Taigi kas atsakingi už namų darbus – tėvai ar vaikai? Apie tai, kam namų darbai skirti, kas už juos atsakingas ir kaip dėl jų tartis namuose su vaikais, A. Landsbergienė kalbėjosi su „Žinių radijo“ laidos „Tėvystė praktiškai“ vedėja Renata Cikanaite.
„Mano pačios tėvai gyvenime nėra tikrinę mano namų darbų. Tai buvo mano atsakomybė. Net neprisimenu tokio pokalbio su tėvais apie mano namų darbus. Bet ir su savo vaikais aš nelabai esu turėjusi tokių pokalbių“, – laidoje prisiminė A. Landsbergienė.
Per daugelį metų švietime edukologė suprato, kad yra begalė priežasčių, kodėl kai kuriems vaikams su namų darbais sekasi sunkiai. Ir tol, kol tėvai su mokytojais neatranda tikrosios priežasties ir nepradeda su ja dirbti, tol nereiktų tikėtis gerų rezultatų. „Įstatyti“ visus vaikus į tuos pačius rėmus ir nustebus dievagotis: „o mano vaikas tai ruošia namų darbus, tai ką jūs čia blogai darote, kad jau jūsų vaikas jų neruošia?“ negalima, šiandien tai būtų galima pavadinti netgi neišprusimo ženklu. Juo labiau taip neturėtų sau leisti kalbėti mokytojas, patyręs edukologas ar mokyklos vadovas. Man irgi užtruko, kol aš tai supratau, – kalbėjo A. Landsbergienė. – Taigi nebūtinai čia bus kažkas ne taip. Gal vaikas tam priešinasi, nenori, jam nepatinka, nes jis būna pavargęs, gal dar nori žaisti – priežasčių begalė. Beje, ne kiekvienam vaikui dar tų namų darbų ir reikia. Tai dar kitas niuansas. Pamatyti visus tuos dalykus – tai yra rimta kompleksinė užduotis.“
Kam reikalingi namų darbai?
Dėl to, ar apskritai vaikams reikia namų darbų, ar ne, nesutaria visos keturios į diskusiją įsivėlusios stovyklos: mokslininkai, praktikai, tėvai ir patys vaikai. Mokslininkai tiria namų darbų naudą arba nenaudą, praktikai – tai mokytojai, kurie namų darbus ir užduoda, tėvai turi priminti ir rūpintis, kad jie būtų padaryti, vaikai – atlikti arba savo pasirinkimu – neatlikti. „Diskusija jau labai užkaitinta, nes tie, kurie yra prieš namų darbus, labai garsiai šaukia prieš, o tie, kurie pasisako už, labai garsiai rėkia už“, – pastebėjo edukologė.
Abiejų barikadų pusių atstovai turi savų argumentų. A. Landsbergienė juos trupai aptarė.
Vienas stipriausių argumentų už namų darbus – tai, kad namų darbai ugdo gebėjimą mokytis. „Mokykloje mokytojai tuos procesus sužiūri, jie užduoda toną, pasako, ką dabar ir toliau darysime, formuoja dienotvarkę. Namuose vaikas pradeda savarankiškai pats planuoti, kada jis atliks darbus, nuo ko jis pradės, atsivers savo užrašus – o kuo geresni užrašai, tuo aiškesni namų darbai ir tuo geresnis rezultatas“, – aiškino A. Landsbergienė.
Antras dažnai girdimas argumentas – gebėjimas mokytis savarankiškai. „Mokytojas klasėje vis ragina susikaupti, viską patraukti į šalį. Tuo metu namie daugybė trikdžių – štai muzika užgrojo, ledų užsimaniau – taip laiko namų darbams ir nelieka. O kai pasimato pasekmės, imi galvoti: gal vis dėlto savo laiką reikėjo susiplanuoti kažkaip kitaip. Taigi ugdomas savarankiškumas, gebėjimas susidėlioti savo laiką, prioritetus, – kalbėjo edukologė. – Mokykloje mus prižiūri mokytojai, universitete – dėstytojai, bet kai mes kalbame apie gebėjimą mokytis visą gyvenimą, tai jeigu mes neišmoksime, jeigu mūsų koncentraciją visad numuš kokie nors trikdžiai, mes nebūsime tokie išsilavinę, tokie apsiskaitę, kaip tie žmonės, kurie mokės mokytis savarankiškai organizuodami savo darbus ir planuodami savo laiką.“
Dar vienas iš privalumų tas, kad tėvai ne visada žino, kaip galėtų įsitraukti į akademinį vaiko gyvenimą, o namų darbai yra vienas iš būdų tai padaryti. Jei namų darbai yra „geri“, tėvai, susėdę kartu su vaiku, anot edukologės, labai gerai supranta, kas vyksta mokykloje, kuo vaikas domisi, ko mokosi ir kaip jam sekasi.
Tuo metu mokytojams atlikti namų darbai parodo, kaip vaikas suprato tai, ko mokėsi pamokose. Tik tuos namų darbus ir turėtų atlikti vaikas, pažymi A. Landsbergienė: „Blogiausia, kai už vaiką viską padaro tėvai. Tada mokytojai nemato, ką vaikas iš tiesų moka. Beje, tai labai aiškiai matyti, juk mokytojas žino, kad pamokose vaikui nėra taip lengva, jis daro nemažai klaidų, o štai iš namų atsineštos padarytos užduotys tobulos. Taigi, jei namų darbus atlieka tėvai, mokytojas nepamato vaiko spragų ir namų darbų privalumas dingsta. Tokiais atvejais gauname grįžtamąjį ryšį, kaip namų darbus suprato tėvai ir ar jie sėkmingai vėl baigs antrą klasę.“
Kokie galimi namų darbų minusai? A. Landsbergienė pasidalijo, kad beveik visi tyrimai rodo, jog mažiausiai naudos iš namų darbų gauna pradinukai, pagrindinėje mokykloje nauda jau apčiuopiama, o daugiausia naudos yra gimnazijoje. Daug kalbama ir apie tai, kad jei namų darbai blogi, tai neturės jokios teigiamos įtakos akademiniams rezultatams.
Svarbu ir tai, kad jei namų darbų yra per daug, tai efektas gali būti netgi neigiamas. „Namų darbų turėtų būti ne daugiau kaip 30 min. priešmokyklinėje klasėje (sudėjus visus dalykus), pirmoje klasėje – ne daugiau kaip valanda, o vėliau prisideda po 10 min., – kalbėjo laidos viešnia. – Vis tik tai tėra vienas iš apskaičiavimo būdų. Yra mokslininkų, kurie sako, kad niekas namų darbų neturėtų ruošti daugiau nei valandą. Tačiau aš nelabai žinau, kaip tai gali suveikti gimnazijose, kuriose yra aukšti akademiniai lūkesčiai. Man tikrai neteko matyti gimnazisto, kuris namų darbus darytų vos pusvalandį, dauguma tikrai juos ruošia po 2–3 valandas. Per savaitę susidaro 15 valandų.“
Yra paskaičiuota, kad vaikui gali grėsti perdegimas, jeigu namų darbai viršija 20 val. per savaitę. Tačiau A. Landsbergienė pažymėjo, kad tai tik indikatorius, mat vienas gal ir po 10 val. būtų išsekęs, o kitas ir po 40 val. jaustųsi puikiai.
Namų darbai – vaikams, ne tėvams
Laidoje edukolgė ne kartą pabrėžė, kad namų darbai vis tik yra vaiko darbai. Tėvai gali padėti vaikui susiorganizuoti laiką, darbo vietą, bet neatlikti visko už jį. „Turime labai pajausti vaiko dinamiką – vienam reikia tylos, būtinai – rašomojo stalo su lempa, kitam bus gerai namų darbus ruošti ir ant virtuvinio stalo ar grindų šalia mamos, ruošiančios vakarienę“, – kalbėjo A. Landsbergienė.
Edukologė ragino tėvus atsižvelgti į savo vaiką ir pamatyti, kiek jų įsitraukimo ir pagalbos jam reikia: „Tėvus kviesčiau objektyviai pamatyti savo vaiką, nes kiekvienas vaikas turi savo niuansų, kurie nebūtinai yra nuostabūs, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad vaikas nėra nuostabus.“
Kviečiame pasiklausyti viso pokalbio su A. Landsbergiene:
