Europos Parlamento rezoliucijoje pažymima, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Baltijos jūroje buvo palaidota apie 50 tūkst. tonų cheminio ginklo užtaisų, o nenuspėjamas jų susidėvėjimas gali virsti didžiule ekologine katastrofa.

Todėl Europos Parlamentas mato būtinybę užkirsti kelią cheminio ginklo taršai, kol ji nesukėlė katastrofos, o tai daryti aktyviau bendradarbiaujant stebint Baltijos jūroje palaidotos amunicijos korozijos būklę, dalinantis informacija apie ginklų paskandinimo vietą, taip pat skiriant pakankamai lėšų moksliniams tyrimams ir veiksmams, kurie leistų sumažinti pavojų.

Rezoliucijoje siūloma skirti papildomą finansavimą tarpvalstybinei 2021–2027 m. „Interreg“ Baltijos jūros regiono programai, pagal kurią bus remiamas taršos Baltijos jūroje mažinimas.

Taip pat skelbiama, jog Europos Komisija raginama sudaryti ekspertų grupę, kuri tiksliai nustatytų užterštų zonų koordinates, pasiūlytų taršos stebėsenos ir valymo sprendimus, parengtų reagavimo į ekstremalias situacijas gaires, taip pat surengtų informacijos kampanijas, skirtas suinteresuotoms grupėms – žvejams, vietos gyventojams, turistams ir investuotojams.

Tyrimų metu aptiko cheminio ginklo medžiagų pėdsakų: ateityje problema gali didėti

Helsinkio komisijos (HELCOM) duomenimis, Baltijos jūroje nuskandinta mažiausiai 50 tūkst. tonų amunicijos – šią grėsmę pažymėjo ir Europos Parlamentas. Tad kokį poveikį šiandien tokie jūros dugne palaidoti užtaisai turi jūrai ir kokia ekologinė katastrofa galėtų kilti dėl jų susidėvėjimo?

Baltijos jūros taršos rodiklius tiriančios Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos tyrimų departamento direktorė Galina Garnaga-Budrė teigia, kad mūsų jūros dugne guli cheminio ginklo pilni artilerijos sviediniai, aviacinės bombos, mediniai ir metaliniai konteineriai, o Skagerako sąsiauryje – ir ištisi laivai su tokiu pat kroviniu.

Klaipėdos uostas


Ji nurodo, jog didžiausios žinomos cheminio ginklo „kapavietės“ Baltijoje yra prie Bornholmo salos ir Gotlando įduboje, maždaug 75–120 metrų gylyje. Tiesa, visų tikslių skaičių, cheminės amunicijos tipų ir konkrečių jų koordinačių agentūra dar nežino.

„Šią problemą pradėjome nagrinėti 2003 metais, kai moksliniu laivu „Vėjas“ buvo atlikti paskandinto cheminio ginklo rajono tyrimai. Buvo paimti dugno nuosėdų mėginiai arseno tyrimams, kuris įeina į sudėtį tokių cheminio ginklo medžiagų kaip Klarkas I ir II, adamsitas, luizitas ir kiti. Arsenas buvo aptiktas, tačiau jo koncentracijos nebuvo tokios didelės, kaip kitose Baltijos jūros vietose. Tyrimo išvadose nurodyta, kad vandens gylis, vandens srovių kryptis ir greitis, temperatūra, deguonies koncentracija bei dugno reljefas yra veiksniai, galimai apsaugosiantys nuo kenksmingų medžiagų plėtros, tačiau būtina jas stebėti ir dar plačiau tirti“, – pabrėžia G. Garnaga-Budrė.

Ji tęsia, jog tolesni tyrimai vyko įvairių tarptautinių projektų metu, kurių projekto partneriu buvo ir Aplinkos apsaugos agentūra: „CHEMSEA“, „MODUM“, „DAIMON“. Projektų metu buvo vykdomas dugno skenavimas šiuolaikinėmis technologijomis, jūroje identifikuojama ir suklasifikuojama vis daugiau objektų, esančių ant jūros dugno, aptinkama cheminio ginklo ar kitos amunicijos objektų.

Taip pat buvo imami vandens, dugno nuosėdų ir jūrinių organizmų (žuvų, moliuskų) mėginiai bei atliekami cheminio ginklo medžiagų ir jų skilimo produktų koncentracijų tyrimai. Atliekami ir biologiniai tyrimai, siekiant išsiaiškinti, ar cheminis ginklas veikia jūrinę ekosistemą ir joje gyvenančius organizmus.

G. Garnaga-Budrė pažymi, kad vykdant ūkinę veiklą jūroje (žvejojant, tiesiant dujotiekius, statant vėjo jėgaines ir kt.) konkrečios cheminio ginklo kapaviečių koordinatės ir detali informacija yra būtina visų – ir jūros, ir mūsų – saugumui užtikrinti.

Tarša Baltijos jūroje
Foto: Aplinkos apsaugos departamentas


„Lietuvos vandenyse atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad Lietuvos ekonominėje zonoje esantis cheminis ginklas šiuo metu didelės rizikos nekelia – nors ir buvo aptikta cheminio ginklo medžiagų pėdsakų, tačiau tik dideliame gylyje, o jų koncentracijos buvo mažos, palyginus su kitomis Baltijos jūros vietomis. Tačiau ateityje problema gali didėti: tyrimai parodė, kad cheminio ginklo medžiagos gali akumuliuotis jūriniuose organizmuose, taip pat ir žuvyse. Veiksmų imtis būtina“, – pabrėžia ji.

Anot jos, dėl cheminio ginklo iškėlimo iš jūros dugno reikėtų spręsti kiekvienu atveju atskirai, įvertinus riziką, palaidotus ginklo kiekius, objektų korozijos mastą, medžiagų patekimą į aplinką. Tam būtina turėti išsamią informaciją, ko ir siekiama tyrimais ir nuolatiniu nuskandinto cheminio ginklo Baltijos jūroje monitoringu.

Baltijos jūros būklė – bloga: įvardijo pagrindines taršos priežastis

Vertindama pastaraisiais metais atliktų tyrimų rezultatus, Aplinkos apsaugos agentūros Jūros aplinkos vertinimo skyriaus vedėja Aistė Kubiliūtė Baltijos jūros būklę vadina bloga ir pagal daugelį rodiklių blogėjančia arba nesikeičiančia – nepaisant pasiekimų mažinant jūros taršą maistinėmis medžiagomis (azotu ir fosforu) iš viso baseino, žemės ūkyje gausiai naudotais pesticidais DDT ir kitais taršos šaltiniais.

„Baltijos jūros būklę Lietuvoje šiuo metu apibūdina 60 rodiklių ar jų grupių. Kartu su moksliniais Lietuvos ekspertais atlikus Lietuvos jūros rajono būklės ir poveikių vertinimą, Lietuvos jūros rajone išskirti šie aktualūs poveikiai – eutrofikacija, tarša cheminėmis medžiagomis, jūrą teršiančios šiukšlės, jau įsitvirtinusių nevietinių rūšių poveikis vietinėms bendrijoms, žvejyba, dugno trikdymas dėl žvejybos dugniniais tralais“, – pagrindinius taršos šaltinius įvardija A. Kubiliūtė.

Anot jos, šiandien viena opiausių ir sunkiausiai valdomų problemų Baltijos jūros regione yra eutrofikacija, kurią sukelia padidėjusi azoto ir fosforo koncentracija vandenyje. Nepaisant bendrai mažėjančių biogeninių junginių apkrovų į Baltijos jūrą, apie 97 proc. jos ploto yra eutrofikuota. Iš Lietuvos į centrinę Baltijos jūros dalį patenkanti azoto apkrova vis dar yra beveik dvigubai didesnė nei leistina maksimali tarša, o pastaruoju dešimtmečiu stebima jos didėjimo tendencija. Vandeningais metais medžiagų išplovimas į paviršinius vandenis ir jūrą yra didesnis.

Teršalai upėje, Klaipėdoje
Foto: DELFI / Rita Gečiūnaitė


A. Kubiliūtės minimų daugiamečių tyrimų duomenys rodo, kad vidutinės bendro azoto koncentracijos, lyginant 1980/84–1990 m. laikotarpį su 2000–2020 m., Kuršių mariose sumažėjo apie trečdaliu, Baltijos jūroje – beveik dvigubai. Nepaisant to, azoto koncentracijos Kuršių mariose ir Baltijos jūroje tik pavieniais metais siekė geros ekologinės būklės vertes, o pastaruoju dešimtmečiu stebima koncentracijų didėjimo tendencija.

Aplinkos apsaugos agentūros Jūros aplinkos vertinimo skyriaus vedėja nurodo, jog apie 70 proc. bendro azoto į Baltijos jūrą patenka upėmis, 27 proc. nusėda iš atmosferos, apie 4 proc. į priekrantę patenka tiesiogiai iš nuotekų valymo įrenginių, pramonės ar akvakultūros. Fosforas į Baltijos jūrą patenka su upių nuotėkiu (apie 95 proc.) ir išleidžiamas tiesiogiai (apie 5 proc.). Dideli fosforo kiekiai yra susikaupę centrinės Baltijos jūros dugno nuosėdose, iš kurių, esant deguonies stygiui, pakartotinai atpalaiduojami į vandens storymę.

Į Kuršių marias ir jūrinę aplinką su upių nuotėkiu, tiesiogiai į jūrą išleidžiamomis miestų, pramonės įmonių ir paviršinėmis (lietaus) nuotekomis, iš atmosferos ar taršos incidentų metu, dėl tarptautinės taršos patenka ir kitos teršiančios medžiagos. Prie Lietuvos jūros rajonui aktualių medžiagų priskiriami sunkieji metalai, poliaromatiniai angliavandeniliai, ftalatai, fenoliai. Vykdant šių teršalų stebėseną, pastebimos tendencijos – teršalai, patekę į jūros vandenį, kaupiasi dugno nuosėdose ir gyvuose organizmuose.

Nors pesticido DDT naudojimas jau kelis dešimtmečius yra uždraustas ir jo koncentracija jūroje mažėja, iki šiol šio pesticido likučiai randami strimelėse ir plekšnėse. Tyrimai rodo, kad jūroje mažėja ir sunkiųjų metalų (gyvsidabris, kadmis, švinas, chromas, varis, cinkas) ir naftos angliavandenilių koncentracija.

Būtina mažinti taršą šiukšlėmis: geros aplinkos vertė viršijama dešimtimis kartų

Pasak A. Kubiliūtės, ne mažiau aktuali ir Baltijos jūros tarša šiukšlėmis, kurios aptinkamos jūros pakrantėje, plaukioja vandens paviršiuje ar nusėda ant jūros dugno. Anot jos, didžiąją dalį (apie 60–80 proc.) visų jūrą teršiančių šiukšlių sudaro plastikas, o dažniausiai Baltijos jūroje aptinkamų šiukšlių dešimtuką sudaro cigarečių nuorūkos, nežinomos kilmės plastiko fragmentai, stiklo šukės, vatos pagaliukai, buteliai, maisto ir užkandžių pakuotės, žvejybos tinklai, plastikiniai maišeliai, putplastis, mikrodalelės ir mikropluoštas.

„Apie 48 proc. visų šiukšlių Baltijos jūroje patenka dėl namų ūkiuose susidarančių atliekų, o dar 33 proc. jų sudaro šiukšlės iš turizmo ir rekreacijos sektoriaus. Į Baltijos jūrą šiukšlės patenka ir iš kitų, pačioje jūroje esančių šaltinių: žvejybos, laivybos, gamtinių išteklių gavybos, naftos ir dujų pramonės bei atliekų laidojimo jūroje. Dėl taršos šiukšlėmis mažėja pakrančių vertė ir atsiranda ekologinės pasekmės – šiukšlės sukelia gyvūnų pažeidimus ar žūtis jiems įsipainiojus į tinklų likučius ar plastikines šiukšles, o, tokias šiukšles prarijus, kyla tiesioginė fizinė ar ilgalaikė cheminė žala jūros gyvūnams“, – pabrėžia ji.

Pajūris iš paukščio skrydžio


Aplinkos apsaugos agentūros vykdyto Baltijos jūros būklės 2012–2016 m. vertinimo metu Lietuvos Baltijos jūros pakrantėje vidutiniškai buvo aptikta nuo 31 iki 422 vnt. šiukšlių 100 metrų atkarpose, kai siektina geros aplinkos būklės vertė – 20 vnt. šimte metrų.

Baltijos jūra, lyginant su kitomis jūromis, yra uždara, ribota vandenų apykaita su Šiaurės jūra, kas apsunkina Baltijos vandenų, ypač giliųjų sluoksnių, atsinaujinimą. Į Baltiją įteka virš 200 upių, kurios ne tik praskiedžia ir apgėlina vandenį, bet ir suplukdo didelius kiekius teršalų iš viso jūros baseino, 4 kartus didesnio už pačią jūrą. Dėl šių priežasčių patenkanti tarša jūros aplinkoje išlieka ilgai, dėl natūralių geografinių ir klimatinių sąlygų jūros vandenys atsinaujina tik kas 25–30 metų“, – teigia A. Kubiliūtė.

Anot jos, tam, kad pasiektume gerą Baltijos jūros aplinkos būklę pagal visus vertinamus rodiklius, būtinas tolesnis regioninis ir tarptautinis bendradarbiavimas, politinių veiksmų derinimas, skirtingų, su jūra susijusių sektorių, bendradarbiavimas.

„Tarkim, yra probleminės sritys – biologinė tarša, kurią sukelia nevietinės rūšys, į Baltiją atkeliavusios su laivais iš kitų regionų. Siekiant sumažinti nevietinių rūšių poveikį reikalinga šią problemą spręsti pasauliniu mastu. Būtina telkti priemones ten, kur susidaro tarša, įskaitant ir pačius namų ūkius. Reikalinga peržiūrėti ir savo įpročius, nes stipriai išaugęs vartotojiškumas prisidėjo prie taršos, didesnių atliekų kiekio susidarymo, cheminių medžiagų, įskaitant farmacinių, emisijų į aplinką. Labai svarbus visuomenės ekologinis švietimas, technologinių ir socialinių naujovių taikymas, aplinkosauginių interesų paisymas ekonominėse veiklose“, – įsitikinusi A. Kubiliūtė.