Po visai neseniai įvykusių rinkimų Europos Parlamentas, panašu, tapo dar labiau susiskaldęs nei bet kada – augantis nepasitenkinimas tradicinės politinės krypties politikais lėmė skaudų centro ir populiariųjų politinių judėjimų pralaimėjimą. Pirmą kartą per 40 metų centro dešinės ir centro kairės politinės jėgos nebekontroliuos daugumos Europos Parlamente. Šį kartą galią ir įtaką išsidalins aštuoni partijų dariniai – jų vienu daugiau nei kadenciją baigusiame. Rinkimuose taip pat neblogai sekėsi radikaliajai dešinei, liberalams ir žaliesiems.
Kaip rašo „The Washington Post“, tokia situacija atspindi pokyčius visuose Europos valstybių parlamentuose. Partijų sistemos aižėja ir skyla visame senajame žemyne. Dalis pokyčių byloja apie seniau egzistuojančių partijų atgimimą. Pavyzdžiui, praeitais metais kaip reikiant išsaugo parama žaliesiems. Tokia fragmentacija, žinoma, lemia ir naujų partijų atsiradimą. Nuo 2000 metų Europos valstybių parlamentuose mandatų iškovojo net 94 naujos partijos.
Taigi, ką visa tai reiškia Europos politikai? Dalis stebėtojų akcentuoja naujų politinių jėgų naudą – bene svarbiausias argumentas, kad jos suteikia balso teisę iki tol slopintoms nuomonėms ir padeda politiką priartinti prie paprasto žmogaus. Kiti viliasi, kad naujos politinės partijos – ir jų sukeliamas fragmentacijos efektas – Europoje atgaivins debatų tradiciją ir paskatins naujų diskusijų bei svarstymų.
Nepaisant to, gali kilti ir naujų problemų. Tyrimai atskleidžia: faktas, kad naujos partijos Europoje dygsta tarsi grybai po lietaus (ypač konkrečiai asmenybei pasiekti jos tikslų suburtos politinės jėgos), gali turėti nerimą keliančių padarinių visos Europos demokratijos ateičiai.
Fragmentacija gimdo daugiau veto teise piktnaudžiaujančių
Galbūt naujos politinės partijos ,skatindamos politinius debatus, ir stiprina demokratiją, tačiau kaip reikiant apsunkina sprendimų priėmimo procesą. Politikos mokslo tyrimai atskleidžia: išaugus veto teise besinaudojančių (tų, kurių sutikimas būtinas esamai situacijai keisti), darosi vis sunkiau ne kalbėti apie politiką, o ją vykdyti.
Ir tai dar ne viskas. Kuo rimtesni ideologiniai skirtumai gimsta tarp veto teisę turinčiųjų, tuo sunkiau pasiekti susitarimą. Dauguma naujų Europos politinių jėgų telkiasi pačiuose politinio spektro pakraščiuose, ideologiniai skirtumai Europos Parlamente – kaip ir nacionaliniuose įstatymų leidybos organuose – tik augs. Jeigu išaugęs partijų skaičius apsunkins demokratijos galią veikti, natūralu, kad piliečių nepasitenkinimas ta pačia demokratija ims augti.
Partijoje dominuoja asmenybės? Laukite problemų
Jeigu naujos partijos kuriasi aplink konkrečius asmenis, laukia naujos bėdos ir sunkumai. Dabartinę situaciją politikos padangėje, kur demokratijos ir taip išgyvena krizę, stebintys analitikai samprotauja, jog demokratijai labiausiai kenkia situacija, kai į valdžią ateina lyderiai, remiami naujų politinių jėgų, o ne savo vardą jau turinčių politinių judėjimų.
Ši taisyklė ypač galioja apie konkrečias asmenybes besisukančioms partijoms – kitaip tariant, politinėms jėgoms, kurios aktyvuojamos kaip priemonė inicijuoti konkretaus asmens politinę karjerą. Puikiausias pavyzdys – Prancūzijos partija „En Marche“, kurią 2016 metais įsteigė Emmanuelis Macronas, siekdamas šalies prezidento posto. Nors Prancūzijos (kaip ir Jungtinių Valstijų) demokratija – giliai įleidusi šaknis ir atspari, tokių personalizuotų partijų atsiradimas menkiau demokratine prasme subrendusioje aplinkoje tai pačiai demokratijai kelia nemenką grėsmę.
Prisiminkime Hugo Chavezo „Penktosios respublikos judėjimą“ Venesueloje, Alberto Fujimori „Cambio 90“ partiją Peru ir Recepo Tayyipo Erdogano Turkijos „Teisingumo ir vystymosi“ partiją. Visos jos įkurtas vien tam, kad teiktų paramą konkrečiam lyderiui. O visi minėtieji lyderiai darė viską, kad sunaikintų demokratiją.
Net ir tuo atveju, jei demokratija ir neužleido kelio autoritarizmui, Europos valstybėse, kur politikos lyderiai kūrė savo partijas, demokratijai neišvengiamai padaryta didesnė ar mažesnė žala. Pavyzdžiai: Viktoro Orbano „Fidesz“ partija Vengrijoje, Kaczynskių partija „Įstatymas ir teisingumas“ Lenkijoje ir iš dalies Andrejaus Babišo ANO 2011 Čekijoje, kur teisingumo ministerija perduoda į lojalių žmonių rankas, siekiant išvengti kaltinimų sukčiavimu.
Naujos partijos stiprybė – stiprus lyderis
Vėl ir vėl matome demokratiniu keliu išrinktus lyderius, palaikomus naujų politinių jėgų, sutelktų būtent tam, kad būtų su žeme sulygintos demokratinės institucijos. Manome, kad tai nėra atsitiktinumas. Kai tokie lyderiai nusitaiko užgrobti valdžią, tokios partijos kelia mažesnį pasipriešinimo pavojų.
Konkrečiai asmenybei padėti skirtos partijos dažniausiai menkiau organizuotos ir, palyginus su senbuvėmis partijomis, stokoja tokių organizacinių privalumų kaip finansiniai ištekliai, žmogiškieji ištekliai bei elementari veiklos organizavimo kompetencija.
Be to, tokių partijų lyderiai, atėję į valdžią, linkę viską keisti iš pagrindų ir į atsakingus postus skirti asmenis iš savo rato – neretai savo šeimos nariu ar kitus lojalius asmenis, kuriems stinga darbo valstybinėse institucijose patirties. Tokie statytiniai nesipriešina lyderio siekiams visais įmanomais būdais kompromituoti demokratiją, nes jų karjera tiesiogiai priklauso nuo idėjinio partijos lyderio pergalių.
