Kaip tik taip ir nutiko, kai dabar, perėjus į skaitmeninį amžių, ES buvo pabandyta pakeisti autorių teises reglamentuojančius įstatymus. Parlamento nariai dabartinę direktyvos dėl autorių teisių versiją vis dėlto atmetė.
Kodėl gi iškilo problemų? Atsakymas, kaip rašo BBC, glūdi dviejuose nedideliuose pasiūlyto teksto straisniuose.
Kritikai primygtinai nurodė, kad, vadovaujantis 13 straipsniu, nei į „Facebook“, nei į „YouTube“, nei į bet kurį kitą socialinį tinklą būtų buvę bemaž neįmanoma įkelti net visai nedidelės apimties autorinių teisių saugomo turinio.
Vadinasi, nebūtų galima skelbti nei pavienių filmų kadrų, nei dainų perdirbinių, be to, nuolat tektų baimintis, kad automatinės sistemos bet kurią akimirką gali suaktyvinti blokavimo funkciją.
Prieštaringų nuomonių sukėlė ir 11 straipsnis. Jam įsigaliojus komplikuotųsi nuorodų įtraukimo procesai, nes naujienų leidėjams būtų suteiktos efektyvesnės nuosavo turinio kontrolės galimybės.
Dėl šių priežasčių buvo įteikta daugiau nei 800 tūkst. parašų patvirtinta peticija, kurios iniciatoriai griežtai pasisakė prieš pateiktus pasiūlymus. Viskas buvo atlikta dar iki balsavimo, ir parlamentarai, atrodo, į protestą atsižvelgė.
Vis dėlto siūlytiems įstatymams pritariantys Europos Komisijos nariai suniekino kritikų priekaištus, o juos palaikė laikraščių leidėjai bei nemažai žymių muzikantų.
Tad kas būtent sukėlė nerimą?
13 straipsnis – įkeliamo turinio filtras
13 straipsnyje buvo apibrėžtas apsaugoto turinio naudojimas per įvairias bendrinio paslaugas.
Trumpai tariant, jame buvo nurodyta, kad bet kuri interneto svetainė, per kurią visuomenei suteikiama galimybė susipažinti su autorių teisių saugomais darbais juos atsisiunčiant, turi gauti asmens arba subjekto, kuriam priklauso turinio autorystė, leidimą, kuris galėtų būti numatytas, pavyzdžiui, licencinėje sutartyje.
Neturėdamas tokio leidimo svetainės kūrėjas turėtų užblokuoti prieigą prie konkretaus turinio.
Pagauti esmę visai paprasta: straipsnis numato, kad autorių teisių turėtojai (įskaitant ir eilinius piliečius, kuriems pavyksta nufotografuoti vieną kitą įspūdingą nuotrauką) turi gauti atlygį už savo darbus ir galėti kontroliuoti tų darbų naudojimą, kad ir kur jie būtų paskelbti.
Daugelis oponentų sutiko, kad idėja gal ir neprasta, tačiau ją įgyvendinant iškiltų nemenkų keblumų. Visą pirma, jei toks pasiūlymas įsigaliotų, svetainių tiekėjams tektų prisiimti įsipareigojimą tikrinti visą naudotojų įkeliamą turinį ir tokia grandiozinė užduotis būtų ne žmonių jėgoms.
Juk, pavyzdžiui, bendra kas minutę į „YouTube“ įkeliamų vaizdo įrašų trukmė – net 400 valandų. Su tokiu kiekiu joks žmogus nesusidorotų.
Pasiūlytame įstatyme buvo numatyta tam tikrų nedidelėms įmonėms taikytinų išimčių, tačiau visiems kitiems neišvengiamai būtų tekę naudoti automatines sistemas.
Nesunku įspėti, kad toks sprendimas sukeltų begalę problemų.
Pavyzdžiui, „YouTube“ jau ir taip veikia įkeliant vaizdo įrašus autorių teisių pažeidimus nustatanti automatinė sistema. Minėtina, kad „YouTube“ ji atsiėjo ne mažiau kaip 60 mln. JAV dolerių (51,2 mln. eurų).
Pasiūlytų su autorių teisėmis susijusių teisės aktų kritikai prognozavo, kad, įsigaliojus 13 straipsniui, turėtų būti suaktyvintos ne mažiau brangios, be to, toli gražu ne tobulos sistemos.
Šis reikalavimas būtų taikomas ne vien vaizdo įrašams. Nemenką nerimą sukėlė tai, kad 13 straipsnis uždraustų platinti memus – populiarius, iš karto atpažįstamus vaizdus (dažnai – iš filmų ar televizijos laidų) su užrašyta kokią nors mintį perteikiančia fraze.
Julia Reda, Vokietijos piratų partijai atstovaujanti Parlamento narė, savo tinklaraštyje paskelbė kaipmat visuotinai išplatintą įrašą, kuriame sukritikavo pateiktą pasiūlymą, prilygindama jį prastai užmaskuotiems įkeliamo turinio filtrams.
„13 straipsnis taikomas kiekvienai platformai, siūlančiai įkėlimo galimybę, ir kiekvienai programėlei, kurioje yra mygtukas „Išsiųsti“, – piktinosi ji. – Šie filtrai galop ims blokuoti teisėtus saviraiškos veiksmus <...>, nes leistino naudojimo atvejus, kaip antai citavimą, jie tiesiog prilygina pažeidimams.“
Parlamentarė atkreipė dėmesį ir į tai, kad gauti visų rūšių turinio licencijas iš atitinkamų leidėjų būtų tiesiog neįmanoma.
Direktyvai pritariantieji nurodė begalę joje numatytų išimčių, numatančių teisėtus turinio naudojimo mechanizmus; jie akcentavo ir galimybę reikšti nusiskundimus.
Reikia pasakyti, kad už audringas diskusijas sukėlusią direktyvą pasisakė tokie populiarūs muzikantai kaip seras Paulas McCartney. Visi jie, esą, mielai pritartų patikimesnei savo kuriamos muzikos apsaugai.
Negalima pamiršti, kad ES direktyvų vykdymą turi užtikrinti kiekviena valstybė narė, o tai ji padaro suderindama teisės aktus su nacionaliniais įstatymais – taip, kaip pati mano esant tinkama, todėl dar visiškai neaišku, kas konkrečiose šalyse būtų apibrėžta kaip teisėta, o kas ne. Daugelio kritikų manymu, tarptautiniu mastu veikiančios interneto paslaugos rizikos greičiausiai būtų išvengusios.
Kitaip nei svetainių blokavimo atveju, kai išeitimi gali tapti VPN (virtualus privatusis tinklas), patikros būtų vykdomos kiekvienos svetainės sistemoje. Kiek paprasta būtų jas apeiti, niekas kol kas nespėlioja.
11 straipsnis – nuorodų apmokestinimas
Kita daug ginčų ir pasipiktinimo sukėlusi pasiūlyto teisės akto dalis – spaudos publikacijų apsaugai taikomos taisyklės.
Pirminė jų paskirtis – apsaugoti laikraščius ir kitus žiniasklaidos kanalus nuo naudojimosi juose pateikta medžiaga nieko už tai nesumokant, kaip tai daro tokie interneto milžinai kaip „Google“ ir „Facebook“. Vėlgi kai kurie sutiko, kad idėja nėra peiktina.
Pasiūlyme buvo nurodyta, kad kiekviena šalis savo nuožiūra privalo apsibrėžti, kas yra neesminė naujienų pranešimo dalis, – visas kitas turinys turėtų būti naudojamas pagal licencinę sutartį.
Buvo baiminamasi, kad kils problemų net mažiausius sakinių fragmentus siejant su kitais naujienų kanalais, o tai yra kasdienė daugelio naujienų agentūrų, įskaitant ir BBC, praktika.
Anot kritikų, 11 straipsnis sukeltų milžiniškų problemų kuriant nuorodas tokiose platformose kaip „Facebook“, kuriose naudojami straipsnių fragmentai ir miniatiūros, padedantys skaitytojams suprasti pagrindinę kokio nors pasakojimo mintį.
Pasiūlytoje versijoje buvo numatytos išimtys, susijusios su naudojimu asmeniniais tikslais, tačiau nesunku pasiginčyti, kad viskas, kas įkeliama į „Facebook“ (arba bet kurią kitą pelną nešančią svetainę), yra naudojama komerciniais tikslais.
Ypač garsiai apie tokio pobūdžio problemas kalbėjo vienos iš didžiausių pasaulyje svetainių „Wikipedia“ leidėjai.
Vienas iš jos įkūrėjų Jimmy Walesas net inicijavo prieš siūlymus nukreipta kampaniją socialiniuose tinkluose. Svetainėje „Reddit“ jis parašė, kad 11 ir 13 straipsniai yra ne mažiau nei košmariški.
„Galiu tik prognozuoti, kad leidėjai netrukus nusileis ir tokioms platformoms kaip „Google“ bei „Facebook“ suteiks nemokamas licencijas, tačiau smulkesni turinio tiekėjai – žuvę“, – rašė jis.
„Jie nėra tiek įtakingi, kad galėtų gauti leidimą naudoti fragmentus arba miniatiūras, o mokėti neišgalės“, – paaiškino J. Walesas.
Reikia pasakyti, kad svetainei „Wikipedia“ inicijuota kampanija išėjo į naudą: galutinėje pasiūlymo versijoje kaipmat atsirado išimtis, taikoma internetinių enciklopedijų ir kitiems ne pelno siekiantiems leidėjams. Tačiau organizacija savo kampanijos nenutraukė, nes, kaip pati nurodė, jos vykdoma visiems svarbi misija labai priklauso nuo laisvos ir atviros interneto ekosistemos.
Kas bus toliau?
Rugsėjį pasiūlyta direktyva turėtų būti persvarstyta. Tuo tikslu bus surengti Europos parlamento debatai ir apsvarstyti galimi pakeitimai. Ar 11 ir 13 straipsniai bus pakoreguoti, ar apskritai pašalinti, kol kas nežinoma.
Jei Europos Parlamentas direktyvą galų gale priims, ji bus siunčiama į ES Tarybą, o ši, savo ruožtu, taip pat turės ją patvirtinti, ir šis procesas gali užsitęsti mėnesių mėnesiais.
Paprastai Parlamentas ir Tarybą yra linkę sutarti, tačiau jei taip neįvyks, bus suformuotas komitetas, turėsiantis rasti bendrą sprendimą.
Kai dėl direktyvos kada nors bus susitarta ir ji bus patvirtinta, kiekviena ES valstybė narė turės įtraukti ją į savus įstatymus, kitaip sakant, atlikti perkėlimo į nacionalinę teisę procedūrą, o pastaroji gali trukti net metus ar dvejus.
