„Nedetonavau jokių bombų, – interviu POLITICO pabrėžė vokietis ekonomikos profesorius, buvęs euroskeptikas europarlamentaras. – Pagrindinė bomba ta, kad Europos Vadovų Taryba sukūrė visiškai naują finansinį įrankį, kuris prieštarauja Europos sutartims.“

Praėjusio mėnesio pabaigoje B. Lucke Vokietijos Konstituciniam Teismui pateikė skundą dėl paskolomis finansuojamo atsigavimo fondo. Teismas suskubo neleisti Vokietijos prezidentui Frankui-Walteriui Steinmeieriui pasirašyti įstatymą, nes tai prilygtų Berlyno pritarimui steigti tokį fondą, kol bus pilnai išnagrinėtas šis skundas.

Visos ES valstybės narės privalo ratifikuoti šį teisės aktą, nes tik tokiu atveju Europos Komisija galėtų skolinti rinkose tokio fondo įsteigimui. Užstrigęs procesas bet kurioje šalyje kelia nerimą ne tik Briuselyje, bet ir visoje Europos Sąjungoje. Be to, toks fondas nesuvokiamas be Vokietijos dalyvavimo, todėl, jeigu Vokietijos Konstitucinis Teismas ilgai užtruks nagrinėdamas skundą arba iš karto atmes tokį finansavimo mechanizmą, idėja iš esmės bus numarinta.

Tai jau ne pirmas kartas, kai B. Lucke priešinasi Europos ekonominei integracijai. 2013 metais išstojęs iš Angelos Merkel vadovaujamos partijos CDU, jis taip vienu iš euroskeptiškos partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) įkūrėjų. O vėliau pasitraukė ir iš šios partijos, kai ši pasuko kraštutine dešine kryptimi.

Didelio atgarsio sukėlusios bylos Vokietijos Konstituciniame Teisme jam nėra svetimos. Praėjusiais metais jo vadovaujamas aljansas pasiekė didelę pergalę teismui nusprendus, kad 2015 metais Europos Centrinio Banko (ECB) vykdyta obligacijų supirkimo programa pagal Vokietijos įstatymus buvo neteisėta, nebent ECB galėjo įrodyti, kad tokie pirkimai buvo pagrįsti.

Foto: AP / Scanpix

D. Lucke mano, kad ES vadovai turėjo numatyti teisines atsigavimo fondo kliūtis ir privalėjo imtis atitinkamų veiksmų. „Pirma, jie neturėjo sutikti, nes tai prieštarauja sutartims, o, antra, jie turėjo nepamiršti, kad galima buvo tikėtis ieškinių Vokietijos Konstituciniam Teismui“, – sakė jis.

Europos Komisija teigia esanti „įsitikinusi (atsigavimo fondo finansavimo mechanizmo) teisėtumu“. Komisijos atstovas sako, kad „ES tikslas išlieka užtikrinti, kad visose valstybėse narėse ratifikavimo procesas būtų baigtas iki šių metų antrojo ketvirčio pabaigos“.

Tačiau dabar šio atsigavimo ateitis priklauso nuo Karlsrujės mieste įsikūrusio Vokietijos Konstitucinio Teismo, kuris svarstys B. Lucke ir dar 2280 Vokietijos piliečių pateiktą skundą. Pirmasis svarbus momentas laukia jau po kelių savaičių, kai teismas spręs, ar priimti skundą. Jeigu teismas nuspręs jį priimti, tai gali atidėti pritarimo fondui procesą Vokietijoje metams ar dar ilgiau.
Vokietijos vyriausybės atstovas išreiškė atsargų optimizmą, jog teismas sprendimą priims „labai greitai“, atsižvelgiant į tai, kad teisėjai „veikiausiai suvokia“ šio ieškinio svarbą.

„Nesu blogietis“

Minėto skundo pagrindiniu objektu yra vadinamasis sprendimas dėl nuosavų išteklių, kuriuo padidinamos lėšų, kurių ES gali prašyti iš savo valstybių narių, lubos. Tai iš esmės reikštų, kad valstybės narės suteikia finansinių garantijų Europos Komisijai skolinti lėšų tarptautinėse finansų rinkose ir taip steigti atsigavimo fondą.

B. Lucke sako, kad tai reiškia bendros skolos riziką, nes pagal siūlomą sistemą visos ES valstybės narės kartu būtų skolingos lėšas, kurias ES išleistų per fondą. Iš esmės tokiu būdu būtų sukurtos vadinamos euroobligacijos, o ES virstų įsiskolinimo sąjunga. Kadangi ES tikslas yra parengti subalansuotus biudžetus, toks sprendimas prieštarautų bloko sutartims, sako ekonomistas.

„Norėčiau pažymėti, kad ponia Merkel visuomet buvo prieš euroobligacijas. Nesu blogietis, tačiau esu ištikimasis ponios Merkel Eckartas“, – sakė jis, turėdamas omeny vokiečių literatūroje dažną pasakų veikėją, kuris yra sąžiningas, nepaperkamas ir patikimas bendražygis.

„Rūpinuosi, kad niekada nenutiktų tai, kas, jos nuomone, visuomet buvo laikoma blogiu, – sakė B. Lucke. – Tikiuosi, kad tas, kas pasisako už teisės viršenybę Europos Sąjungoje, nėra blogietis.“

A. Merkel ilgą laiką priešinosi euroobligacijų idėjai, tačiau pernai pareiškė, kad atsigavimo fondas yra būtina vienkartinė priemonė norint susidoroti su koronaviruso sukeltu istoriniu iššūkiu. Ji nesutinka, kad finansavimo mechanizmas prilygsta euroobligacijų sukūrimui.

„Aš bijau, kad tai yra dar vienas mėginimas apgauti visuomenę sakant, kad tai yra „vienkartinė“, „išskirtinė„ priemonė, tačiau iš tiesų taip grindžiamas kelias nuolatinei fiskalinei sąjungai“, sakė B. Lucke. „Kai atidarysime šias duris, jų jau niekada nebegalėsime uždaryti“, – mano jis.

Pateikdamas skundą, šis ekonomistas atsidūrė panašioje situacijoje, kurioje buvo prieš dešimtmetį, kai išstojo iš CDU protestuodamas prieš A. Merkel finansinės pagalbos politiką tokioms šalims, kaip Graikija

2013 metais jis tapo vienu iš AfD įkūrėjų ir agitavo už bendros Europos valiutos – euro – atsisakymą. Tačiau, net ir būdamas vienu iš trijų partijos lyderių, jis nesugebėjo užkirsti kelio šios partijos kraštutinių dešiniųjų pažiūrų elementams įgyti įtakos. Kai per 2015 metų pabėgėlių krizę AfD užėmė kraštutinę dešiniąją poziciją, jis savo paties įkurtą partiją paliko.

Vėliau B. Lucke įkūrė naują partiją, kurią pavadino Liberaliais-konservatyviais reformatoriais, kuri dabar jau vargiai turi kokios nors politinės įtakos. Pats ekonomistas liko dirbti Europos Parlamente, į kurį 2014 metais buvo išrinktas kaip AfD atstovas. Tačiau 2019 metais jam nepavyko užsitikrinti dar vienos kadencijos.

Berndas Lucke
Foto: Imago / Scanpix

Tais pačiais metais B. Lucke pareiškė besitraukiantis iš politikos ir grįžtantis dirbti į Hamburgo universitetą, kur kartą teko kištis policijai, kai protestuojantys studentai nutraukė vieną jo paskaitų šaukdami „nacių kiaulė“ ir „varyk iš čia“.

B. Lucke atmeta bet kokias sąsajas su kraštutiniais dešiniaisiais. „Aš visuomet, kaip AfD lyderis ir iki šiol, atsiriboju nuo bet kokios formos kraštutinių dešiniųjų ekstremizmo. Esu praktikuojantis protestantas krikščionis ir niekada nedalyvaučiau ksenofobinėje ar kraštutinių dešiniųjų ekstremistinėje veikloje ar juos toleruočiau. Negali būti ir kalbos“, – pareiškė ekonomistas.

Tačiau kalbant apie jo priešinimąsi atsigavimo fondo finansavimo mechanizmui, jo ir jo buvusios partijos požiūriai sutampa: AfD praėjusį mėnesį buvo vienintelė partija Bundestage, kuri balsavo prieš sprendimą dėl nuosavų išteklių (kairuoliškos partijos „Die Linke“ nariai susilaikė).

„Jie nėra bendražygiai“, – sakė B. Lucke, pabrėždamas, kad nė vienas iš 40 pagrindinių prie jo skundo prisidėjusių žmonių, nėra susijęs su partija. „Nėra bendro sutarimo, jokių susitarimų ar bendrų veiksmų su AfD“, – sakė jis.

B. Lucke pabrėžia, kad nėra nusiteikęs prieš pačią ES atsigavimo fondo idėją ar net ekonominį solidarumą bloko viduje. Jis jau yra pasiūlęs alternatyvų modelį, pagal kurį kiekviena šalis skolintųsi rinkose individualiai ir įmokėtų tam tikrą įnašą į atsigavimo fondą. Pagal tokį planą valstybės vis tiek galėtų gauti iš fondo daugiau pinigų, nei įmokėjo į jį: pavyzdžiui, Vokietija įmokėtų daugiau už Ispaniją. Tačiau kiekviena šalis būtų atsakinga už savo dalies grąžinimą.

Toks planas tikrai nebūtų toks patrauklus ES valstybėms narėms, ypač pietinėms šalims, kurios ekonomiškai itin smarkiai nukentėjo nuo pandemijos ir iš ES fondo tikisi gauti nemažas sumas. Tokioms šalims skolinimosi išlaidos būtų didesnės nei Europos Komisijai, kuri galėtų pigiai pasiskolinti, pirmiausia, dėl Vokietijos paramos.

„Galime lažintis“, – pasiūlė B. Lucke, prognozuojantis, kad Vokietijos Konstitucinis Teismas priims svarstyti jo ieškinį. „Valstybių ir vyriausybių vadovai labai greitai susirinks ir padarys būtent taip, kaip aš sakiau. O dabar, žinoma, jie mėgina daryti spaudimą teismui ir sukurti įvaizdį, kad Europos ateitis priklauso nuo to, ar Karlsrūjės teismas atmes mūsų skundą. Tačiau tai yra negerai“, – sakė jis.