Interviu Delfi pašnekovė paneigia, kad Suomijoje – mana iš dangaus sninga, tačiau kartu pažeria neįtikėtinų pavyzdžių, kaip atsakingai suomiai žiūri į savo šalies ateitį, vaikus. Ir vis dėlto moters sūnus teigia, kad mokytis Lietuvoje jam patinka labiau.
– Kiek jau metų gyvenate Suomijoje? Ar jūsų vaikai jau gimė ten, o gal dar spėjo pasimokyti Lietuvoje?
– Suomijoje pragyvenome 7 metus. Persikėlėme, kai sūnus buvo darželinukas. Jis ten atlankė paruošiamąją grupę, paskui, būdamas 7 metų, išėjo į mokyklą šalia namų, kurioje mokėsi iki 6 klasės. Tada grįžome į Vilnių, nutarėme jį leisti į privačią mokyklą anglų kalba. Kodėl? Nes valstybinėje mokykloje būtų reikėję vaikui likti išlyginamojoje klasėje dėl per silpnos lietuvių kalbos.
– Kodėl pasirinkote būtent tą mokyklą? Kaip apskritai Suomijoje renkamos mokyklos?
– Suomijoje pasirenkama ta mokykla, kuri yra arčiausiai namų. Pagal suomišką švietimo sistemą ir sampratą nesvarbu, ar vaikas gyvena prašmatniame sostinės rajone, ar gilioje provincijoje, aukšta mokslo kokybė turi būti jam suteikta. Kai Suomijoje klausiama, kuri mokykla vaikui geriausia, atsakymas būna – ta, kuri arčiausiai namų. Mums tai pasitvirtino.
– Kodėl rinkotės valstybinę, o ne privačią mokyklą?
– Suomijoje visos vidurinės mokyklos yra valstybinės. Yra privačių aukštesniųjų ar kalbos
mokyklų, bet ir jas finansuoja valstybė, todėl jos yra nemokamos.
– Ar prieš vaikui pradedant lankyti mokyklą apsilankėte joje? Jei taip – papasakokite, ką pamatėte.
– Taip, buvome, bet ne dėl to, kad apsilankymas padėtų apsispręsti. Dėl to, kad šešiamečio
krepšinio treniruotės buvo toje mokykloje, šalia namų. Pamatėme tai, ką ir tikėjomės pamatyti, bei buvome girdėję. Mokyklos labai gražios architektūriškai, viskas skandinaviškai paprasta, patogu ir modernu, labai švaru. Mokykla rakinama, prašalaičiai ten nepakliūna. Atėjus į mokykla batai nusiaunami prie durų, vaikai mokykloje vaikšto vienomis kojinėmis arba su kroksais. Tėvai ir svečiai, atėję į mokyklą ar į mokyklinį renginį, taip pat aunasi batus be jokių kalbų ir palieka juos prie durų.
Dar vienas keistumas – mokslo metai prasideda antrąjį rugpjūčio antradienį, ne rugsėjo 1-ąją, kaip mums įprasta. Be to, į tą netikrą rugsėjo pirmąją nenešamos gėlės mokytojams ir nėra visokių Lietuvoje įprastų ceremonijų ar ilgų sveikinimo kalbų. Mokiniai ateina su tuščiomis kuprinėmis, susipažįsta su mokytojais, į kuriuos kreipiasi vardu ir vadina kreipiniu „tu“, gauna knygas, parsineša jas namo ir viskas. Visos mokymosi priemonės – knygos, sąsiuviniai, net pieštukai ir rašikliai – gaunami mokyklose. Tėvai neperka išvis nieko. Esu pirkusi vienintelį daiktą – penalą.
– Kelerių metų vaikai ten išeina į mokyklą? Kaip atrodo visa sistema – kada į darželį, kada į parengiamą klasę, kada į pirmą klasę?
– Suomijoje panašiai, kaip ir Lietuvoje. Šešiamečiai eina į parengiamąją grupę, kuri
dažniausiai būna darželyje. 7 metų – pirma klasė. Nuo 1 iki 6 klasės yra tokia kaip ir pradinė mokykla, 7–9 klasės – aukštesnioji, 10–12 klasės – gimnazija arba profesine mokykla, po 12 klasės – abitūros egzaminai.
Į gimnaziją stojama, pagal pažymius. Kuo geresne ir prestižiškesnė gimnazija, tuo didesnio
vidurkio reikia į ją įstoti. Gimnazijos taip pat būna įvairios pakraipos: dailės, muzikos, sporto,
medijos, užsienio kalbų.
Lietuvoje sklando daug visokių mitų apie suomišką švietimo sistemą, esu savo ausimis girdėjusi ir savo akimis mačiusi. Esą ten nerašo pažymių, neužduoda namų darbų, kad mokytojų atlyginimai milžiniški ir išvis nereikia mokytis, tik žaisti ir mėgautis gyvenimu. Tai nėra tiesa. Mokinių žinių vertinimas ir pažymiai yra (10 balų sistema), namų darbai užduodami, tik mokiniai susiformuoja labai gerą įgūdį, kiek galima daugiau padaryti mokykloje, kad kuo mažiau liktų mokytis namie. Vaikai mokosi mokymosi būdu.
– Ar mokykloje yra įvairių socialinių grupių vaikų? Ar yra labai turtingų ir neturtingų šeimų vaikų? Ar tai apskritai įmanoma pastebėti?
– Mokyklose tai sunku pastebėti. Socialiniai sluoksniai egzistuoja net ir Suomijoje, kad ir kaip kairiųjų vyriausybės besistengtų sukurti lygiavą progresiniais mokesčiais ir dosniomis pašalpomis. Tačiau mokyklose, kur mokslas ir visos mokymosi priemonės yra nemokamos ir visi vaikai valgo vienodą maistą valgykloje, niekam nekyla noras kaip nors pasipuikuoti. Ir mokytojai, ir mokiniai apsirengę labai paprastai, kad ir kokias galimybes turėtų.
– Kada prasideda pamokos ir kiek tęsiasi? Kokio ilgio pertraukos?
– Pamokos paprastai prasideda 8:30 ir trunka 45 minutes. Paprastos pertraukos – 15 minučių. O ilgoji pertrauka – 45 minutes. Suomiškose mokyklose ji yra labai svarbi vaiko smegenims ir tolimesniam mokymuisi. Tam, kad vaikai visai atsitrauktų nuo knygų, vaiko smegenys gautų pakankami deguonies ir mokinys galėtų susikaupti, per ilgąją pertrauką visi eina į kiemą, nesvarbu, koks oras – žiemos speigas, lietus ar sniegas. Suomijoje blogo oro nėra, yra tik blogi drabužiai.
– Ar yra mokyklos valgykla ir koks ten maistas? Jei ne ir mokiniai nešasi maistą patys, ar yra draudimų, kokio maisto negalima įsinešti?
– Mokykloje valgykla yra, maistas nemokamas visiems visoje Suomijoje. Valgykla veikia švediškos stalo principu, vaikai įsideda tiek maisto, kiek sugeba suvalgyti, indus nusineša patys. Yra atskiri patiekalai alergiškiems vaikams. Bendraklasių vegetarų nebuvo, tik mokytoja, bet ir jiems yra iš ko rinktis. Draudimų nėra, bet, pavyzdžiui, paauglių mėgstami energiniai gėrimai parduotuvėse parduodami nuo 18 metų. Maistas paprastas, bet skanus, sūnus iki dabar prisimena nuostabias tortilijas.
– Koks mokytojų statusas? Jie labai gerbiami? Visai negerbiami?
– Mokytojai yra gerbiami visoje Suomijoje. Pedagogikos studijos labai populiarios, į jas įstoti panašiai sunku, kaip į medicinos ar teisės studijas. Todėl mokytojais tampa geriausi ir protingiausi. Visi mokytojai su magistro laipsniu. Vaikai mokytojus gerbia, bet ne tai svarbiausia. Mokytojas mokiniui yra daugiau draugas ir padėjėjas, taip pat ir autoritetas, į mokytoją kreipiamasi vardu ir kreipiniu „tu“. Panašūs mokinių ir mokytojų santykiai yra ir Vilniaus privačioje mokykloje.
– Kiek mokytojai bendrauja su mokinių tėvais? Ar turite mokytojų kontaktus kreiptis dėl vaiko pasiekimų, problemų?
– Tėvai su mokytojais bendrauja raštu, internetu per mokyklų sistemą Vilma. Kad tėvai ateitų pas mokytojus pasišnekėti, o ypač priekaištauti, taip nebūna. Mokytoju visiškai pasitikima. Būna tėvų susirinkimai, apie iškylančias problemas kalbama bendrai, pasitariant su kitų mokinių tėvais. Blogiau besimokantiems vaikams siūloma mokyklos pagalba, mokytojo asistentai.
– Koks emocinis fonas mokykloje? Ar yra patyčių, išsiskirstymo į ratelius, muštynių, narkotikų?
– Teigti, kad patyčios egzistuoja tik Lietuvoje, negalima. Jų esama ir Suomijoje, jas taip pat sunku pastebėti ir su jomis kovoti, nors žinau, kad mokytojai yra labai ruošiami patyčių prevencijai.
Mes su patyčiomis esame susidūrę tik Suomijoje, niekada Lietuvoje. Tiesa, tai buvo sporto mokykloje, berniukų rūbinėse, kur moterys trenerės neužeidavo. Į jokius mūsų skundus mokykla nereagavo, teko apleisti tą sporto šaką. Tuo metu buvau liudininkė, kaip Lietuvoje krepšinio mokykloje treneris puikiai tvarkėsi su beužsimezgančiomis panašiomis paaugliškomis problemomis. Muštynių nebūna, suomiai nėra agresyvūs žmonės, smurto niekas nemėgsta ir neskatina, net sniego gniūžtėmis žiemą nesimėtoma. Kiek žinau, pas mus dar tokie barbariški žaidimai būna ir niekas dėl to nesipiktina. Apie narkotikus niekas garsiai nekalba, bet iš sūnaus žinome, kad visko ten yra.
– Ar kalbama apie psichologines problemas, ar yra specialistas, kuris padeda jas spręsti?
– Taip, mokyklose yra psichologai, mokytojų asistentai ir specialūs pedagogai. Mums kreiptis
neteko.
– Kiek pinigų išleidžiate vaiko mokslams arba su tuo susijusiems dalykams?
– Suomijoje mokslas nemokamas, pratybos, sąsiuviniai, pieštukai ir kitos priemonės yra
nemokami ir jas duoda mokykla. Maistas mokykloje taip pat nemokamas. Tiesiogiai nemokėjome nieko. Bet mokėjome labai didelius mokesčius ir tai iš tiesų nėra jau taip
visai nemokamai. Privačią mokyklą Lietuvoje pasirinkome todėl, kad ji vis tiek atsieina pigiau negu progresiniai mokesčiai Suomijoje.
– Ar mokykloje (klasėje) yra vaikų iš užsienio? Kaip jiems sekasi įsilieti į skirtingą sistemą?
– Taip, yra. Ir kiekvienais metais atsiranda daugiau. Prieš keletą metų buvo daug naujų bendraklasių iš Afganistano, Sirijos ir panašių šalių. Dabar – iš Ukrainos ir Rusijos. Yra rajonų, kur klasėse beveik nėra suomių. Vaikai, atvykę į Suomiją, pakliūna į išlyginamąją klasę, kur išmoksta suomių kalbą. Tik pirmokai ir antrokai iškart eina į suomišką klasę ir ten nesunkiai integruojuosi.
– Kas žmones dažniausiai nustebina, ką sunku priimti, atvažiavus iš, pavyzdžiui, Rytų Europos?
– Vaikams viską labai lengva priimti, jie nesunkiai įsilieja į suomišką visuomenę ir išmoksta sunkią suomių kalbą. Sunkiau būna su tėveliais, jie atvažiuoja su savo įpročiais ir labai sunkiai su jais skiriasi. Pavyzdžiui, sunkiai suvokia, kas yra suomiškas lyčiai neutralus auklėjimas. Tarkime, bando vaikus išmokyti švęsti Kovo 8-ąją pagal sovietines tradicijas.
Savomis ausimis esu girdėjusi, kaip viena lietuvė mama per mokyklos šventę liepė berniukams papilstyti mergaitėms limonado, kuo labai pakraupino suomes mamas. Nes mandagiausioje Europos šalyje – Suomijoje – mandagumas suprantamas kiek kitaip.
Dar lietuvės mamos mėgsta ateiti pasikalbėti su mokytoja po pamokų ar per pertrauką, prieš tai apie tai neįspėjusios. Tai mokytojams atrodo labai keistai – nemandagus elgesys ir jų privataus laiko gaišinimas.
Grįžus iš Suomijos vaikus sunku pripratinti į mokytoją kreiptis „jūs“ ir „tamsta mokytoja“ vietoj vardo. Sūnus iki dabar savo gitaros mokytoją tujina, labai tikiuosi, kad mokytojas dėl to nepyksta.
Dar vienas lietuviui keistas dalykas Suomijoje yra toks: jei mokykla yra prastos būklės ar, neduokdie, ten įsimetęs pelėsis, mokykla ne renovuojama, o tiesiog griaunama, mokiniai metams perkeliami į kitą, laikiną pastatą, o jos vietoje mikliai pastatoma nauja ir moderni mokykla. Galėtų taip būti ir Lietuvoje. Net su dauguma daugiabučių.
– Kokie jums atrodo esminiai skirtumai tarp Lietuvos ir Suomijos mokyklų? Kas ir kur jums atrodo geriau, kas ir kur – blogiau?
– Puikus dalykas Suomijoje, palyginus su mano laikų lietuviškomis mokyklomis, yra tas, kad neegzistuoja joks privalomų perskaityti kūrinių sąrašas, ir juolab nereikia mokiniui to žemaičių ir gorkių sąrašo skaityti savo laisvalaikio sąskaita. Knygų skaitymui yra skaitymo pamokos, kur mokiniai skaito ir aptarinėja kūrinius. Ir jokių rašinių, tokių kaip Lietuvoje, pasiremiant nurodytais rašytojais. Moksleiviai rašo esė, mokosi dėstyti savo mintis ir renkasi sau artimas temas. Manau, tai yra priežastis, kodėl suomiai taip daug skaito savo malonumui, o Suomijos bibliotekos yra geriausios, kokias tik teko matyti. Jos nuolat pilnos įvairaus amžiaus žmonių.
Dar mane žavi tai, kad mokyklos yra labai skoningos, gerai ir kokybiškai įrengtos, o tuo metu
mokiniai su mokytojais apsirengę labai paprastai ir praktiškai. Lietuvoje matau labai nušiurusias mokyklas ir labai pasipuošusias mokytojas.
Neslėpsiu, tas mokytojų vadinimas vardu man irgi labai patinka. Tai yra daugiau iš pagarbos ir artimo santykio negu atvirkščiai.
Dar puikus dalykas Suomijoje – gimtosios kalbos/antros gimtosios kalbos mokymas (mūsų atveju, lietuvių kalbos). Jei mieste yra daugiau negu 4–6 ne suomiškos kilmės vaikai ir jų tėvai išreiškia norą vaiką mokyti savo gimtosios kalbos, miestas ieško tos kalbos mokytojų ir įkuria klasę, atsižvelgiant į vaikų gyvenamąją vietą, kad būtų arti ir patogu. Ir, žinoma, duoda visas mokymosi priemones.
Suomija – vienintelė šalis, kur lituanistinis mokymas paliktas ne lietuvių bendruomenės savanoriams, o organizuotas Suomijos švietimo sistemos. Mano sūnus visus 6 metus kartą per savaitę lankė lietuvių kalbos pamokas, jo bendraklasė serbė – serbų kalbos, afganistaniečiai – puštunų kalbos, kinas – mandarinų. Suomijoje gimtosios kalbos mokymasis laikomas labai svarbiu. Tačiau kai mano dvyliktoko, pusę mokyklos laiko praleidusio valstybinėje mokykloje Suomijoje ir tiek pat privačioje mokykloje Lietuvoje, kas nors paklausia, kur geriau, atsakymas visada būna, kad geriau Lietuvoje. Paaiškinimo jis tam neturi.
Beje, daug dalykų Suomijoje per 6 metus pasikeitė į blogąją pusę. Iki dabar žiūriu suomišką televiziją ir seku spaudą. Tai vietoje būtojo suomiško pasididžiavimo švietimo sistema nuolat girdžiu ir skaitau pavirkavimus, kaip mes sugebėjome taip nustekenti puikią švietimo sistemą.
