Dar gerokai iki šio įstatymo pokyčio vaikai, jų tėvai ir mokytojai buvo susidūrę su panašiais iššūkiais, kai vaikų tėvai ir mokyklos vadovai savarankiškai, be valstybės įsikišimo, sutardavo specialiųjų poreikių vaikus integruoti į įprastas klases. Pašnekovė Agnė – vienas iš tokių vaikų, dabar jau suaugusi moteris, kurios klasėje mokėsi specialiųjų poreikių mergaitė.
Tai vyko prieš daug metų, pirmąjį 2000-ųjų dešimtmetį, tačiau problemos, klausimai ir abejonės išlieka tokie patys: ar užteks specialistų ir ar jie bus pakankamo lygio? Pašnekovės atveju dėl specialistų trūkumo kentėjo ir minėtoji mergaitė, ir pašnekovė, ir, veikiausiai, pati klasės mokytoja, kuriai mokyklos vadovybė nesuteikė įrankių.
Šiuo interviu nesiekiama sumenkinti įtraukiojo ugdymo idėjos, tačiau siekiama pabrėžti galimas klaidas ir pavojus, kad jų būtų galima išvengti.
– Papasakokite, kokia buvote mokinė ir kokia buvo jūsų mokykla.
– Nuo antros klasės mokiausi valstybinėje mažo miestelio mokykloje. Tai buvo vidurinė mokykla, kurioje galėjai sutikti vaikus nuo pirmoko iki dvyliktoko. Klases sudarė visų socialinių sluoksnių moksleiviai. Mokiausi tiek su labiausiai pasiturinčių, tiek su socialiai remtinų miestelio šeimų vaikais.
Pati buvau pavyzdinga mokinė, dešimtukininkė, kuri sėdi pirmame suole ir kuriai mokytis patinka. Pradinėse klasėse pažymių knygelės mirgėdavo nuo pagyrimų ir nė viena pamoka man neatrodė sudėtinga. Netrūko ir draugų, sutariau su dauguma vaikų, buvau mėgstama bendraklasių. Tiesa, pradėjau ten mokytis ne nuo pirmosios klasės – į antrąją atėjau kaip naujokė.
– Tada manėte galėsianti pati išsirinkti, su kuo sėdėti?
– Taip, naujokės statusas antroje klasėje gana greitai buvo pamirštas, nes draugių susiradau jau per pirmąsias rugsėjo savaites. Natūralu, kad su kažkuria iš tų draugių ir norėjau dalintis bendru suolu. Pirmąsias savaites pradinių klasių mokytoja man leido savarankiškai padaryti sprendimą, su kuo noriu sėdėti, tačiau greitai situacija pasikeitė.
– Kaip taip atsitiko, kad mokytoja jus pasodino su mergaite, kuri turėjo raidos sutrikimų?
– Bendraklasę, turinčią raidos sutrikimų, atsimenu jau nuo pirmų dienų mokykloje. Ji nuolat leisdavo laiką viena, sėdėdavo atsiskyrusi, neturėjo bendrasuolio. Natūralu, kad su bendraklasiais buvome per maži suprasti, jog mergaitė turi rimtą sutrikimą ir jai reikia specialios, profesionalios pagalbos mokantis.
Kaip ir minėjau, mano integracija į naująją klasę vyko labai greitai. Klasės auklėtoja pamatė, kad esu draugiška, man sekasi bendrauti, puikiai mokausi, todėl po kelių mėnesių pasikvietė pakalbėti ir pranešė naujieną, kad turėsiu sėdėti kartu su atskirtąja mergaite. Kaip vaikas priėmiau šią žinią jautriau, nes norėjau sėdėti kartu su drauge. Dėl šito mokytojos veiksmo jaučiau ir erzulį, ir nusivylimą. Pykau, kad negaliu pasirinkimų daryti pati. Tačiau nesiginčijau ir pildžiau mokytojos reikalavimą.
– Gal žinote, kokie tie sutrikimai buvo?
– Tiksliai bendraklasės sutrikimo įvardyti negaliu, nieko konkretaus tuomet mūsų klasei apie tai nepasakė ir mokytojai.
– Kodėl, jūsų manymu, mokytoja jus su ja pasodino?
– Manau, priežastys buvo kelios. Visų pirma, pačiai mokytojai akivaizdžiai trūko žinių apie mergaitės turimą sutrikimą. Kadangi bendraklasė didžiąją dalį laiko mokykloje leisdavo viena, turbūt mokytoja norėjo, kas ji nesijaustų vieniša, būtų integruota į klasę. Taip pat, kaip ir minėjau, buvau draugiška, man patyčios buvo svetima, tad mokytoja žinojo, kad dar labiau netraumuosiu jos.
– Ar galite apibūdinti mokytoją? Ar ji buvo gera? Gal kratėsi savo atsakomybės? Gal tiesiog trūko žinių?
– Klasės auklėtoja išties buvo geraširdė moteris, gal net per gera. Turbūt nepamenu, kad per trejus metus pradinėse klasės ji būtų pakėlusi balsą. Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, atrodytų, kad kartais auklėtoja netgi galėjo būti griežtesnė. Manyčiau, kad ši konkreti situacija dėl mano susodinimo su raidos sutrikimą turinčia bendraklase tikrai galėtų būti žinių trūkumo pasekmė. Tačiau, būdama pedagoge, mokytoja privalėjo šią problemą spręsti garsiai apie tai kalbėdama su mokyklos administracija.
– Ar turėdavote mergaitei padėti pamokų metu?
– Taip, nuolat jai turėjau padėti. Jaučiausi atliekanti du vaidmenis: mokytojos ir mokinės. Ryškiausiai atsimenu, kad mokytoja manęs prašydavo aiškinti matematikos taisykles, lietuvių kalbos gramatiką. Turėdavau netgi patikrinti bendraklasės atliktus namų darbus.
– Ar spėdavote kokybiškai atlikti savo pačios darbus?
– Savo darbus atlikti spėdavau, dėl to problemų nekildavo, tačiau visad norėdavau daryti papildomas užduotis ir eiti į priekį. Tam nebelikdavo laiko, nes privalėjau padėti bendrasuolei. Taip pat pamenu, kad mokytojos prašymu esu likusi padėti raidos sutrikimą turėjusiai mergaitei ir po pamokų.
– Ar jautėtės įpareigota būti jos drauge?
– Jaučiausi. Atrodė, kad neturiu kito pasirinkimo. Pamenu, kad laukdavau dienų, kada ji susirgs ir galėsiu susėsti drauge su kažkuria iš savo tuomečių draugių. Ir pati jaučiausi tarsi įpareigota pasirūpinti kitu, man tarsi buvo „primesta“ klasės draugės priežiūra.
– Kokie jausmai ilgainiui aplankė dėl šio mokytojos sprendimo? Ar kada nors apie tai kalbėjotės su tėvais, mokytoja? Jei taip, ką jie sakė?
– Jaučiau ir pyktį, ir erzulį. Jaučiausi lyg nuskriausta, nes tai buvo daroma prieš mano norą, nepaaiškinta. Jaučiau, kad tai neteisinga, tačiau nedrįsau prieštarauti mokytojai. Tėvams taip pat skundžiausi, tačiau jie mokė, kad turiu padėti klasės draugei. Turbūt ir mano tėvai dideliu žinių bagažu apie psichologines ligas, sutrikimus nepasižymėjo.
– Kodėl, jūsų manymu, taip neturėjo būti? Ką iš jūsų tai atėmė? Ar kam nors pakenkė?
– Visų pirma, tam, kad mokyti raidos sutrikimą turintį vaiką reikia specialaus pasiruošimo. To negali daryti vaikas, kuriam net nėra paaiškinama, kodėl ir kaip tai daryti. Dėl suaugusiųjų aplaidumo, atsakomybės neprisiėmimo kentėjau tiek aš, tiek mano bendraklasė, kuria nebuvo tinkamai pasirūpinta. Iš manęs tai atėmė dalį vaikiškų metų lengvumo, nes buvau pastatyta į suaugusiojo poziciją.
– Kas būdavo sunkiausia?
– Sunkiausia turbūt buvo tai, kad niekas su manimi nekalbėjo, kaip aš jaučiuosi, kaip man sekasi padėti bendraklasei. Buvau pastatyta prieš faktą ir nieko negalėjau pakeisti. Negalėjau papildomai mokytis ir daryti užduočių, kurios mane būtų dar labiau lavinusios. Visas mano papildomas laikas buvo skirtas jai, tad sunkiausia buvo priimti nesąžiningumą, kurį kenčiau trejus metus.
Taip pat kaip vaikui nebuvo lengva priimti ir kitokius, tuo metu man nesuprantamus veiksmus, pavyzdžiui, bendrasuolės tylą ją pakalbinus, kartais skleidžiamus dejavimo garsus, lingavimą suole ar nosies išsipūtimą į megztinio rankovę, nenusivalant rūbo. Nežinojau, kaip man elgtis šalia savęs matant tokią elgseną.
– Kaip į tai žiūrėjo kiti vaikai?
– Pati bendraklasė iš likusių klasės vaikų sulaukdavo skaudžių patyčių. Niekas nebuvo mokytas, kaip reikia bendrauti su tokiu vaiku, nežinojome, kaip paaiškinti tuo metu mums keistai atrodžiusį elgesį. Pavyzdžiui, kalbinant mergaitę, ji niekad neatsakydavo į užduodamus klausimus. Per visus metus, kiek teko kartu mokytis, iš jos esu girdėjusi tik kelias neaiškiai ištartas frazes, kurias buvo sunku suprasti. Būdavo pamokų, kuriose mokytoja prašydavo mergaitės garsiai paskaityti vadovėlio tekstą, tačiau ji tylėdavo arba ištardavo žodžius nesuprantamai. Tik išgirdusi savo vardą, ji nudelbdavo akis ir nesileisdavo į jokį kontaktą.
Kalbant apie tai, kad su bendraklase buvau pasodinta per prievartą, kiti vaikai labai nesureikšmino, tik iš savo draugių sulaukdavau paguodos dėl to, kad turiu ne savo noru atlikti tai, kas man nepriklauso.
– Kaip manote, ar specialiųjų poreikių vaikai turėtų mokytis su kitais vaikais? Kodėl? Kaip, jūsų manymu, tai turėtų atrodyti, jeigu taip?
– Manyčiau, kad specialiųjų poreikių vaikai turi mokytis mokyklose, kuriose dirba profesionalūs, atitinkamą pedagoginį pasiruošimą turintys asmenys. Turbūt mišrios klasės galimos tik tada, kai specialistai ir pedagogai gali užtikrinti, kad pakankamą ir kokybišką dėmesį gaus abiejų pusių vaikai.
