Jie visi priklausys tarptautinėms politinėms jėgoms: parlamento būstinėse Briuselyje ir Strasbūre centro kairės Europos Parlamento nariai iš visos Europos posėdžiaus su visos Europos socialistais, o centro dešinės deputatai ieškos kompromisų su Europos Liaudies partija ir taip toliau, rašo „The Washington Post“.
Kaip ten bebūtų, Europos Parlamento rinkimai dar niekada istorijoje, deja, neišpildė šio tarptautinio pažado. Įprastai prieš juos vykdoma dešimtys rinkimų kampanijų, vyksta nacionaliniai debatai, o apie bendrą strategiją mažai kas susimąsto. Štai Vokietijos krikščionys demokratai neieško bendros kalbos su kolegomis iš Švedijos, o Portugalijos indėlis į rinkimus Slovakijoje, tiesą sakant, niekinis.
Šiais metais viskas kitaip. Šių metų Europos Parlamento rinkimai, vyksiantys gegužės pabaigoje, susiję su visam žemynui svarbiomis problemomis, tad ir jų rezultatai bus neabejotinai aktualūs visai Europos Sąjungai. Ironiška (o galbūt netgi absurdiška) tai, kad viskas dėl to, jog šiais metais antieuropiečiai – kitaip tariant, politikai, norintys atsikratyti tokių institucijų kaip Europos Parlamentas – bando viešai suvienyti savo jėgas ir, peržengę valstybių sienas, kartu siekti bendrų tikslų.
Kad ir kaip keistai tai beskambėtų, šis fenomenas – tarptautinis nacionalizmas – nėra naujas reiškinys. Radikaliosios ir alternatyviosios dešinės aktyvistai internete, troliai ir vadinamieji botai skaitmeninėje erdvėje stebėtinai draugiški ir linkę bendradarbiauti. Praeitais metais prieš rinkimus Vokietijoje buvo atliktas įdomus tyrimas, kurio autoriai išsiaiškino štai ką: paaiškėjo, kad tarptautinis alternatyviosios dešinės judėjimas dalijasi Rusijos žiniasklaidos sukurptomis naujienų istorijos ir noriai platina rasistinius memus, remdamas Vokietijos antieuropietišką politinę jėgą „Alternatyva Vokietijai“. Panašus ryšys bei bendradarbiavimas pastebėtas ir atlikus interneto aktyvistų ryšių analizę: paaiškėjo, kad Rusijos, Jungtinių Valstijų, Vokietijos, Prancūzijos ir netgi Lenkijos aktyvistai susivienijo į tvirtą kumštį ir visi kartu per rinkimus bandė pakenkti Švedijos politinei sistemai.
Baisiausia, kad dalis šio ilgalaikio ir iš dalies slapto internetinio bendradarbiavimo atvirai keliasi į realybę. Štai šių metų pradžioje ksenofobas nacionalistas Italijos vicepremjeras Matteo Salvini vyko į Varšuvą susitikti su ksenofobiškos nacionalistinės valdančiosios Lenkijos partijos „Teisė ir teisingumas“ lyderiais. M. Salvini paskelbė apie „Lenkijos ir Italijos ašies“ inicijavimą, o toks susitikimas itin palankiai įvertintas Vengrijos politikos lyderio ir aršaus imigrantų priešininko (kurių Vengrijoje tikrai labai mažai) Viktoro Orbano (mažai kam rūpi, jog jis pats spaudžiamas dėl kaltinimų korupcija ir piktnaudžiavimu valdžia). M. Salvini taip pat rengė bendras spaudos konferencijas su Prancūzijos radikaliosios dešinės lydere Marine Le Pen bei kolega iš Austrijos Heinzu Christianu Strache. Abiem Italijos vicepremjeras žadėjo didelių pokyčių, naują partiją ir atkirtį tiek imigracijai, tiek Briuseliui.
Italijos politikas susitiko ir su Stephenu K. Bannonu, nors pastarojo asmeniniai bandymai įkurti Europos alternatyviosios dešinės judėjimą (pavadintą tiesiog „Judėjimu“) buvo nesėkmingi. Laimei, jo suplanuota veikla daugumoje Europos valstybių pasirodė esanti nelegali, o jo politinė platforma – be dvasios. Tiesa, vienas iš S. K. Bannono kolegų iš Italijos gruodį pasirodė Varšuvoje, nešinas vienos įtartinos katalikų organizacijos vėliava. Pasakė itin nuobodžią kalbą, praktiškai nesulaukusią jokio atgarsio.
Ši nesėkmė atkreipia dėmesį į žymiai didesnę Europos nacionalistinės dešinės problemą. Ji gali sutarti pasisakanti „prieš“ tokius reiškinius kaip imigracija. Bet kas yra tas „už“, už ką jie kovoja? Griauti labai lengva, statyti – žymiai sunkiau. Dar svarbiau tai, kad pabėgėlių skaičius užtikrintai mažėja, o tai reiškia, kad alternatyvioji dešinė praranda pagrindinę priežastį pykti, tuo pačiu pristigdama universalaus preteksto piktintis. Italijos ir Austrijos nacionalistai jau susikibo Pietų Tirolyje – iš dalies vokiškai kalbančioje Italijos provincijoje. Štai Prancūzijos nacionalistai nori, kad visi atvykėliai iš Rytų Europos keliautų namo. Dauguma radikaliosios dešinės Europoje – nuo M. Le Pen iki M. Salvini ir V. Orbano – yra entuziastingai prorusiški, tik štai jų kolegos iš Lenkijos (neskaitant kelių ryškių išimčių) – toli gražu.
Panašių bandymų teko matyti ir anksčiau, visi puikiai žino, kuo tai baigėsi. Kaip ten bebūtų, šio judėjimo pradininkas – galima netgi sakyti krikštatėvis – buvo Nigelas Farage‘as, antieuropietiškas nihilistas, pastūmėjęs Didžiąją Britaniją į „Brexit“. Jis taip pat nemoka kurti: visą savo uždarbį Europos Parlamente naudoja institucijai griauti. Rezultatas? Baisiausia pastarųjų dešimtmečių konstitucinė ir politinė krizė Didžiojoje Britanijoje.
Toks pat likimas laukia ir likusios Europos, jei politinėms jėgoms (nors ir skirtingoms) nepavyks rasti bendro vardiklio ir susitelkti vardan Sąjungos gerovės naujajai kartai – politinės, ekonominės, aplinkosaugos ir netgi civilizacinės . Kad ir kas benutiktų, tai bus pati įdomiausia Europos Parlamento rinkimų kampanija istorijoje. Juo labiau, kad šį kartą praktiškai nebėra, ką prarasti.