„Mūsų visuomenė tarsi susirgo perfekcionizmu: tėvai tvirtina, kad jų vaikas nepakankamai geras, nes nesimoko aukščiausiais balais, vaikas, gavęs prastesnį pažymį, jaučiasi beviltišku, kartais – net pakelia ranką prieš save, o dalis mokytojų su vaikais vis dar bendrauja testais, net nesistengdami jiems paaiškinti, kad nesėkmės, kurios visus ištinka, taip pat yra gyvenimo dalis“, – atkreipia dėmesį R. Šimkūnaitė. Pašnekovės įsitikinimu, kartais patiriama nesėkmė yra net vertingesnė pamoka nei nuolat lydinti sėkmė.
„Ne vienas tyrimas yra parodęs, kad tik gerais balais besimokantys mokiniai neretai stokoja kūrybiškumo, nes jie save tam tikra prasme įspraudžia į „dešimtuko“ rėmus – žinias tiesiog išmoksta atmintinai, todėl nedrįsta improvizuoti, bijo suklysti ir jaučia jaudulį net dėl menkiausios nesėkmės, – dalijasi R. Šimkūnaitė. – O kuo baigiasi nuolatinė savigrauža ir perfekcionizmas, žino dauguma darboholikų ir perdegimo sindromą besigydančių žmonių, todėl tėvų ir mokytojų užduotis – pastebėti šias užuomazgas ir su vaiku pasikalbėti, kam reikalinga vertinimo sistema.“
Apie tai, ko trūksta mūsų naudojamai dešimtbalei mokinių vertinimo sistemai, ką daryti, kad pažymiai vaikus tikrai motyvuotų, ir kodėl negalima vaiko kaltinti bei gėdyti už gautą neigiamą pažymį, specialistė papasakojo interviu.
– Mokinius vertinti pažymiais – būtina ar galima apsieiti ir be to? Ką apie tai mano pasaulio švietimo specialistai?
– Švietimo ekspertai visame pasaulyje mokinių vertinimui skiria daug dėmesio, nuolat diskutuoja, ieško geriausių sprendimų, tobulina ir, remdamiesi naujausiais tyrimais, tas vertinimo sistemas keičia. Štai pernai atnaujinę tarptautines Kembridžo programas, švietimo specialistai šiemet atnaujino ir diagnostinių vertinimo kriterijus, tačiau vertinimo pažymiais, balais ar raidėmis pasaulyje neatsisakoma.
Pažymiai yra reikalingi kaip tam tikras akademinių pasiekimų, žinių ar gebėjimų matas. Jis svarbus ir mokiniui, kad šis galėtų įsivertinti savo stipriąsias ir tobulintinas vietas, bei tiksliai žinotų savo žinių lygį, ir mokytojui, nes aiškiai apibrėžtas įvertinimas padeda patikrinti mokinių žinių ir gebėjimų lygį, nustatyti spragas ir padarytą pažangą. Remdamasis gautais rezultatais, mokytojas gali mokiniui duoti grįžtamąjį ryšį, kokiose srityse jam reikia tobulėti, bei teikti tikslingą pagalbą pasiekimams pagerinti. Pažymiai naudingi ir tėvams, nes tarsi atskaitos taškas parodo, kaip moksluose sekasi jų vaikui, ir sufleruoja, kurias kompetencijas derėtų stiprinti bei į kurią pusę kreipti jo būsimą karjerą.
– Ką manote apie Lietuvoje taikomą dešimtbalę mokinių vertinimo sistemą? Kokie pliusai ir trūkumai?
– Kai kadaise perėjome iš penkiabalės sistemos į dešimtbalę, buvo daug nerimo ir nežinios: kaip prie jos prisitaikys švietimo sistema, kaip mokytojai ir tėvai? Visi prisitaikėme, tačiau reikėjo laiko. Sakyčiau, ne dėl balų sistemos, bet dėl jos vientisumo trūkumo vis dar negalime džiaugtis gerais švietimo sistemos rezultatais.
Lietuvoje neturime aiškių vieningų vertinimo standartų, todėl kiekviena mokykla turi savus susitarimus dėl vertinimo kriterijų – vienoje mokykloje dešimtuką vaikas gaus, jei teisingai atliks 95 proc. užduočių, kitoje – 91 proc. Neigiamo pažymio vertinimas skirtingose mokyklose taip pat gali skirtis: vienoje mokykloje mokinys gaus neigiamą vertinimą, jei teisingų atsakymų apimtis bus mažiau nei 30 proc., o kitoje už tokį pat rezultatą bus rašomas teigiamas pažymys. Net nacionaliniai mokinių pasiekimų patikrinimų rezultatai neturi aiškių paaiškinimų: nurodomas mokinio surinktas taškų, procentų skaičius, tačiau nenurodoma, kokį pasiekimų lygmenį jis atitinka. Aiškumo vertinimo sistemoje visiems įneštų suvienodinti vertinimo kriterijai visos Lietuvos mastu.
– Kaip pažymiai veikia vaikus – ir tuos, kurie gauna geriausius įvertinimus, ir smarkiai atsiliekančius?
– Nėra vienareikšmiško atsakymo, kaip pažymiai veikia mokinius. Iš vienos pusės, aukšti vertinimai stiprina motyvaciją ir didina pasitikėjimą savo jėgomis, tačiau taip pat svarbu neužmigti ant laurų, kelti sau iššūkius ir ieškoti sričių, kuriose mokinys galėtų augti ir tobulėti toliau.
Turbūt didžiausia bėda, kai pažymiai vaikams tampa konkurenciniu įrankiu – „aš geresnis už tave“, o kartais – net save patį. Didžiausią fokusą į pažymius, kaip į tikslą, ne tarpinę priemonę, vaikai skiria 7–8 klasėje – tada labiausiai dėl prastesnių pažymių jie ir jaudinasi. Vaikai iš savęs ima reikalauti per daug, prieš atsiskaitymus jaučia stresą, o kartais – pavydą geresnius balus gavusiam bendraklasiui. Kartais, net ir gaudami gerus pažymius, vaikai kremtasi, kad negavo dar geresnių, nes save pradeda asocijuoti tik su aukščiausiais įvertinimais. Bet kokia kaina.
Neigiami pažymiai dažnai sutinkami su didžiausia baime: vieni puola kaltinti mokinį už jo tingumą, kiti – verčia kaltę mokytojams ir mokyklai, o mokytojai teisinasi netinkamomis ugdymo programomis ar specialistų trūkumu. Taip užsisuka neigiamas „bėdų turgaus“ ratas, užuot visi kartu – mokinys, mokytojai ir tėvai – veiktų išvien ieškodami būdų, kaip efektyviausiai padėti vaikui. Juk neigiamas pažymys neapibrėžia mokinio kaip asmenybės ir neatskleidžia jo stipriųjų savybių – neigiamas pažymys parodo, kad jam nepavyko įsisavinti tik tam tikro dalyko tam tikros temos žinių. Užuot kaltinus, gėdinus ar grasinus, vertėtų pareflektuoti, kokios buvo nesėkmės priežastys, ir sudaryti konkrečių veiksmų planą, kad kitą kartą vaikui pavyktų geriau.
Kiekvienas vaikas turi jaustis mylimas, emociškai saugus ir priimtas kaip unikali asmenybė čia ir dabar, o ne kažkada vėliau, kai neva to nusipelnys laikydamas egzaminus ir kolekcionuodamas diplomus.
– Ką daryti, kad pažymiai būtų ne tik įrankis pasitikrinti, bet ir motyvuojanti priemonė?
– Geriausias derinys, kai pažymys rašomas išvien su grįžtamuoju ryšiu – komentaru, padedančiu vaikui suprasti, ko pritrūko ar atvirkščiai – kodėl jo darbas įvertintas taip gerai. Tokią informaciją vaikas įsimena ilgiau ir tai padeda jam suprasti, kokių žinių jam dar trūksta ir kur reikėtų patobulėti. Daug svarbiau, kad vaikas suprastų, jog mokosi ne dėl kitų, o dėl savęs ir jam, o ne mokytojui ar tėvams svarbiausia, kad jis išmoktų mokytis ir sugebėtų sąžiningai atlikti užduotis.
Taip pat derėtų suvokti, kad vien tik geri pažymiai nebūtinai yra sėkmingos ateities garantas. Tam, kad sėkmingai veiktum šiuolaikiniame pasaulyje, reikia gerokai daugiau – bendrųjų kompetencijų: savarankiškumo, kritinio mąstymo, augimo mąstysenos, adaptabilumo ir kt. Tačiau visos šios savybės pažymiu nėra vertinamos – jos pradedamos ugdyti mokykloje, o po to stiprinamos visą gyvenimą.
– Taigi ką jūs galėtumėte patarti tiek mokinių tėvams, tiek patiems mokiniams, labiausiai ir išgyvenantiems dėl gaunamų pažymių?
– Sakyčiau, kad viena didžiausių šio amžiaus mokyklos dramų ir yra tai, kad dažnai pamirštama, jog žmogus yra kur kas daugiau nei jo žinios, todėl neteisinga vertinti tik akademinius vaiko pasiekimus. Juk yra begalė žmonių, kurie sėkmingai išlaiko egzaminus, įstoja į norimą specialybę, bet nesijaučia laimingi, nes nesugeba užmegzti santykių su kitais žmonėmis, nesugeba tvarkytis su susikaupusiomis emocijomis, negeba kūrybiškai prisitaikyti prie sparčios kaitos, kuri dabar vyksta visuomenėje. Verta susimąstyti ir apie tai, kad dauguma dabar populiariausių profesijų prieš gerą dešimtmetį net neegzistavo, tad kokius akademinius rodiklius galėjo demonstruoti dabartinių sėkmingų startuolių vadovai ar dirbtinio intelekto specialistai?
Mokykla, o vėliau universitetas – ne pasiruošimas gyvenimui, tai ir yra gyvenimas. Juk mokykloje vaikas praleidžia 12 metų – dauguma suaugusiųjų tiek viename darbe neišbūna, bet nemano, kad tai – kažkokia repeticija. Mokykloje vyksta visavertis gyvenimas, iš kurio mokomasi, o ne bėgama distancija su kliūtimis – pažymiais. Svarbiausiu tikslu turi būti ne egzaminai, o vaiko gerovė čia ir dabar.
