Įdomu, kad toje tolimoje šalyje yra šiokia tokia lietuvių bendruomenė ir švenčių metu ten galima gauti netgi cepelinų. Taigi, jokia vieta nėra per toli lietuviškoms šaknims.
Kaip lietuviams sekasi gyventi Australijoje? Apie Australijos mokyklas ir švietimo sistemą Delfi Šeimai sutiko papasakoti jau dešimtus metus ten gyvenanti lietuvė.
„Šiuo metu nusėdome Melburne. Vienas vaikas gimė Australijoje, kitas Lietuvoje. Didžiąją vaikystės dalį abu vaikai praleido Lietuvoje ir keletą metų Ispanijoje, kur mokėsi britų mokykloje. Lietuvoje vyresnioji mergaitė baigė tris klases. Šiuo metu dukros mokosi septintoje ir dešimtoje klasėse“, – prisistato moteris.
Lietuvė sako, kad neturint vaikų atrodė keista, kad žmonės renkasi gyvenamąją vietą, parduoda ir perka namus dėl mokyklų. Vis dėlto, nuomonė pasikeitė atsiradus realiam poreikiui leisti vaikus į mokslus: „Galiu patvirtinti, kad būtent taip ir nutinka, kai pradedi rimčiau domėtis mokyklomis, jų rezultatais, aplinka ir vizija. Mums taip pat teko gerai viską apgalvoti prieš įsikuriant. Rinkdamiesi gyvenamąją vietą žinojome, kas mums svarbu: vandenynas, iki kurio būtų galima nueiti per dešimt minučių, susisiekimas, kad būtų paprasta pasiekti miesto centrą ir kitus rajonus, bei gera mokykla. Melburno miestą pažinojome ir turėjome galimybę rinktis, kuriame rajone norime įsikurti, kad suderintume visa tai, kas mums svarbu.“
Dviejų mergaičių mama patikslina, kad pasakoja apie mokyklas, esančias Melburne, Viktorijos valstijoje, ir kai kurie aspektai kitose valstijose gali skirtis. Ji papasakoja apie priėmimo į mokyklas sistemą: „Valstybinės mokyklos priima tik savo rajono vaikus, todėl privalai gyventi (būti savininku ar nuomotis) tame rajone. Ribos yra griežtai apibrėžtos, tos pačios gatvės vienos pusės namai gali būti priskirti vienai mokyklai, o kitos pusės jau kitai mokyklai. Kadangi į „geras“ mokyklas, kurios laikosi aukštai reitingų lentelėse, patekti nori daug kas, todėl ir nekilnojamojo turto bei nuomos kainos šalia tų mokyklų yra gerokai aukštesnės. O dokumentus, ar iš tiesų gyveni rajone, tikrina.“
Ji sako, kad labai dažnai tėvai renkasi pirmas šešias klases leisti vaikus į valstybines rajonines mokyklas, o nuo septintos perveda į privačias. Anot lietuvės, renkantis privačią mokyklą neprivalai gyventi mokyklos rajone, tačiau turi pateikti dokumentus iš anksto (kai vaikas pradeda lankyti pirmą klasę, geriausia žinoti, kur jis ar ji eis į septintą).
„Mes pasirinkome privačią mokyklą. Tai didelė, senas tradicijas puoselėjanti mokykla, joje mokosi 1650 mokinių. Rinkomės iš dviejų mokyklų, kurios atitiko mūsų kriterijus: mokykloje berniukai ir mergaitės mokosi kartu, aukštas mokyklos reitingas bei galimybė rinktis IB studijas vyresnėse klasėse. Pasirinkimą nulėmė atstumas iki mokyklos nuo namų ir tai, kad pasirinkta mokykla nepriklausė sporto asociacijai, kas reiškia, kad mokyklos programoje nebuvo privalomo sporto šeštadieniais, kuris prasideda 7 val. ryte ir tęsiasi iki 14 val.
Sportas bet kurioje mokykloje (net jei mokykla nepriklauso sporto asociacijai) yra ypač svarbus ir jam skiriama daug laiko ne tik pamokų metu, bet ir prieš ar po pamokų“, – pasakoja Australijoje gyvenanti moteris.
Ji taip pat priduria, kad jų šeimos situacija buvo neįprasta: „Rinkomės mokyklas negyvendami Australijoje, nes tuo metu gyvenome Ispanijoje. Dokumentus pateikėme prieš nepilnus dvejus metus, kas Australijos standartais yra labai vėlai. Ne vieną kartą bendravome su mokyklų atrankos darbuotojais, tiek tėvai, tiek vaikai. Ir tik tuomet sulaukėme pasiūlymų prisijungti prie mokyklų. Abi mokyklos pasiūlė vietas abiem vaikams. Apžiūrėjome mokyklas likus keliems mėnesiams iki mokslų pradžios, nes anksčiau apžiūrėti neturėjome galimybės. Abi apžiūrėtos mokyklos atrodė įspūdingai.“
Dviejų vaikų mama pasakoja, kad jų pasirinktoje mokykloje labiau akcentuojamas ne mokomųjų dalykų skaičius, o holistinis žmogaus ugdymas, suteikiant jam galimybę atrasti savo stiprias puses ir pomėgius, pasiruošti universitetinių mokslų ir karjeros krypčiai. Visa tai daroma pasitelkiant naujausias technologijas, kokybiškus ir savo darbą mylinčius mokytojus bei investicijomis į mokyklos infrastruktūrą – klases, laboratorijas, menų sales, sporto centrą, aikštynus, baseiną, stovyklavietę, kurioje kasmet stovyklauja mokiniai.
Paklausta apie mokyklinį vaikų amžių Australijoje lietuvė sako, kad vaikai į mokyklą gali pradėti eiti nuo penkerių metų, o privalo pradėti nuo šešerių. Moteris paaiškina, kad paruošiamoji klasė nėra privaloma, bet labai rekomenduojama. „Kadangi vaikų priežiūra darželyje yra smarkiai brangesnė nei valstybinė mokykla, dažnu atveju tėvai paskuba išleisti penkiamečius į mokyklą. Tai nėra taikoma privačioms mokykloms, kuriose mokslas yra mokamas“, – sako ji.
Lietuvė teigia, kad šioks toks socialinių klasių pasiskirstymas šalies mokyklose juntamas: „Privačioje mokykloje mokosi vaikai, kurių tėvai gali mokėti už mokslą, taigi yra pasiturintys. Mūsų mokykloje iki septintos klasės pastebimas pasiturinčių šeimų „burbulas“. Nuo septintos klasės vaikų kiekis padvigubėja, t.y. vietoje 4-ių šeštų klasių atsiranda 8-ios ar 9-ios septintos klasės, taigi atsiranda vaikų iš įvairesnių visuomenės sluoksnių. Privatus mokslas yra įkandamas vidutines pajamas turinčiai šeimai, tai nėra tik itin turtingų šeimų privilegija.“
Ji priduria, kad dukrų mokykla remia pasirinktą aborigenų bendruomenę ir suteikia galimybę keletui vaikų mokytis ir baigti mokyklą nemokamai. Taip pat, kaip pasakoja moteris, yra specialios rėmimo programos, remiančios gabius vaikus iš neturtingų šeimų arba suteikiančios stipendijas itin gabiems vaikams.
Uniformos lietuvių šeimos pasirinktoje mokykloje yra griežtai reglamentuotos: „Vaikai privalo dėvėti tik tas ir ne kitas uniformas pradedant kojinėmis, baigiant plaukų segtukais. Yra žiemos sezono ir vasaros uniformos. Mūsų akimis, didžioji dauguma mokyklinių uniformų (tiek valstybinių, tiek privačių mokyklų) yra neskoningos. Mokykliniai batai yra griozdiški, o švarkų pasiuvimas neelegantiškas ir ypač mergaitės, vilkinčios visą uniformą, atrodo neišvaizdžiai. Vaikai be uniformų gali ateiti vos kelis kartus per metus ir tuomet vis tiek yra griežti nurodymai, kas galima ir kas ne. Tačiau vaikai turi galimybę nešioti tiek mergaičių, tiek berniukų uniformas, jei to pageidauja (mergaitės gali rengtis berniukų šortais, o berniukai – mergaičių sijonais ir pan.) Plaukai, ilgesni nei kiek žemiau ausų, privalo būti surišti (tiek berniukų, tiek mergaičių). Papuošalai nėra leistini, auskarai gali būti tik labai maži ir nekrentantys į akis“, – dalijasi lietuvė.
Paklausta apie pamokų trukmę, moteris papasakoja, kad pamokos valstybinėse mokyklose prasideda 9:00, o jų mokykloje – 8:30 ir tęsiasi iki 15:35. „Nuo septintos klasės pamokos tęsiasi po 100 min. t.y. pamokos būna dvigubos. Dienos eigoje yra viena 25 minučių pertrauka ir 45 minučių pertrauka pietums. Pertraukų metu vaikai privalo eiti į lauką“, – aiškina ji.
„Mūsų mokykloje yra valgykla, kurioje vaikai gali nusipirkti įvairių užkandžių ar šilto maisto. Maistas patiekiamas vienkartiniuose induose (neseniai pereita prie popierinių pakuočių, bet minkštasis plastikas (celofanas ir pan.) vis dar naudojamas dideliais kiekiais. Maisto pasirinkimas: įvairių rūšių pasta (makaronai), vegetariški mėsainiai, salotos, sušiai, dim sim koldūnai. Yra keletas veganiškų ir vegetariškų pasirinkimų. Tėvai arba vaikai specialia programėle, kuri yra labai patogi, gali užsisakyti pietus iš anksto visai savaitei ar kiekvienai dienai. Dažnai vaikai pietus atsineša iš namų. Griežtai draudžiama neštis į mokyklą riešutus“, – paprašyta papasakoti apie valgyklas ir maistą jose pasakoja mergaičių mama.
O štai mokytojų ir klasių sistema pasirodo esanti kiek kitokia nei lietuviams įprasta: „Mūsų mokykloje klasės mokytojas keičiasi kas metus. Taip pat vaikai klasėse yra „sumaišomi“ kas metus. Gale metų (iki septintos klasės) leidžiama parašyti, su kokiais draugais norėtum likti, ir į tai atsižvelgiama formuojant klases naujiems mokslo metams. Tėvai kiekvienais metais turi galimybę susipažinti su visais mokytojais, tiek klasės, tiek atskirų dalykų. Keletą kartų per metus vyksta asmeniniai tėvų-mokytojų susitikimai, nuo septintos klasės vaikai skatinami šiuose susitikimuose taip pat dalyvauti.“
Anot lietuvės, mokytojai yra gerbiami taip pat, kaip ir tėvai. Kaip pasakoja Australijoje gyvenanti moteris, į mokytojus mokiniai privalo kreiptis pavarde, o tėvai bendrauja kreipdamiesi vardu. Informacijos apie vaikų elgesį ir mokslą, būrelius, sueigas, stovyklas, pasiekimus tėvai gauna labai daug.
„Pradžioje mus toks didelis informacijos kiekis šokiravo, nes sistema buvo nauja ir buvo sudėtinga susigaudyti. Po trejų metų vis dar stebina elektroninių laiškų gausa, tačiau išmokome atsirinkti tai, kas mums reikalinga. Dauguma elektroninių laiškų yra automatiškai siunčiami sistemos, kad būtume informuoti apie projektus ir kontrolinius darbus, kuriuos atlieka mokiniai. Todėl pasitaikius duobei vaiko moksluose problema nepraslysta pro akis“, – aiškina ji.
Šiek tiek skiriasi ir privalomosios mokymosi priemonės: „Nuo paruošiamosios klasės vaikai privalo turėti „iPad“, kuriame ir atliekama didžioji dalis visų mokslo darbų, vyresnėse klasėse patariama pereiti prie asmeninių kompiuterių“, – mokymosi sistemos ypatybėmis pasidalija dviejų vaikų mama.
Pasirodo, australai yra linkę švęsti vaikų pasiekimus: „Kas kartą, kai vaikas itin pasižymi moksluose, sporte, kūrybinėje erdvėje ar socialiniame mokyklos gyvenime, tėvai yra kviečiami į sueigas, kuriose vaikams įteikiami apdovanojimai. Pradinėje mokykloje apdovanojimai už tą ir aną kėlė šypseną, tačiau vyresnėse klasėse tai keičiasi ir vaikams tenka pasistengti, kad atsidurtų scenoje su pagyrimo diplomu ar kitokiu apdovanojimu.
Mūsų mokykloje už puikų mokymąsi mokiniai yra apdovanojami knygomis, kurios yra įdomios ir naudingos. Jas parenka bibliotekos darbuotojos. Bibliotekos mokykloje yra dvi, pradinukams ir vyresnių klasių mokiniams. Ten dažnai renkasi vaikai daryti namų darbų, erdvės yra labai išmaniai ir patogiai sutvarkytos. Tėvai taip pat turi galimybę naudotis bibliotekų paslaugomis ar dalyvauti knygų klubo veikloje.“
„Mus stebino ir vis dar stebina tėvų įsitraukimas į mokyklos gyvenimą. Tėvai aktyviai savanoriauja tiek sporto veiklose, tiek bendrame mokyklos gyvenime. Kiekvienais metais organizuojamos šventės tėvams mokykloje ar už jos ribų: mamų pietūs, kavos susibėgimai, tėvų kokteilių vakarėliai. Tai padeda susipažinti ir palaikyti santykius su kitais tėvais, kas labai svarbu vyresnėse klasėse, kai paaugliai nustoja dalintis informacija su tėvais“, – sako moteris.
Paklausta apie emocinį ir psichologinį foną, lietuvė sako, kad patyčių pasitaiko visose mokyklose, taip pat ir jų: „Mokykloje dirba keletas specialistų, į kuriuos gali kreiptis tėvai ir vaikai. Susiskirstymas būreliais taip pat būdingas ir egzistuoja visose amžiaus grupėse. Apie patyčias, seksualinį brendimą, kūno pokyčius, išvaizdą, narkotikus ir kitas opias temas su vaikais kalba ir specialistai, ir klasių vadovai. Taip pat organizuojami įvairiausi seminarai tėvams, juos veda kviestiniai vienos ar kitos temos ekspertai. Seminarų pasiūla mokykloje yra labai plati, pristatoma medžiaga labai kokybiška.“
Nusižengimai mokykloje yra baudžiami priklausimai nuo nusižengimo pobūdžio: „Atėjus su neteisinga, netvarkinga uniforma vaikas gauna pastabas (tris kartus), o vėliau bausmei tenka per pertrauką sėdėti su mokytoju“, – aiškina moteris.
Ji taip pat priduria, kad mokykloje, jos nuomone, yra ir neracionalių taisyklių: „Vaikai visuomet privalo į mokyklą ateiti su pilna sezonine uniforma. Jei pirma pamoka yra sportas, tai reiškia, kad vaikai turi neštis mokyklinę sporto uniformą ir persirengti mokykloje, ateiti jau apsirengus mokykline sporto uniforma negalima. Tas pats galioja, jei paskutinė pamoka yra sportas, vaikai po sporto negali išeiti iš mokyklos su mokyklos sporto uniforma, bet turi persirengti į dieninę uniformą, apsirengti švarką ir tik taip išeiti pro vartus. Prie vartų stovi mokytojai arba pats mokyklos vadovas. Švarkas yra privalomas kas dieną, jei temperatūra neviršija 30 laipsnių karščio.“
Vis dėlto už pažangumo nebuvimą moksluose vaikai nėra baudžiami. „Matematikos, gamtos mokslų ir anglų bei užsienio kalbos pamokos skirstomos į standartines ir pažangesnes. Taip suteikiama galimybė gabesniems vaikams mokytis atskirai. Vyresnėse klasėse, kai pasiekimai tampa svarbūs ne tik mokiniams, bet ir mokyklos reitingui, ypač aplaidžiai žiūrintiems į mokslus pasiūloma mokyklą palikti“, – sako moteris.
Paklausta apie mokslų kainas mergaičių mama pasidalija skaičiais: „Valstybinės mokyklos kainuoja apie vieną tūkstantį eurų per metus. Privačios mokyklos nuo 17 iki 29 tūkstančių eurų per metus. Mūsų mokykloje mokslai kainuoja apie 20 tūkstančių eurų per metus vienam vaikui. Papildomai kainuoja ekskursijos, ypatingos stovyklos užsienyje, uniformos (apie 600 eurų vaikui pradėjus mokyklą) ir vadovėliai kas metus (nuo 200 iki 300 eurų). Mokykloje efektyviai veikia padėvėtų uniformų bei vadovėlių prekyba.“
Moteris sako, kad privačios mokyklos suteikia statusą ir tai yra vienas iš dalykų, ką jos parduoda: „Tai, kad mokykla yra sena, sakykime, turi šimto metų istoriją, reiškia tradicijas, stiprų alumni palaikymą, didelį buvusių mokinių ratą, kuris dažnu atveju remia ir garsina mokyklą. Mūsų mokykloje labai daug tėvų yra buvę tos pačios mokyklos auklėtiniai. Patenkinti išsilavinimu, kurį suteikė mokykla, nuo pat gimimo į ją užrašo ir savo vaikus. Toks lojalumas sukuria bendruomenę, kuri sėkmingai gyvuoja ir bendrauja už mokyklos ribų.“
Taip pat ji papasakoja, kad Australijoje vis dar gajos vienos lyties mokyklos: „Prestižiškiausios ir brangiausios yra būtent vien berniukų ar vien mergaičių mokyklos. Visgi tai kolonijinė atgyvena ir vis dažniau kalbama apie tokių mokyklų žalą, didesnį patyčių mastą ir seksizmą. Australijos privačių mokyklų sektorius žingsnis po žingsnio juda link mokyklų modelio, kur berniukai ir mergaitės mokosi kartu. Visos valstybinės mokyklos yra bendros.“
Moteris sako, kad jų mokykloje dauguma besimokančių yra australai. „Kai kurių vaikų tėvai yra kilę iš kitų šalių, tačiau dauguma vaikų yra gimę ir augę Australijoje. Yra dalis tarptautinių mokinių, kurie atvykę iš Kinijos, jie papildomai mokosi anglų kalbos.“
Paklausta apie labiausiai nustebinusį dalyką, atvykus iš Rytų Europos, lietuvė sako, kad tiek tada, tiek ir dabar vis dar stebina ypatingas tėvų įsitraukimas į mokyklos gyvenimą, tai labiausiai pastebima pradinėse klasėse. „Tėvų įsitraukimas į vaikų užsiėmimus už mokyklos ribų taip pat yra norma. Mokslo metų savaitgaliai yra skirti vaikų užklasinei veiklai, ypač sporto rungtynėms. Tėvai nėra pasyvūs stebėtojai ar vairuotojai, atvežantys į rungtynes, jie taip pat dirba treneriais, atlieka komandos vadybininko vaidmenį ar privalomai seka taškus ir valdo švieslentę rungtynių metu. Dažnu atveju, jei sportuojama aukštesniu lygiu, treniruotės ir varžybos nesustoja ir per atostogas. Laiko šeimai ar kelionėms lieka nedaug arba jo nelieka iš viso.“
Paprašyta plačiau papasakoti apie skirtumus, dviejų vaikų mama sako, kad per metus kai kurie mokomieji dalykai (pvz. istorija, geografija, Digi STEM ir pan.) gali būti dėstomi vieną semestrą (pusę mokslo metų), o ne ištisus metus. „Susidaro įspūdis, kad mokomųjų dalykų yra mažiau nei įprastoje Lietuvos mokykloje, tačiau laiko kiekvienam jų yra skiriama daugiau ir gilinamasi smarkiau. Iš pradžių bandėme lyginti sistemas, bet galiausiai nusprendėme, kad jos per daug skiriasi ir nebūtinai viena ar kita yra pranašesnės“, – pasakoja ji.
„Ko tikrai pasigendame, tai gilesnių literatūros studijų, tačiau tokia kryptis gali būti padiktuota laikmečio. Vyresnėse klasėse (nuo aštuntos klasės) mokiniai gali rinktis keletą dalykų, vienas iš jų yra literatūra. Mūsų vyresnioji dukra iki pat dešimtos klasės negavo literatūros pasirinkimo, nes nesusirinko pakankamai besidominčių vaikų, kad būtų galima sudaryti klasę. Tas mus labai nustebino, tačiau DigiSTEM klasė užsipildė labai greitai“, – pastebi lietuvė.
„Menui, muzikai ir teatrui mūsų mokykloje yra skiriamas išskirtinis dėmesys. Kasmet sukuriami keli aukščiausio lygio miuziklai bei dramos pasirodymai. Vaikai privalomai groja pasirinktu instrumentu iki aštuntos klasės. Mokykloje veikia choras, džiazo grupė, orkestras, dainavimo ir dramos būreliai. Stebina tai, kad į tuos būrelius ar privačias pamokas mokiniai yra pakviečiami dalyvauti per pagrindines pamokas (iki pat dešimtos klasės)“, – dalijasi Australijoje gyvenanti moteris.
„Mokymosi sistema mūsų mokykloje smarkiai skiriasi nuo mums pažįstamos lietuviškos, kalbu apie sovietinę lietuvišką mokyklą, – sako ji. – Viskas mūsų mokykloje yra kompiuterizuota. Netgi Covid pandemijos metu pamokos sėkmingai vyko nuo 8:30 iki 3:30 per MS teams. Tų metų dvyliktokai pasiekė aukščiausius rezultatus egzaminų metu. Mokiniams suteikiamos galimybės dalyvauti ir išbandyti save įvairiausiose veiklose ir konkursuose. Vyresnėse klasėse daug kalbama apie tolimesnius pasirinkimus, mokiniai labai anksti skatinami daryti mokomųjų dalykų pasirinkimus, kurie turės įtaką studijoms universitetuose.“
