Europos Sąjunga ir Turkija dešimtmečius palaikė produktyvius ir darbinius santykius, pradedant nuo prekybos ir baigiant saugumo klausimais NATO rėmuose. Tačiau pastaraisiais metais santykiai ganėtinai stipriai atšalo, nes tarptautinėje bendruomenėje kilo susirūpinimas dėl Turkijos karinės intervencijos Sirijoje, jos tolimesnio požiūrio į migracijos klausimus, taip pat pakibo ant plauko šalies teisinės sistema ir demokratijos būklė, ypač po to kai valdžią kritikuojantiems žiniasklaidos atstovams ir žmogaus teisių gynėjams buvo pritaikytos laivės atėmimo bausmės.
Šiuo metu taip pat galime matyti skirtingą ES valstybių narių požiūrį į Turkiją, o tai gali būti viena iš esminių priežasčių, kodėl ES vis dar nėra sukūrusi vieningos politikos Turkijos atžvilgiu. Be to, dalis ES šalių narių vis dar Turkiją mato kaip valstybę, kuri yra ne tik nutolusi į šoną nuo Europos reikalų, bet ir kaip apie šalį negalinčią būti svarbia regiono lyderė. Nors pastaraisiais metais ES Turkijai suteikia vis daugiau reikšmės ir pradėjo laipsniškai pripažinti Turkiją kaip naują regioninę galią, ypač tarptautinės saugumo pusiausvyros pokyčių ir migrantų krizės kontekste, vis dar yra vengiama žiūrėti į Turkiją kaip į lygiavertį partnerį.
Nuo pat derybų su Europos Sąjunga dėl potencialios narystės pradžios, vienas esminių derybų objektų buvo muitų sąjungos peržiūrą ir vizų liberalizavimo klausimas. Būtent šie aspektai bei papildomas, tačiau griežtai kontroliuojamas, finansavimas iš Europos Sąjungos pusės migrantų krizei suvaldyti buvo bene pagrindinės ES skatinimo priemonės Turkijai. Tiesa, kol kas šie pažadai vis dar nebuvo pilnai ištesėti.
Raktas į gerus santykius - migracija
Be jokios abejonės, migracija yra vienas iš esminių klausimų, kuris apibrėžia Europos Sąjungos ir Turkijos santykį jau daugiau nei pastaruosius penkerius metus. Nuo pilietinio karo Sirijoje pradžios 2011 m. į Turkiją atvyko apie 3,6 mln. pabėgėlių, o šiandien Turkija yra šalis, kuri šiuo metu išlaiko didžiausią pabėgėlių bendruomenę pasaulyje.
Būtent dėl to Turkijos ir Europos Sąjungos santykiai jau peržengė įprastų derybų dėl įstojimo į Europos Sąjungą slenkstį ir šiuo metu yra apibrėžiami ir per saugumo bei humanitarinės krizės prizmę. Dėl šios priežasties santykis tarp ES ir Turkijos tapo sudėtingas, kadangi kad abipusis santykis tampa paremtas ne tik vertybiniu susitarimu ir bendradarbiavimu.
2016 metais buvo pasirašyta sutartis, kurios rėmuose Turkijai buvo pažadėta finansinė ir humanitarinė parama tam, kad pastaroji sustabdyti migrantų antplūdį į Europą bei tuo pačiu būtų išvengta humanitarinės krizės pasienio regionuose. Tiesa, žmogaus teises atstovaujančios organizacijos teigia, kad toks ES požiūris yra atmestinas, kadangi visa prieglobsčio atsakomybė yra perkeliama Turkijai.
Turkija vis dar priima nemažą dalį atvykstančių nelegalių migrantų savo šalyje ir apsiima didelę finansinę naštą išlaikydama migrantus savo šalyje, o Europos Sąjunga šiai krizei suvaldyti savo ruožtu skyrė Turkijai finansinės paramos paketą, kuris Turkiją vis dar pilnai nepasiekė dėl griežtos finansų panaudojimo kontrolės. Europos Sąjunga teigia, kad kitiems artėjantiems 3 metams Turkijai bus pasiūlytas naujas 3,5 mlrd. eurų vertės paketas. Iš viso Europos Sąjunga nuo 2016 metais pasiekto susitarimo, skyrė jau beveik 6 mlrd. eurų vien tam, kad būtų suvaldyta migrantų krizė. Nors ši suma iš pirmo žvilgsnio atrodo milžiniška, ES viduje tokiam siūlymui buvo pilnai pritarta.
Migracijos temai aptarti buvo skirtas ir kovo mėnesį įvykęs Europos viršūnių susitikimas, kuris nors iš vienos pusės buvo pozityvus dėl pasiekto naujo finansavimo susitarimo, tačiau į visus abiejų pusių pažadus šiuo metu yra žiūrima su didele atsarga. Turkija tikisi didesnio liberalumo iš ES pusės panaudojant dabartinės ir ateities paramos lėšas, taip pat logistinės pagalbos grąžinant migrantus į jų gimtąsias šalis bei savotiško politinio palaikymo. Tačiau iš kitos pusės Europos Sąjunga nenori, kad migracijos situacija iš Turkijos pusės būtų panaudota kaip instrumentas ir svertas derybose dėl ateities santykių ir bendradarbiavimo.
Kaltinimai neišpildytais pažadais
Nors 2016 metais pavyko bent jau iš dalies suvaldyti vykusią migracijos krizę ir tuo pačiu buvo pasiektas susitarimas dėl migracijos krizės sureguliavimo, žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, šis susitarimas neišsprendė abipusių santykių. Po krizės suvaldymo, buvo atsiminta, kad santykiai nėra susiję vien tik su migracija, kadangi ES ir Turkijos santykiai buvo įtempti ir yra iki migracijos krizės pradžios. Nors abi pusės dėl migracijos susitarimą vertino kaip galimybę išspręsti ir kitus kompleksinius klausimus, jos taip pat matė galimybę sustiprinti dvišalius santykius abipusiais pažadais.
Nuo pat derybų su ES pradžios, vienas esminių derybų objektų buvo muitų sąjungos sąlygų peržiūra ir vizų liberalizavimo klausimas. Prekybos santykiai su Europos Sąjunga Turkijai yra ypač svarbūs, kadangi beveik pusė viso šalies eksporto keliauja būtent į šį regioną. Būtent šie aspektai bei papildomas, tačiau griežtai kontroliuojamas, finansavimas iš Europos Sąjungos pusės migrantų krizei suvaldyti buvo bene pagrindinės ES skatinimo priemonės Turkijai. Tiesa, kol kas šie pažadai vis dar nebuvo pilnai ištesėti.
Nors balandžio mėnesį Europos Sąjunga Turkijai pažadėjo skirti papildomą finansavimą kaip solidarumo ženklą, šis finansavimas yra gana griežtai kontroliuojamsa iš ES pusės, kam aktyviai priešinasi pati Turkija. Tačiau sandorį kritikavo abi pusės. Turkija buvo nepatenkinta neįvykdytais ES pažadais dėl vizų liberalizavimo, muitų sąjungos atnaujinimo ir paspartintų stojimo derybų, tačiau Europos Parlamentas neseniai oficialiai paragino sustabdyti tolimesnes derybas dėl stojimo į ES ir reikalavo, kad Turkijoje būtų vykdoma daugiau demokratinių reformų.
Europos Parlamentas šių metų gegužę priėmė rezoliuciją, skatinančią ES Komisiją sustabdyti tolimesnes derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą kol Turkija nesustabdys savo dabartinę politiką. Turkija yra kaltinama ne tik eskaluojant konfliktus užsienio šalyse, pavyzdžiui, Sirijoje, Kipre ir Graikijoje, bet ir nuolatiniais vietos gyventojų žmogaus teisių pažeidimais, taip pat ir teisinės sistemos politizavimu.
Pasak Europos Parlamento, pastaraisiais metais Turkijos vyriausybė vis labiau atsiribojo nuo ES vertybių ir keliamų standartų, dėl ko abiejų pusių santykiai pasiekė istorinę žemiausią tašką. Europos Parlamentas teigia, kad ne tik kalbos apie galimą Turkijos stojimą į ES, bet bendras santykių atšilimas galės būti tik tuo atveju, jei žmogaus teisių aktyvsistai ir politiniai kaliniai bus paleisti į laisvę. Taip pat Europos Parlamentas paragino pripažinti armėnų genocidą, kurio Turkija vis dar nepripažįsta. Tačiau Turkija savo ruožtu teigia, kad santykiai šiuo metu yra suprastėję nė dėl vertybinių, tačiau dėl kitų priežasčių. Akivaizdu, kad ši priežastis yra susijusi su nelegalia migracija, kuri jau tęsiasi ilgiau nei penkerius metus.
„Tai atspindi visa, kas, deja, įvyko šalyje per pastaruosius dvejus metus, ypač žmogaus teisių ir teisinės valstybės srityse, kurios išlieka pagrindiniu Europos Parlamento rūpesčiu <...>. Tikimės, kad Turkija galutinai pakeis kursą ir įgyvendins naujausius geros valios išraiškas konkrečiais veiksmais. Mes raginame kitas ES institucijas nustatyti bet kokią teigiamą darbotvarkę, kurią gali vykdyti Turkija kartu su demokratinėmis reformomis“ – tegiama EP pranešime.
Ar galima tikėtis pokyčių?
Vargu ar galima tikėtis santykiu pasikeitimo tol, kol nepasikeis valdančioji dauguma Turkijoje, kuri sugebės pakeisti savo prioritetus ir matys dabartinę situaciją ne kaip ES sukeltą krizę, bet kaip bendrą problemą.
Europos Sąjunga aiškiai parodė, kad bent jau dabar nenori panaudoti ekonominių sanckijų, kad paskatintų dabartinį Turkijos prezidentą pakeisti savo elgesį. Tačiau toks veiksmas ir nebeturėtų didelės prasmės, kadangi Recepo Tayyipo Erdogano palaikymas šalyje nebėra toks didelis, koks buvo anskčiau. Tai rodo ir šalies opozicinių partijų partijų populiarumas, kurios šiuo metu kontroliuoja didžiuosius šalies miestus.
Nors iš ES pusės buvo išreikštas tam tikras naujos narystės nuovargis, daugiausia jis yra susijęs su neįvykdytais abiejų pusių pažadais. Turkija ne kartą pabrėžė, kad „ji mato save Europoje ir siekia kurti savo ateitį žemyne“, pabrėždama savo pasirengimą reformoms. Europos Parlamento nariai paragino kitas ES institucijas patvirtinti, kad derybos dėl stojimo į ES būtų galimos tik tada, kai šalyje bus priimtos demokratinės reformos.
