Šis balsuoti EP rinkimuose agiuojantis trumpametražis filmas itin plačiai rodytas ir nacionalinėse valstybių narių televizijose. Vaizdo įraše nekalbama apie jokias konkrečias partijas, politikus, ar rinkimines programas. Jo tikslas – paskatinti žmonės dalyvauti rinkimuose ir patiems nuspręsti savo ateitį. O šiam tikslui įgyvendinti pasitelkta netikėta priemonė: filmuotos tikros poros pačiu intymiausiu jų gyvenimo momentu – į gyvenimą ateinant naujam šeimos nariui.

Apie tai, kaip kilo pati idėja ir kaip pavyko įgyvendinti šią iš pirmo žvilgsnio sunkiai įvykdomą užduotį DELFI pasikalbėjo su filmo režisieriumi Fredericu Planchonu. „Man labai patiko ši idėja, nes ji nebuvo agituojanti už kažkokias konkrečias pozicijas, – sakė režsierius, – mes nusprendėme viską daryti autentiškai, nenorėjome dirbtinumo, kaip Holivudo filmuose, kur matai gražius aktorius, gražų melą. Mes nusprendėme rasti realias poras, kurios sutiktų nufilmuoti vieną svarbiausių momentų jų gyvenimuose“.

Anot menininko, norėta sukurti kažką panašaus į dokumentikos žanrą, tačiau pasitelkiant kiek kitokį pasakojimo būdą. Pasitikėta nufilmuok-parodyk stiliumi, kuomet nesiekiama kažką išaiškinti, bet svarbiausia parodyti patį momentą. „Ne kaip dokumentikoje, kur tu filmuoji ir tiesiog parodai iš toli. Aš norėjau, kad žmonės pasijaustų, tarsi buvę pačiame kambaryje. Kamera buvo 10-ies centimetrų atstumu nuo kūdikio, buvo neįtikėtina. Labai nenorėjome jokio dirbtinumo. Norėjome parodyti tikrumą, nuoširdumą“, – pasakojo F. Planchonas.

„Be abejonės, tai filmas apie Europos Parlamentą, bet man pačiam tai daugiau filmas apie demokratiją. Apie krypties pasirinkimą, o pasirinkdamas tu nusprendi savo ateitį. Ne tik savo, bet ir savo vaikų ateitį. Ypatingai momentu, kuomet tvyro didelė įtampa, yra daug baimės, todėl, manau, labai svarbu buvo pristatyti vilties žinutę. Man asmeniškai nėra didesnės vilties išraiškos, kaip ryžtas į pasaulį atvesti vaiką“, – kalbėjo režisierius.

Vienas didžiausių iššūkių buvo rasti žinutę, kuri sugebėtų suvienyti visus europiečius, gyvenančius labai skirtingose šalyse ir dažnai susiduriančius su skirtingais kasdieniais iššūkiais. „Mes tiesiog filmavome momentą gyvenime, kuris visiems žmonėms yra itin svarbus. Žinoma, labai gerbiu žmones, kurie nusprendžia neturėti vaikų, tačiau tai yra tai, kas jungia mus visus“, – tikino F. Planchonas.

Jam antrino ir prie kūrybinio proceso daug prisidėjusi danų reklamos agentūros „Trine&co“ vadovė Trine Aagaard Eisinger, teigusi, kad tokiuose projektuose visada svarbiausia pradėti nuo strategijos, ant kurios bus statoma kūrybinė idėja. „Mes bendroje grupėje išgvildenome temas ir pamatėme, kad labai daug sričių skaldo žmones į grupeles. Ir nutarėme, kad mums reikia suteikti europiečiams žinutę, kuri suvienytų visus. Strategija ir buvo koncentruotis ties tuo, kas vienija, o ne skaldo žmones. Paprasčiau tariant, norėjome sukurti žinutę apie viltį, o tada prasidėjo kūrybinis darbas. Ieškojome to, kas iššauktų žmonėse stiprius jausmus, kas skatintų pokalbį, diskusiją. Šio filmo pagrindinė mintis, kad vaiko gimimas yra didžiausia vilties išraiška ir noras tikėti ateitimi. Norėjome priversti žmones galvoti ir rūpintis vaikais bei savo ateitimi“, – teigė T. A. Eisinger.

„Mūsų požiūris buvo, kad mūsų auditoriją sudaro 500 milijonų žmonių. Ir norėjome iššaukti jausmą, kuris sujungtų ir suvienytų, paskatintų pamąstyti, kodėl mes balsuojame. Šiuo požiūriu tai nebuvo labai sunku, tačiau, aišku, turi turėti galvoje daugybę politinių niuansų. Tačiau ieškojome situacijos, į kurią įsijausti galėtų dauguma. Nemanau, kad buvo labai sunku. Mūsų, kaip reklamos agentūros darbas ir yra toks, – kalbėjo agentūros vadovė, – šiuo metu matome, kaip mūsų jaunimas įsitraukia į politiką. Matome diskusiją, koks taps pasaulis, kai jame augs mūsų vaikai. Jau egzistavo toks dialogas, į kurį mums tereikėjo prisibelsti. Pasiūlėme diskusiją, kuri buvo paklausi“.

Paklaustas, ar Europai šiuo metu reikia daugiau vilties, F. Planchonas tikino, kad svarbiausia nepamiršti, jog gyvename demokratijoje, o tai žmonijos istorijoje yra itin retas ir trapus dalykas bei pabrėžė, kad šiuo metu jaučiamas itin didelis neteisybės jausmas. „Žmonės kartais tiesiog jaučiasi nelaimingi ir jie ieško, kas dėl to yra kaltas, ieškoma priešų. Kartais tai būna imigrantai, kartais turtingi žmonės, kartais tai gali būti žydai. Šiuo metu labai daug neteisybės jausmo Europoje ir pasaulyje, tačiau mums būtina nepamiršti, kad mes gyvename demokratijoje, kad Europa yra tvirta demokratija, kas yra pakankamai reta. Ir manau, mes turime apsaugoti tai. Žmonės turi ateiti ir balsuoti, nes tokie dalykai nebūtinai tęsiasi amžinai. Mes jau matėme momentų Europos istorijoje, kai demokratija ima ir tiesiog sugriūna. Todėl svarbu, kad žmonės nelaikytų demokratijos savaime suprantamu dalyku, kad apgintų ją. Ir pats filmas nesako, kad tu turi pasirinkti vienokį ar kitokį kandidatą, pati žinutė yra apie demokratiją. Tavo ir tavo vaikų ateitis bus nulemta tavo balso, todėl nepamiršk balsuoti. Nes jei tu to nepadarysi, galbūt kiti žmonės prabalsuos už visai kitas, tau nepriimtinas vertybes“, – tvirtino režisierius.

Itin sudėtingas buvo logistinis filmavimo procesas. Reikalus smarkiai apsunkino artėjantys EP rinkimai, iki kurių buvo būtina išleisti šį filmą. Todėl buvo skubiai imtasi ieškoti ligoninių, kurios sutiktų su filmavimu, o ypatingai svarbu buvo rasti porų, kurios sutiktų nusifilmuoti. Tačiau net ir gavusi pakankamai teigiamų atsiliepimų, filmavimo grupė negalėjo būti užtikrinta, kada prasidės gimdymas, kokiomis aplinkybėmis jis vyks.

Stop kadras iš filmo „Pasirink savo ateitį“
Foto: Stop kadras

„Buvo sudėtinga. Mes galėjome imtis šio filmo įvairiais būdais, bet mes pasirinkome filmuoti realias situacijas. Taip pat buvo mintis filmuoti skirtingose Europos šalyse, todėl mes išsiuntinėjome daugybę prašymų skirtingose šalyse, tačiau neturėjome daug laiko. Galiausiai turėjome vykti į tą ligoninę, kuri mus priėmė pirmoji. Tas pasirinkimo procesas būtent taip ir įvyko. Nebuvo taip, kad mes nusprendėme filmuoti kažkokioje konkrečioje šalyje. Vykome ten, kur žmonės mus priėmė, – sakė F. Planchonas, – o tada reikėjo rasti žmonių, kurie sutiktų filmuotis. Mes susisiekėme su daugybe porų, tačiau iškilo papildomų sunkumų. Mums reikėjo filmuoti konkrečiu laiku, nes (EK prezidentiniai – DELFI) debatai buvo jau čia pat, todėl reikėjo rasti moterų, kurios gimdytų 2-3 dienų periode toje šalyje“. Iš 15 teigiamų atsakymų šiame laiko tarpe gimdyti turėjo vos keletas porų.

„Reakcijų buvo labai įvairių. Kai kuriems tai buvo labai privatus momentas ir mes tą labai gerbėme. Ir vienas svarbiausių aspektų man buvo pagarba žmonėms, kurie sutiko filmuotis prieš kamerą. O tai reiškė, kad jeigu kažkas viduryje filmavimo apsigalvotų, mes iškart paliktume kambarį. Jei mums pasakytų, kad mes nenorime, kad tai filmuotumėte, mes iškart pradingtumėme. Tuo pačiu stengėmės būti kuo kompaktiškesni, kartais kambaryje buvo vienas žmogus, kartais du, nes naudojome dvi kameras. Norėjosi įamžinti tiek vaiką, tiek motiną. Nes šis momentas toks unikalus, tačiau gali užtrukti tik kokias dešimt sekundžių“, – įspūdžiais dalijosi režisierius.

F. Planchonas pabrėžė, kad tai buvo labai neįprastas produktas režisieriui. Anot jo, per ilgus darbo metus kine ir televizijoje režisieriai įpranta kontroliuoti visas aplinkybes. Kruopščiai parenkami aktoriai, vietos, aplinkybės, net garderobas. Visa tai yra griežtai kontroliuojama. „Čia buvo visiškai priešingai. Tai buvo neprognozuojama. Prieš tai vykome į žmonių namus, juos filmavome ten, stengėmės parodyti jų kelią į ligoninę. Paskui filmavome jau ligoninėje. O kaip žinote, kartais gimdymas gali trukti 10 valandų, kartais gali netrukti nė dviejų. Kartais tiesiog miegodavome kėdėje šalia. Vėlgi, visa tai buvo nesuplanuota. Kažkiek laisvės atsirado nebent montuojant. Tačiau kaip režisieriui tai buvo tikra dovana, nes tai buvo unikalūs momentai. Aktoriai stengiasi atkurti tą emociją, o čia tereikėjo ją nufilmuoti. Nes juk mirtis ir gimimas yra stipriausios žmogaus emocijos ir tuo metu būti kambaryje su kamera vieno metru atstumu yra neįtikėtina“, – tikino menininkas.