Prisimindama savo pačios vaikystę žinoma moteris pasakojo, jog ji buvo šviesi, lengva ir paprasta. „Tėvai stengėsi duoti viską, ko patys nebuvo turėję, dėl to netrūkdavo nei kišenpinigių, nei būrelių, nei galimybės išeiti iki vėlumų. Didžiausią sunkumą įvardyčiau konkurencines kovas su seserimi – man atrodo, vos ji pravirkdavo, visiems atrodė, kad tai aš ją skriaudžiu. Arba ji pasiimdavo iš spintos mano drabužių su manim nepasikonsultavus, ir niekas jos nebardavo“, – su šypsena prisiminė žinoma moteris.

Dabar augindama pirmagimį Ž. Kropaitė-Basiulė jaučiasi dėkinga sau ir savo vyrui už kantrybę ir visą dėmesį, kurį jiedu skyrė sūneliui jo kūdikystės metu. „Man labai juokinga, kad jis labai dažnai kartoja „nėra“, kuo gražiausiai ištardamas r raidę, kartoja mūsų su vyru nustebimo išraiškas, yra labai linksmas ir meilus vaikas. Dėkojam sau ir vienas kitam, kad kantriai ir daug nešiojom, atliepdavom į kiekvieną kūdikystės verksmą, kartu miegojom ir formavom artimą, saugų prieraišumą. Aišku, nežinia, koks išaugs, bet dabar tai neįtikėtinai mielas“.

Pasiteiravus, kaip žinoma moteris įsivaizdavo motinystę iki tapo mama, Živilė nusijuokė. Ji manė, jog laiko sau tuomet lieka daugiau, tad dar tik planuojančioms savo nėštumą moterims ji pataria neatidėlioti apsilankymo teatre, mėgstamos grupės koncerte ar bare. „Kiek norisi ar nesinori, bet labai į priekį (juokiasi). Kad paskui liktų daug laiko stebėjimams ir meilumams. Nes, kaip mus moko draugai ir kaip mes irgi turbūt greit imsime kitus mokyti „tie vaikai labai greit užauga, ir paskui gailėsiesi, jei kuriuos nors jų augimo etapus praleidai.“, – su šypsena pasakojo DELFI pašnekovė.

Dabar rūpintis mažyliu porai padeda ir močiutės, o kadangi visi seneliai gyvena Vilniuje, jauniems tėvams kur kas lengviau. „Visų darbo grafikai yra derinami su vėju (juokiasi). Kas mėnesį vis lengviau, o su vaiku ir vis įdomiau, nes jis jau daug ką supranta. Tad natūraliai norisi kuo daugiau su juo būti. Turbūt čia gana vėlyvos tėvystės privalumas – vakarėlių liūtų, darboholikų iki nugriuvimo laikai praėję, ar bent jau jų pakankamai atsikąsta, kad norėtųsi tiesiog būt su vaiku, ir juos atidėt kuriam laikui. Nors, neslėpsiu, man ir toliau didžiulį džiugesį teikia darbas, ir, nors manau, kad jį ir motinystę kokybiškai derinti tikrai sunku, visgi kartais save pačią plojant sau per savo pačios petį: nu pasidžiauk tu nors kartą savim, juk tau tikrai neblogai sekasi viską suderint“, – samprotavo televizijos žurnalistė.

Sūnelį Vėją ji ketina išmokyti svarbaus principo, kurį jai padiktavo močiutė. „Man svarbiausia iš močiutės išmokta ir tebesimokoma pamoka – „gyvynk, vaikela, šyte, kad sąžinę būt švari“. Tai ir aš to norėčiau savo vaiką išmokyt. Gyvent pagal švarios sąžinės principą.

Labai stengiamės su vyru domėtis emocine raida ir norėtume išauginti emociškai sveiką, savo jausmus atpažįstantį ir gebantį reikšt žmogų“, – pasakojo ji ir pridūrė, jog idealia mama laiko tą, kuriai ant kaktos parašyta, jog pasaulyje dominuoja sveikas protas.

Živilė Kropaitė

Vaikų klausimai Živilei Kropaitei:

– Kodėl kalnuose šalta?

Kad alpinistai per daug neprakaituotų, kai jiems reikia sunkiai kopti viršun.

– Kodėl balos vanduo purvinas, nors vandeniu viską prausiame?

Nes jame irgi visi prausiasi – žiogai, varlės ir kitokie gyvūniukai. Jie neturi kriauklių, dėl to ateina nusiprausti į balą. Todėl mums baloje praustis nevalia – juk vandeniu, kuriuo mes prausiamės iš čiaupo, jau paskui niekas nebesiprausia – jis suteka į kanalizaciją. Taip ir balų vanduo – kur nors suteka arba išdžiūva saulėje.

– Kas yra sėkmė ir kaip ją pagauti?

Sėkmė yra mažas spalvotas drugelis, kuris, jei dažniausiai esi kitiems geras ir myli kitus žmones ir žaisliukus, vis tiek anksčiau ar vėliau tau ant peties pritūps.

– Kur ištisus metus būna velykiniai zuikučiai?

Kelias savaites, kai Kalėdų seniai dairosi dovanų, jie išsinuomoja jų namučius ir ten gyvena. O likusiu laiku pozuoja atvirukams, tupinėja fabrikuose ir prižiūri šokoladinių kiaušinių receptus, maišo kiaušinių dažus ir vis dairosi žalesnės teritorijos.

– Kodėl vaikai gimsta be dantų ir iš kur jie išdygsta?

Vaikai gimsta be dantų, kad be reikalo neprikandžiotų visų nežinodami, kaip su jais elgtis. Dantukai išdygsta tik tada, kai vaikiukai pripranta, kad jau yra nebe mamytės pilve, o pasaulyje su mamyte, tėveliu ir visais kitais gerais žmonėmis.

– Kodėl visi žmonės bijo mirties?

Nes niekada nėra jos patyrę ir nežino, kaip jiems ten reikės jaustis.

– Ką svarbiausio reikia žinoti kiekvienam žmogui?

Kad kai pasistengi, viskas pavyksta.

– Kodėl visi matom tas pačias spalvas, bet vadinam jas skirtingai?

Nes visos spalvos turi daug pavadinimų, kaip ir visi jausmai turi daug pavadinimų, ir nuotaikos turi daug pavadinimų, ir pasaulis labai įvairus, ir dėl to jis tik smagesnis.

– Kodėl ryte taip sunku keltis ir eiti į darželį, bet atėjus būna smagu?

Nes jei visada viskas būtų vien smagu, o taip pat ir keltis, tai smagumas irgi atsibostų. Reikia, kad būtų visko po truputį, ir kuo sunkiau bus keltis, tuo linksmiau darželyje susitikti draugus. Tereikia, kai tave žadina, pabandyti prisiminti draugus, ir kaip linksma bus juos susitikus. Tada jų paprašyti, kad ir jie apie tave kitą rytą pagalvotų.

– Kaip pagauti vaivorykštę?

Reikia ją nupiešti ir pasidėt po stiklu arba po pagalve, tada ji nebepabėgs ir atneš į namus daug juoko.

– Ar galima draugauti su gyvūnais ir kaip juos suprasti?

Galima. Gyvūnai visada labai laukia, kol su jais padraugausi, tik dažniausiai patys nemoka prakalbinti. Dėl to jie gali labai nusiminti, jei praeidamas pro juos nesustosi ir nepakalbinsi. Tik žiurkės ir gyvatės nelabai liūdės, gal net džiaugsis, jei nepakalbinsi. Taip pat ir erkės.

– Ar kupranugariai verkia?

Verkia, jei jiems ant kupros prikrauna žmonių, ir jie niekaip nepriprašo juos nukelti. Geriau jiems nelipt ant kuprų, nors ir prašo dėdės iš užsienio.

– Kam katės gaudo peles, jei visada yra ėdalo?

Nes jos irgi nori žaidimų, ir joms reikia, kad apie jas paskui žmonės rašytų knygas. Gi nerašytų knygų ir nekurtų dainelių apie tai, kaip katė paėdė kačių maisto, o kaip pelę gaudė – rašo. Katės yra padykusios, greitos, ir joms norisi iššūkių. Viską kitką joms pagaut daug lengviau, o peles – labai sunku, nes jos vis kažkur pasislepia. Katėms paprasčiausiai patinka žaidimai.

– Ar įmanoma gyventi be saldainių?

Įmanoma (juokiasi).

– Kaip atsiranda dulkės?

Dulkių kamuolių pripučia piktas dulkių siurblys, supratęs, kad jau guli per ilgai vienišas ir nenaudojamas. Kai naktį visi užmiega, jis tylos režimu priskraidina daug dulkių iš savo pilvo į kambarį.

– Ar galima gyventi nieko nedirbant?

Galima, bet pasidaro labai nuobodu ir pradedi sukti ratus aplink namą iš nuobodulio. Tada apsisuka galva ir gali daug daug dienų praleisti gulint lovytėje.

– Ar tikrai griaustinį sukelia perkūnas?

Tikrai (juokiasi).

– Kaip greičiau perskaityti daug knygų?

Reikia kuo rečiau žiūrėti filmukus, nes jie nuvargina akis. Valgyti daug morkų, pakvėpuoti knygos puslapių, užuosti popieriaus kvapą prieš paskaitant, ir tada viskas einasi kaip sviestu patepta.

– Kas yra grybų lietus? Ar tada lyja tik mažais grybukais?

Lyja ir dideliais (juokiasi). Tik žmonės tada dažniausiai miega, bet kuo anksčiau atsikelia, tuo daugiau tų grybų po lietaus pamato.

Živilė Kropaitė
Foto: DELFI / Justinas Auškelis