Europos šalys vis dar puikiai atsimena praeitame dešimtmetyje vykusią migracijos, dar žinomą kaip pabėgėlių, krizę, kurią sukėlė atvykę migrantai iš Artimųjų rytų bei Šiaurės Afrikos regionų. Nepaisant to, kad šiuo metu migrantų iš trečiųjų šalių srautas nebėra toks didelis, vakcinavimo kontekste ši problema tampa vėl aktuali, kadangi nėra aišku, kokia skiepijimo tvarka turi būti taikoma būtent iš trečiųjų šalių atvykusiems migrantams ES teritorijoje.
Migrantai apima labai plačią žmonių kategoriją. Iš vienos pusės tai gali būti legalūs darbo migrantai arba migrantai, atvykstantys pagal jau Europos Sąjungoje sutartas kvotas. Iš kitos pusės
tai gali būti ir nelegaliai atvykstantys asmenys, dar plačiai žinomi kaip pabėgėliai. Nepaisant vykstančių diskusijų dėl imigrantų padėties skiepijimo klausimu, yra atvirai pripažįstama, kad iš esmės visi atvykstantys nelegalūs migrantai yra pažeidžiama grupė, vadinasi budrumas jų atžvilgiu turi būti labai aukštas. Taigi, nėra abejonės, atvykstantieji ir esantys migrantai turi būti labai akylai stebimi, atliekami testavimai. Tiek Europos Sąjunga, tiek ir PSO teigia, kad kadangi ši grupė yra pažeidžiama, jai turi būti skiriamas toks dėmesys, kaip ir kitoms pažeidžiamoms grupėms. Taip pat nelegalios migracijos metu, skirtingai nei esant reguliuojamai migracijai, žmonės patenka kartu su infekcijomis į Europos Sąjungą ir tai diktuoja kiek kitokius
vakcinacijos reikalavimus.
Amnestija skiepui
Šių metų pradžioje formaliai iš Europos Sąjungos išstojusi Jungtinė Karalystė vos pradėjus skiepijimo kampaniją dar 2021 metų pradžioje, aiškiai komunikavo, kad kiekvienas žmogus, gyvenantis Jungtinėje Karalystėje, bus skiepijamas nemokamai bendrąja tvarka, nepaisant to, koks yra skiepijamo žmogaus imigracijos statusas. Tai iššaukė nemažai diskusijų ir tarp vietos britų, kadangi suteikiant prieigą prie vakcinų ir nelegaliems imigrantams, potencialiai gali būti atimami skiepai iš vietos gyventojų. Nors Jungtinė Karalystė šiuo metu jau formaliai nebėra Europos Sąjungos narė, imigrantų klausimas čia yra vis dar aktualus ir nors tikslus skaičius nėra žinomas, yra spėjama, kad nelegalių imigrantų Jungtinėje Karalystėje šiuo metu yra iki 1,2
milijono, kas sudaro 2 proc. visos šalies populiacijos. Manoma, kad panaši situacija šiuo metu yra ir likusioje Europos dalyje, kadangi iš viso ES šalyse suskaičiuojama apie 4,8 mln. gyvenančių nelegalių imigrantų, kas sudaro apie 1 proc. populiacijos.
Jungtinės Karalystės sveikatos ministras taip pat viešai paskelbė, kad visiems imigrantams bus taikoma skiepijimo amnestija arba, kitais žodžiais tariant, dabar visuomenėje taikomi skiepijimo
prioritetai bus taikomi ir imigrantų atžvilgiu. Tai yra svarbu žvelgiant iš duomenų apsaugos pusės, kadangi nelegalių imigrantų asmens duomenys nėra perduodami policijai ir tuo pačiu
pastarieji nerizikuoja. Tai padeda užtikrinti duomenų apsaugą, kuri yra susijusi su saugumo reikalavimais. Taigi institucija, kuri gauna asmens duomenis, yra įpareigota tuos duomenis saugoti. Antras aspektas yra tas, vakcinacija yra ne tik duomenų apsauga, bet ir paties žmogaus apsauga ir jo galimybė turėti laisvesnes sąlygas.
Tuo tarpu Europos Sąjungoje situacija nėra tokia vienareikšmiška. Nepaisant to, kad Europos Sąjunga prisiėmė lyderystę ir iki šiol bando suvienyti šalis nares vakcinacijos klausimu, Europos Sąjunga vis dar yra kritikuojama dėl nepavykusios ir nesukurtos bendros vakcinavimo strategijos. Dėl to tarp šalių narių kyla fragmentacija, pavyzdžiui, Ispanijoje ir Nyderlanduose taip pat yra ketinama skiepyti net ir dokumentų neturinčius imigrantus, o tuo tarpu Lenkijoje apie tai garsiai nėra kalbama. Taigi, šalys vis dar sprendžia pačios, kaip suskirstys savo skiepijamo prioritetus. Be to, kitose Europos Sąjungos institucijose ši tema taip pat nėra dažnai iškeliama į darbotvarkę, kaip galima manyti, dėl klausimo jautrumo.
Vis dėlto, per pastarąjį mėnesį ES Parlamento pirmininkas David-Maria Sassoli, kalbėdamas apie tebevykstančią sveikatos krizę, ne kartą viešai paragino šalis nares, skiepijant savo gyventojus, būti efektyvesniems, lankstesniems, atsparesniems ir labiau demokratiškais. Ši pozicija be jokios abejonės galioja ne tik šalims varžantis dėl galimybės įsigyti vakcinas, bet skirstant jau įsigytas vakcinas šalių viduje. Be to, pasak pirmininko, valstybėms net nėra prasmės konkuruoti dėl vakcinų, sudarinėti išskirtinai dvišalius susitarimus ir galvoti apie kitų šalių galimą sėkmę, kadangi galutinis tikslas bus pasiektas tik visoms šalims veikiant išvien bei visiems įgyvendinus skiepijimo programą.
Vytenis Povilas Andriukaitis: priimami sprendimai suskaldo šalis nares
Buvęs Europos Sąjungos komisaras, atsakingas už sveikatą ir maisto saugą, Vytenis Povilas Andriukaitis, mano, kad paskutiniai sprendimai dėl selektyvaus vakcinų pasirinkimo taip pat nėra naudingi vertinant bendrą situaciją Europos Sąjungos masteliais.
„Pandemija yra dar labiau prikausčiusi nacionalinius resursus prie vietinių ligoninių. Bendradarbiavimas tarp Europos Sąjungos šalių pandemijos metu nėra gero lygio. Net ir sprendimų priėmimai ir patys sprendimai gana keistai suskaldo šalis nares, pavyzdžiui, Danijos
sprendimas dėl „AstraZeneca“ („Vaxzevria“) vakcinos ignoruojant PSO ir Europos vaistų agentūros rekomendacijas. Tokiu būdu yra skleidžiama žinutė, kad jei šalis yra turtingesnė, ji nusipirks ir kitų vakcinų, o likusias „AstraZeneca“ vakcinas atiduos Rytų ir Centrinei Europai. Tokia žinutė tik dar labiau padidina skepticizmą, įtampas, yra pasakoma, kad žmonės yra traktuojami nevienodai. Tai nėra sektinas pavyzdys. Deja, turime daugybę nepamatuotų veiksmų“,- teigė buvęs komisaras.
Iš tiesų, problema kyla ne tik bendradarbiaujant bei derinant bendrus veiksmus tarp ES šalių, tačiau ir laikantis jau anksčiau pasiektų susitarimų. 2015 metais migracijos krizė tam tikra prasme suvienijo ES šalis, dėl ko buvo sutarta dėl bendrų taisyklių vakcinuojant migrantus ir taip suvaldant galimus naujų ligų protrūkius. Be to, Pasaulio sveikatos organizacija taip pat yra išskyrusi pirmąsias grupes, kurios turi būti vakcinuojamos. Tai yra sveikatos apsaugos darbuotojai, vyresni nei 65 metų žmonės, taip pat ir vadinami pabėgėliai.
„Nelegali imigracija taip pat yra susijusi su didžiuliais saugumo iššūkiais, nes tokiu atveju labai daug infekcinių ligų kartu su žmonėmis gali atvykti į Europos Sąjungą. Dėl to dar 2015 metais
buvo priimtas sprendimas vakcinuoti visus atvykstančius migrantus, ypač vaikus, žinoma, remiantis tuo, iš kokios šalies yra atvykstama ir kokia ten yra vakcinacijos situacija. Tačiau visi atvykstantys turi būti tikrinami ir vakcinuojami. Šie sprendimai buvo priimti naujo dokumento pagrindu, taip vadinama laikinąja ligos istorija, kuris yra skirtas visoms amžiaus grupėms ir visiems nelegaliems migrantams. Be to, COVID-19 pandemijos kontekste yra išsaugomas tas pats principas, taip kad ir COVID-19 atveju dokumentas turi būti įtrauktas“,- kalbėjo V.P. Andriukaitis.
Kalbant apie resursų skyrimą imigrantams, šioje situacijoje nereikėtų įžvelgti prieštaravimo, kadangi humanitarinėms krizėms yra skiriamas visiškai atskiras biudžetas. Vis dėlto, problema kyla dar ir dėl to, kad vakcinavimo klausimas neretai yra pernelyg politizuojamas, kadangi medicininio pobūdžio sprendimus turėtų priimti atitinkami specialistai. Tokiu būdu taip pat yra rizikuojama prailginti visą atsigavimo nuo pandemijos procesą. Žvelgiant iš kitos pusės, akivaizdu, kad yra labai sunku išvengti politizavimo dauguma svarbių visuomenei klausimų, nes tai yra puikus galimybių langas paveikti visuomenes nuotaikas arba net iškilti tam tikriems politiniams lyderiams.
„Humanizmas turi būti nacionalinis interesas. Reikia atskirti nacionalinį interesą nuo nacionalistinio, kuris konfrontuoja su žmogaus teisėmis. Tai yra politikos, retorikos ir, žinoma, įtakos darymas visuomenės nuotaikai bei taikymasis prie jos. Bet vis tiktai, jei pagalvoti apie pareigūnus ir sprendimus, kai yra kalbama apie humanitarinę krizę, jie supranta, kad negali ignoruoti visų pagrindinių konvencijų, nes priešingu atveju tai atsisuks prieš juos pačius. Tokia retorika visuomenės formavime visada buvo“, - teigė V.P. Andriukaitis.
