Komisijai, kuriame kviečiama nestabdyti prieglobsčio Europoje negavusių afganų deportacijų. Laišką pasirašė ministrai iš Austrijos, Belgijos, Danijos, Graikijos, Nyderlandų ir Vokietijos. Tiesa, tuo metu Talibanas kontroliavo tik 6 Afganistano provincijų sostines. Talibano sėkmė dalį šių šalių privertė apsigalvoti – bent laikinai afganų deportacijos procesus sustabdė abi Europos Sąjungos didžiosios galios: Prancūzija ir Vokietija. Nepaisant laikino deportacijų sustabdymo, griežtos pozicijos neatsisakoma.

„Klaidos, padarytos tvarkantis su Sirijos pilietinio karo pasekmėmis, neturi kartotis. 2015 metai neturi pasikartoti“, – kritus Kabului socialiniame tinkle „Twitter“ rašė Vokietijos krikščionių demokratų lyderis Arminas Laschetas. Jis taip pat pabrėžė, jog pagalba pirmiausia turi būti teikiama kaimyninėms valstybėms, į kurias pirmiausia gali plūstelti pabėgėliai. Tokia galimo Angelos Merkel įpėdinio retorika nebuvo išskirtinė – panašią poziciją viešai išsakė ir kanclerė A. Merkel, ir socialdemokratų lyderis Olafas Scholzas, ir liberalų vadovas Alexanderis Lambsdorffas. Kiek nuosaikesnės pozicijos didžiųjų šalies partijų tarpe laikėsi žaliųjų lyderiai.

„Afganistano destabilizacija taip pat gali lemti nekontroliuojamus pabėgėlių srautus į Europą“, – įspėjo Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Prancūzija, pasak E. Macrono, yra pasirengusi bendradarbiauti su Vokietija ir kitomis Europos partnerėmis, kad galėtų padėti suvaldyti numatomus pabėgėlių srautus. Visgi jis buvo griežtas ir siekdamas pabrėžti, kad Europos Sąjunga nekartos praeities klaidų, sakė – Europa negali būti vienintelė prisiimsianti suirutės Afganistane pasekmes.

Ypatingai griežtos politikos toliau laikosi nuo 2015 metų krizės labiausiai nukentėjusi Graikija. Skirtingais skaičiavimais per pastarąją krizę Graikiją sausuma ir jūra galėjo pasiekti beveik milijonas migrantų. „Mes aiškiai sakome, kad mes nebūsime ir negalime būti Europos vartais pabėgėliams ir migrantams, kurie bandys atvykti į Europos Sąjungą“, – naujienų agentūra „Reuters“ citavo Graikijos migracijos ministrą Notisą Mitarachi. Paramą griežtai pozicijai migracijos klausimu jau išsakė ir Austrijos vyriausybė.

Suirutė Afganistane kelia nerimą ir Lietuvoje. Nors iš Baltarusijos į Lietuvą plūdę migrantų srautai šiuo metu yra gerokai sumažėję, tačiau įvykiai vidurio Azijoje kursto kalbas apie tai, jog Aliaksandras Lukašenka gali tuo pasinaudoti siekdamas sukurti naują neteisėtos migracijos į Lietuvą srautą.

„Nors šiuo metu afganų migracijos srautai Lietuvą iš esmės aplenkdavo (afganai juda per pietų Europą), turint galvoje Baltarusijos režimo veiksmus instrumentalizuojant migraciją prieš Lietuvą, reikia papildomai įvertinti šią grėsmę. Ypač atsižvelgiant į tai, kad Lukašenkos režimas jau bandė (tiesa, nesėkmingai) sukurti kelią migrantams į Lietuvą iš kaimyninio Pakistano“, – socialiniame tinkle Facebook rašė Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.

Rasa Juknevičienė: bent kurį laiką išdrąsės Rusija, Baltarusija ir Kinija

Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė taip pat teigė, jog Afganistane kilusia krize gali pasinaudoti A. Lukašenka, todėl šiuo metu Lietuvai ir visai Europai yra ypatingai svarbu neprarasti budrumo tiek stebint situaciją Afganistane, tiek Europos Sąjungos pasienyje.

Pasak R. Juknevičienės, įvykiai Afganistane ir situacija Europos Sąjungos – Baltarusijos pasienyje yra tarpusavyje susiję dalykai, apie kuriuos bus kalbama ir Europos Parlamente: „Po talibų pergalės Kremlius turės nemažą įtaką Afganistane. Kalbamės prabėgus vos dienai po to, kai krito Kabulas. Tai nebuvo netikėta. Visgi netikėta, kad tai įvyko taip drastiškai, tokiu siaubingu būdu. Tai turės įtaką ir geopolitinei aplinkai – bent kurį laiką išdrąsės Rusija, Baltarusija, Kinija. Šiame kontekste bus ir mūsų klausimas, susijęs su tyčine ataka naudojant migrantus prieš Lietuvą, dabar jau ir Latviją, Lenkiją.“

Rasa Juknevičienė

Kai Lietuva ėmė neįsileisti migrantų, jų srautai pakrypo Lenkijos ir Latvijos link, taip praplėsdami migrantų krizės mūsų regione geografiją. Nepaisant to, pasak Europos Parlamento narės, Lietuvai reikia ir toliau stiprinti savo sienos su Baltarusija apsaugą. Jos teigimu, šiuo metu pati Baltarusija turi problemų dėl šalyje liekančių migrantų: „A. Lukašenka, žinoma, galvojo, kad tai tęsis labai ilgai ir kad mus užtvindys tais vargšais žmonėmis, kuriais naudojasi kaip bombomis ar minomis permesdami per sieną. Akivaizdu, kad pats A. Lukašenka dabar turi problemų su tais žmonėmis, kuriuos pasikvietė kaip turistus į Baltarusiją.“

Pasak R. Juknevičienės, Europos Sąjungos politika migracijos klausimu yra griežtėjanti, o prieš Lietuvą ir kitas kaimynines bloko šalis nukreipti Baltarusijos veiksmai Bendriją skatins dar labiau stiprinti išorės sienų apsaugą. „Dauguma Europos lyderių pamatė, kad migracija irgi gali būti naudojama tokiu būdu. Tai nėra natūralus migracijos kelias“, – teigė europarlamentarė.

R. Juknevičienės teigimu, Lietuvos – Baltarusijos pasienyje susiklosčiusią įtemptą ir neįprastą situaciją bei mūsų šalies reakciją į ją atidžiai stebėjo visi mūsų šalies kaimynai: „Rusija labai atidžiai stebėjo situaciją, kuri klostėsi pas mus. Jie stebėjo visos Europos Sąjungos ir konkrečiai Lietuvos gebėjimus atremti tokias atakas. Man atrodo, kad mūsų vyriausybė gana sėkmingai, bent jau šiuo laikotarpiu, parodė, kad tai nebus lengvas kelias. Tegu pradžia ir buvo sudėtinga, bet labai naujomis aplinkybėmis, netikėtomis aplinkybėmis buvo padarytas milžiniškas darbas. Iš mūsų dabar jau mokosi ir lenkai. Jiems reaguoti buvo lengviau dėl to, nes jie turėjo laiko labiau įsigilinti ir pasimokyti iš Lietuvos priimtų sprendimų.“

Lietuvoje nemažai diskutuojama dėl to, kas turėtų finansuoti fizinio barjero įrengimą pasienyje su Baltarusija. Nors pagal rengiamus įstatymus durys paramai iš Europos Sąjungos ir nėra uždaromos, tačiau kalbama, kad pagrindinis finansavimas bus skirtas iš Lietuvos biudžeto. Pačioje Europos Sąjungoje taip pat nėra susiformavusios praktikos finansuoti fizinių barjerų įrengimą išorės sienoms saugoti. Pasak R. Juknevičienės, migrantus naudojant kaip ginklą hibridiniame kare požiūris į sienas keičiasi: „Europos Sąjunga yra atviras, demokratiškas, laisvę ir pagarbą žmogaus teisėms deklaruojantis aljansas. Geležinei užtvarai, kokią statė Sovietų Sąjunga, tikrai nėra didelio noro. Apskritai, iš principo. Dabar, kai iškilo naujas migrantų „panaudojimo“ metodas, mąstymas keičiasi, bet sutarimą tarp valstybių narių vargu ar galėtume taip greitai surasti.“

„Aš siūlyčiau nevertinti to, ar Europos Sąjunga tiesiogiai finansuos sieną, ar finansuodama kitas reikmes šitai krizei išspręsti atpalaiduos lėšas nuo Lietuvos. Netiesiogiai pagalba fizinei sienai vis tiek bus. Šiandien nei vienas iš Europos Sąjungos vadovų ar jos institucijų neprieštarauja, kad Lietuva statytų fizinį barjerą. Šiame etape, statant sieną, kompensavimas gali vykti ir kitokiais keliais, nebūtinai tiesiogiai“, – teigė Europos Parlamento narė R. Juknevičienė.