Pasidalinti savo patirtimi dirbant su vaikais sutiko mokytoja, dirbanti vienoje Aukštaitijos mokyklų. Jau tris dešimtmečius mokanti vaikus, ji atveria daug pro jos akis nepraleistų vaikų skaudulių, išgyvenimų ir savo pačios abejonių dirbant šį, labai svarbų, darbą.
Sutikusi duoti atvirą interviu pašnekovė paprašė likti anonime.
– Mokytoja dirbate jau ilgai. Ar skiriasi mokiniai prieš dvidešimt, dešimt, penkerius metus ir dabar? Kuo?
– Tas klausimas man sukelia įvairių emocijų. Aišku, kad skiriasi. Skiriasi kiekvienais metais, kiekviena klasė, kiekvienas mokinys yra kitoks. Bet tai tiesiog natūralu ir natūraliai priimu. Man pikčiau, kai dažniausiai atsakoma: va, anksčiau tai buvo kitokie, geresni, mandagesni, ir taip toliau, o dabar tai blogesni, išlepę. Man tai daugiau pasako apie taip kalbantį mokytoją ar šiaip žmogų.
Kita vertus, bandant užčiuopti kažkokius objektyvius skirtumus, reikia pripažinti – jų yra. Dabartiniai mokiniai yra didesni individualistai, turi didesnių lūkesčių, dažnai ir nepamatuotų, turi mažiau ištvermės, valios ir užsispyrimo. Jie tikrai sunkiau sutelkia dėmesį. Tačiau jie nebijo reikšti savo nuomonę, yra kūrybiški, empatiški.
– Kaip jums, kaip mokytojai, tenka prie tų pokyčių prisitaikyti? Ką dabar darote kitaip nei anksčiau? Gal rasti kai kuriems pokyčiams tinkamą metodiką ypač sunku?
– Nežinau, ar aš ką nors darau kardinaliai kitaip. Taip, žinoma, ir pati keičiuosi su metais, darausi tolerantiškesnė, kantresnė, atlaidesnė. Dirbu tik su puse klasės, todėl turiu galimybę skirti laiko ir dėmesio kiekvienam mokiniui. Vis daugėja mokinių su vadinamaisiais specialiaisiais poreikiais ir čia jau man trūksta kvalifikacijos ir žinių, kaip elgtis ir dirbti su jais.
– Ką tokiais atvejais darote?
– Tada einu pas mokyklos psichologę. Ir tikrai smagu matyti, jei pritaikius konsultaciją praktiškai, gauni gerus rezultatus.
Pavyzdžiui, turėjau mokinį su nestipriai išreikštais autizmo (nediagnozuotais, tai tik mano nuomonė) spektro sutrikimais. Vaikas gabus, protingas, bet sunkiai bendraujantis. Užduotis – dialogas konkrečia tema. Jis lieka be poros, todėl sakau, kad pašnekove būsiu aš. Leidžiu jam pasirinkti norimą vaidmenį. Ir matau, kaip jo veidas užtemsta, jis sutrinka, susierzina ir galiausiai išvis atsisako kalbėti. Bėgu pas psichologę. Pasirodo, tokiam žmogučiui reikia ne pasirinkimo, o labai tikslių ir konkrečių instrukcijų. Kitą pamoką aš jam paskiriu vaidmenį A, nurodau laiką ir viskas įvyksta. Paprasta, kai žinai. O kai nežinai?
– Kaip manote, ar daug mokyklose pasitaiko vaikų, kurie nėra negabūs, bet kuriems, kaip prieš tai pateikėte pavyzdį, iš nežinojimo taikomi netinkami metodai?
– Manau, kad negabių nėra, išskyrus kai yra kažkoks ligos atvejis. Bet dirbant su žmogumi svarbi visa krūva dedamųjų ir ne visos jos pedagoginės metodikos pobūdžio. Yra auklėjimas, charakteris, fiziologija, tarpsniai ir t.t.
Yra atvejų, kai mokytojas tiesiog bejėgis ir gal reikia tai tiesiog priimti ir savęs nekaltinti, nes tiesiog aplinkybės yra didesnės už tave.
Kita vertus, man nepriimtina pozicija – dirbu tik su norinčiais mokytis ar jau suprantančiais mano dalyką, o ant kitų nusišvilpt.
– O tokio požiūrio tikriausiai pasitaiko?
– Bijau apibendrinimų, bet, man regis, mūsų mokytojams trūksta metodinių žinių ar bent jau naujausių. Bet gal taip galvoju, nes man pačiai jų trūksta, mat pati baigiau ne pedagoginį universitetą ir visas mano mokytojavimas buvo pagrįstas tik trial-and-error metodu (bandyk–klysk–ištaisyk, – red. past.) ir mano meile kalbos grožiui.
Turiu daug kolegų visoje Europoje ir pamenu kolegės iš Vokietijos – vokiečių kalbos ir fizinio lavinimo mokytojos – pasakojimą, kaip jie po 4 metų studijų universitete metus atlieka praktiką mokyklose, turi kuratorių, kuriam reikia pagrįsti, kokį ir kodėl savo pamokoje naudojo metodą, kodėl manė, kad tai tinkamesnis už kitą, ko siekė šiuo metodu. Ir po visų šitų metų darbo ir mokslo tau gali pasakyti, kad, gaila, bet manome, kad jūs netinkamas šiai profesijai, auf wiedersehn.
– Kas apie dabartinius mokinius jums kelia ypač didelį nerimą?
– Daug dalykų man kelia nerimą. Pavyzdžiui, vis prastėjanti jų bendra sveikata nuo nemigos iki antsvorio problemų. Taip pat – perdėtas jautrumas ir visa puokštė įvairiausių psichologinių problemų.
Pastaraisiais metais dar pastebėjau, kad jie dažnai nesidrovi savo sutrikimo, o dažnai net patys pasiskelbia, kartais, įtariu, ir piktnaudžiauja. Na štai turiu mokinę, kuri mane pati įspėjo apie tam tikrą labai menką disgrafinį sutrikimą (poros raidžių sukeitimą vietomis), bet yra linkusi visas savo klaidas, o tiksliau nesimokymą, nurašyti šiam dalykui. Matau, taip vengia pamokų ir man porina pasakaites. Aiškiai žmogus turi neišspręstų problemų, bet nežino, kaip jas spręsti ir auginasi didelę bėdą.
Dar nerimą kelia abejingumas ir apatija. Manau, jaunas žmogus turi degti. Degti smalsumu, aistra kažkam, noru išbandyti naujus dalykus, net klysti.
– Pasitaiko, kad matote atvirkščią variantą?
– Duosiu pavyzdį. Kalbuosi su labai protingu ir gabiu abiturientu, klausiu, kodėl nelanko pamokų, kur būna ir ką veikia tada. Sako, nieko, sėdžiu namuose, miegu. Tai, sakau, tau depresija. Baikit, mokytoja, sako, netikiu tais dalykais.
– Kaip jums atrodo, kuo dabartiniai paaugliai gyvena? Kas juos džiugina?
– Manau, kad jie gyvena tuo pačiu, kuo ir ankstesni paaugliai: visi nori jaukių namų ir šeimos šilumos, ištikimų draugų, gražios ateities. Jų buitis gal ir lengvesnė, bet grėsmių ne mažiau ir jos šiurpios: narkotikų prieinamumas, neigiamos informacijos gausa, vadinamasis heitas ir kt.
Kai klausiu, ką jie skaito, jų minimi autoriai man nieko nesako, kai klausiu, ką žiūri, irgi panašiai. Bet aš su jais dalinuosi savo patirtimi ir jie klauso. Nežinau, kiek perima, skaito ar žiūri, bet jie klauso.
– Ar daug mokinių į mokyklą atsineša šeimos problemas?
– Aš nesu klasės auklėtoja, jos geriau atsakytų į šitą klausimą. Nors per kalbos pamokas mes nagrinėjame daugybę temų, ir iš jų atsakymų galiu susidaryti šiokį tokį vaizdą apie jų asmeninį gyvenimą, jie jau ne darželinukai, kurie turbūt pasipasakoja apie viską. Gimnazistai jau tokio amžiaus, kad problemas slepia. O šeimos bėdos jiems labai skaudžiai kerta per sveikatą, pažymius, elgesį.
Kartais galvoju: kalbu aš jiems čia apie kažkokias vertybes, meilę, grožį, siekius, o kiek tai koreliuoja su jų realiu gyvenimu? Ar aš jiems atrodau kaip ateivis ar, tiksliau, iškasena, kalbanti mirusia kalba, žodžių apvalkalais be turinio?
Pamenu mergaitę, kurią siautėjantis patėvis išvijo iš namų dieną prieš egzaminą. Ji turėjo susirasti, kur pernakvoti. Kelintam Maslow piramidės (amerikiečių psichologo Abrahamo Maslow poreikių hierarchijos teorija, sakanti, kad žmogaus poreikiai tenkinami pagal tam tikrą prioritetinę seką, t.y. kad pirmiausia žmogus turi patenkinti bazinius – fiziologinius, saugumo – poreikius, kad imtųsi, pavyzdžiui, savirealizacijos, – red. past) lygyje jai turėjo būti egzaminas?
– Ar, jūsų manymu, yra kas jiems padeda?
– Sunku atsakyti. Yra mokykloje psichologė, socialinė darbuotoja, klasių auklėtojos. Manau, kad išklausyt – tikrai išklauso. Bet reikia tuos vaikus pastebėti ir jie turi atsiverti. Ir šeimos problemų minėti asmenys neišspręs. Sudėtinga.
Štai, dar neužgijęs sopulys. Per nepilnus porą metų pasimirė vienos mokinukės, labai šiltos, jautrios mergaitės tėvai, pirma mama, po to – tėtis. Didelė netektis jaunai sielai. Tiesiog sunkiai suvokiama ir nepakeliama nelaimė. O aš nerandu tų žodžių jai pasakyti, kad mano visa dūšia su ja ir už ją. Tik vedu pamokas, kaip visada. Ir tik po antrų laidotuvių susikaupiau, susirinkau žodžius, paprašiau pasilikti po pamokos. Ir ką, nieko vėl neliko, galvoj tuščia, tik apsikabinom ir raudam abi. Taip nieko gudraus ar paguodžiančio ir nepasakiau.
– Ar turite prisiminimą apie mokinį, už kurį labai skauda širdį?
– Net ne vieną. Visus tris. Net trys jauni vaikinai pasirinko išėjimą savo noru. Vieno ir laidotuvėse buvau. O vieno kapą visada aplankau, kitų nežinau, kur yra. Stovi jų šypsenos mano atminty. Vėl pasikartosiu – kiek nedaug mes matom. Žmogus lyg ir šalia, bet tau iki jo šviesmečiai.
– O ar atsiminimuose yra sėkmės atvejų – kada, nepaisant sunkumų, mokinys pasiekė daug, gyvena laimingai?
– Pamenu, buvo toks probleminis vaikis pas mus. Dabar turbūt diagnozuotų jam ADHD ir kažkaip tvarkytųsi mokykla su tuo, o tada nurašė jį kaip tyčia blogai besielgiantį ir gadinantį pamokas. Nežinojau, kaip su juo elgtis, niekas nežinojo. Pasisodindavau išstypusį devintoką už mane didesnį prie savo stalo ir laikydavau už rankos. Visas pamokas sugadindavo, mokytojams pakriko nervai. Galiausiai, vos suėjus 18-kai, jis buvo išspirtas iš mokyklos.
Vaikiškai grasindavo: nekenčiu mokyklos, kai jau nesimokysiu, ateisiu, kelnes nusimausiu ir pliką užpakalį (ne tokius žodžius parinkdavo) parodysiu visiems.
Dabar jau suaugęs vyras, dirba, nežinau, kiek ir ar daug pasiekė, bet iš socialinių tinklų matau sėkmingai gyvenantį žmogų. Kažkada užsuko į mokyklą, klausiu, tai kaip, ar bus striptizo šou. Juokiasi.
– Kaip jums sekasi bendrauti su mokinių tėvais? Ar tai – sudėtinga? Ar pasitaiko tėvų, kurie trukdo dirbti? Kurie atsisako tikėti tuo, ką sako mokytojas?
– Dabar stengiuosi nebendrauti. Tik jų iniciatyva. Anksčiau, mokytojavimo pradžioje, labai norėjau bendrauti su tėvais, pasakoti, kaip sekasi ar nesiseka jų atžaloms. Bet teko susidurti su priešiškumu.
– Nustebote?
– Man tai buvo nemenkas šokas: kaip gali tėvai nenorėti, kad jų vaikas tobulėtų? Kodėl jie priima mano pastabas taip priešiškai? Aš juk su geriausiais norais. Ilgainiui tiesiog tai priėmiau kaip natūralią gynybinę reakciją ir tiesiog lioviausi kišti savo trigrašį.
Kita vertus, šiemet per tėvų susirinkimą atėjo tokie tėvai, kurie labai atsakingai ir pasitikėdami manimi konsultavosi, kaip padėti savo vaikui, kaip pagerinti rezultatus. Vienai mamai net išdėsčiau rašinio struktūrą ir reikalavimus tam, kad ji žinotų, ko mokosi jos sūnus ir kaip jis vertinamas. Nes mano aiškinimo per pamoką jis tada paaugliškai tiesiog nepriėmė. Dabar reikalai gerėja. Visada sakiau: jei tėvai ir mokytojai stovėtų vienoje fronto pusėje, laimėtų visi trys.
– Mokote paauglius. Ar dažnai tenka susidurti su paauglystės išraiškomis? Kaip, jūsų manymu, geriausiai su jomis susitvarkyti, apeiti?
– Dabar, su metais, galiu žiūrėti su šypsena į tą susireikšminusį, išsišokėlišką, ieškantį ir atradinėjantį save ir pasaulį paauglį. Manau, kad blogiausia paauglystės dalis tenka ne man, nes dirbu tik su 9–12 klasių mokiniais. Bet yra didelis skirtumas tarp devintoko ir vienuoliktoko. O abiturientai jau suaugę.
Dažniausiai bandau su humoru juos paveikti. Bet čia dvi problemos: šiuolaikinė snaigių karta yra superjautri ir dažnai nepajėgi suprasti humoro, o ko nesupranta, skuba įvardinti patyčiomis. Ir antra, reikia pačiai suvokti, kad kartų humoro jausmas yra kitoks. Tiesiog mokytojas, kaip suaugęs, turi nepriimti paauglio spygliuotumo asmeniškai ir prisiminti, kad tai tik laiko klausimas. Paprastai to užtenka. Aišku, nekalbu apie agresyvius atvejus, kurių pasitaiko. Ir gaila, kad įstatymas nėra sutvarkęs šito kampo.
– Ar dažnai matote mokinius pernelyg stipriai besijaudinančius prieš egzaminus? Ar yra, kas jiems pasako, kad mokykla, egzaminai – ne gyvenimo nuosprendis?
– Nerimauja visi, tik vieniems geriau sekasi tą slėpti, kiti nesusitvarko su stresu. Tai dažniau būdinga mergaitėms. Bet tenka matyti ir vaikinus drebančiom rankom ir išmuštus dėmėm. Reikia pripažinti, kad praktiškai visa mūsų švietimo sistema yra orientuota į egzaminą. Aš pati nuolat per pamokas akcentuoju, kad šito ar šito reikės egzaminui, o va šitas – tai gyvenimui. Bet taip pat ir raminu, kad nesėkmė nėra gyvenimo nuosprendis. Bet kiek vertas tas pasakymas, jei ta nesėkmė užrakina jo norimo universiteto duris? Pats motyvavimo ar orientavimo mechanizmas, manau, netinkamas: orientuojam į universitetą, kaip į tikslą, o ne į vieną iš priemonių pasiekti savo tikslą – prasmingą ir vertingą gyvenimą, savirealizaciją.
