Kad ir koks destabilizuojantis bebuvo (ir vis dar yra) „Brexit“ visai Europos politikai, susimąsčius apie naujo Europos Parlamento sudėtį, tolumoje pasimato viltinga šviesa tunelio gale – labai gali būti, jog Europos projekto gerbėjams gyvenimas pastebimai palengvės.
Aišku, nevalia pamiršti, jog bent jau kol kas labai menkai kas žinoma apie tai, kaip vyks Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos skyrybos. Kokių santykių su bloku norėtų Londonas? Ar tikrai skyrybos oficialiai įvyks iki kovo 29 dieną numatyto termino? Kas bus, jei liepos 2 dieną, kai Strasbūre rinksis naujasis Europos Parlamentas, Jungtinė Karalystė oficialiai vis dar bus bloko valstybė narė? Didžiausią nerimą kelia būtent pastaroji galimybė, turint omenyje, jog šalies atstovai neketina dalyvauti gegužę vyksiančiuose naują parlamento sudėtį lemsiančiuose rinkimuose.
Kaip ten bebūtų, dėl vieno sutinka visi. Kai Jungtinė Karalystė susikaups ir visgi pasitrauks, kartu išsives ir labai daug politikų bei politinių jėgų, pastaraisiais dešimtmečiais vis kaišiojusių pagalius į ratus Sąjungos politiniam procesui.
„Brexit“ daugiau ar mažiau užtikrins, kad kitame Europos Parlamente dominuojančias pozicijas užims populiarieji politikai. Europos Sąjungos politika taps žymiai stabilesnė, nei kas nors galėjo pagalvoti.
Viskas dėl to, jog europarlamentarai iš Jungtinės Karalystės visada buvo tie, kurie kelia didžiausias audras. Ir tai dar ne viskas: jie buvo tie, kurie skeptiškiausiai (iš visų kolegų Europos Sąjungoje) vertindavo integracijos ir bendradarbiavimo inovacijas. Parlamente nebelikus Jungtinės Karalystės politikų, radikaliai pasikeis institucijos galios schema – ji neabejotinai taps palankesnė Europos projekto šalininkams.
Iš 2014 metais išrinktų 73 parlamentarų, 45 priklausė politinėms grupėms į dešinę nuo konservatyvios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel, Austrijos kanclerio Sebastiano Kurzo ir Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano Europos Liaudies partijos. Jų pasitraukimas paliks nemenką skylę Parlamento dešiniojo sparno pajėgų skyde – sugrius du pagrindinės euroskeptikų parlamentinės grupės.
Viena iš jų – Europos konservatoriai ir reformistai. Jai kartu pirmininkauja Europos Parlamento deputatas iš Jungtinės Karalystės ministrės pirmininkės Theresos May Konservatorių partijos Syedas Kamallis ir Lenkijos radikaliosios dešinės politinės jėgos „Teisė ir teisingumas“ atstovas Ryszardas Legutko. Antroji – Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europos grupė, prie kurios vairo stovi buvęs UKIP lyderis Nigelis Farage‘as. Jai priklauso ir prieš dabartinę šalies valdžią kovojančios Italijos „5 žvaigždučių“ partijos europarlamentarai.
Be britų Europos Parlamento radikaliosios dešinės pajėgos, įskaitant Italijos vicepremjero Matteo Salvini „Lygą“ ir prancūzų radikaliosios dešinės lyderės Marine Le Pen „Nacionalinį frontą“, šiuo metu priklausančios Tautų ir laisvės Europos blokui – bus priverstos permąstyti savo strategiją.
Kai kurių komentatorių reiškiami nuogąstavimai, jog naująjį Europos Parlamentą po rinkimų užlies radikalių pažiūrų populistų banga, greičiausiai nepagrįsti. Nacionalistams dėl nepaaiškinamų priežasčių nepatinka kiti nacionalistai, o ekscentrikai dažniausiai veikia vieni.
Veiksmingų liberalams neprijaučiančių valstybių narių politine nepriklausomybe perdėm susirūpinusių veikėjų dariniai menkai tikėtini.
Dar menkesnė tikimybė, kad Parlameną šturmuos „Geltonosios liemenės“.
Europos radikalioji dešinė jaus nemenką spaudimą užpildyti likusias spragas, nors prie jų ir ketina prisijungti konservatorius palikę dešimtys Vengrijos valdančiajam „Fidesz“ partijai priklausančių parlamentarų, šiuo metu esančių EPP sudėtyje.
Kitoje politinio spektro pusėje – 20 Jungtinės Karalystės leiboristų partijos narių neteksiantis Progresyvusis socialistų ir demokratų aljansas.
Nors dalis leiboristų europarlamentarų Parlamente ir atliko itin svarbų vaidmenį (įskaitant Richardą Corbettą ir Claude‘ą Moraesą), britų leiboristai jau kurį laiką laikėsi atokiau nuo esminių Europos socializmo klausimų. Partijos europarlamentarai garsėjo kaip menkiau progresyvūs nei kolegos iš žemyninės Europos dalies ekonomikos srityje ir gana konservatyvūs dėl visų su Europos Sąjungos valdymu susijusių temų. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės leiboristai Europos Parlamente prieštaravo tarpvalstybinių rinkimų sąrašų atsiradimui.
Pasitraukus britams, socialistų ir demokratų pajėgos sumenks, tad natūralu, jog įvyks migracija į kairę politinio spektro pusę.
Liberalai, 2014 metų rinkimuose netekę visų iki vieno kolegų iš Jungtinės Karalystės, anot ekspertų, „Brexit“ padarinius pajus silpniausiai. Didžiausia jų laukianti transformacija susijusi su galimu aljansu su Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono partijos „Respublika, pirmyn“ deputatais, ir neišvengiamu įtakos šuoliu. Žalieji, šiuo metu turintys tris aktyvius britus, netektį pajus. Ir pajus gana skaudžiai.
Daug kalbėta apie neišvengiamą Europos liaudies partijos bei socialistų ir demokratų dvipartinės koalicijos griūtį. Tik šių dviejų bendradarbiavimas neretai be reikalo sureikšminamas ir netgi pervertinamas.
Abi partijos dirbo išvien dalindamosi svarbiausius Europos Sąjungos postus, tačiau jų partnerystė nebuvo tokia aiškiai juntama teisės aktų klausimais, kur gana įtakingu žaidėju tapo Liberalų ir demokratų aljansas už Europą – toks pat likimas jam prognozuojamas ir kitą Europos Parlamento kadenciją.
Kalbant apie naujo Europos Komisijos pirmininko rinkimus (ir sprendimus, kam atiteks kiti svarbiausi postai), Jungtinės Karalystės pasitraukimas didesnių pokyčių neatneš.
2014 metais tiek britų konservatorių, tiek leiboristų opozicijos nepakako užkirsti kelią pagrindinio kandidato arba „Spitzenkandidat“ eksperimentui, dėl kurio buvo išrinktas Jeanas Claude‘as Junckeris.
2019 metais britai tikrai nebus apatiški stebėtojai: kad ir kas taps atsakingas už Europos Komisijos vykdomąją politiką, jiems tai bus labai svarbu vystant derybas dėl ateities santykių su bloku. Deja, bet Londonas tik iš šalies stebės, kaip Europos lyderiai renka J. C. Junckerio įpėdinį.
Jei Europos projekto gerbėjams šviesą ateitį ir temdo koks nors debesėlis, tai jis susijęs su nuogąstavimu, kad europarlamentai, seniau slapstęsi už britų euroskepticizmo nugaros, nori nenori bus priversti pasirodyti ir išsakyti savo nuogąstavimus.
Jungtinės Karalystės pasitraukimas taip pat sustiprins Prancūzijos ir Vokietijos galios ašį. Kai nebeliks britų pasipriešinimo, nebeliks ir prieštaraujančių bet kokiam jungtiniam Vokietijos kanclerės ir Prancūzijos prezidento sprendimui.
Eurozonos reforma taps labai daug atskleisiančiu naujos Paryžiaus ir Berlyno partnerystės išbandymu, savotišku egzaminu. Tik štai A. Merkel ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas taip pat kurpia planus, kaip iš esmės prieš balsavimą 2024 metais iš sąstingio išjudinti Europos Sąjungos rinkimus: jie tai galvoja padaryti, leisdami dalį Europos Parlamento narių išrinkti visos Europos rinkimų apygardose pagal tarpvalstybinius sąrašus – tai bus pokytis, pakeisiantis Europos politikos vyksmo kryptį.
Taigi, pagaliau pasibaigus „Brexit“ procesui, britams neliks nieko kito: tik be žado stebėti, kaip kitoje Lamanšo pusėje Europos Sąjunga įgauna naują ir žymiai tvaresnį pavidalą.
