Lygindama kartas su tokiu teiginiu iš dalies sutinka ir „Karalienės Mortos mokyklos“ bei „Vaikystės sodo“ steigėja, edukologė dr. Austėja Landsbergienė. „Taip, jie yra protingesni, nei mes kada buvome. Dabartiniai vaikai šiek tiek nusivylę suaugusiaisiais, bet ir su viltimi bei norintys patys būti savo ateities kūrėjais. Turime suprasti, kad šis pasaulis, kurį valdo mūsų karta, labai greitai bus jų pasauliu, o mes jo kūrime dalyvausime tik jų kvietimu. Arba ne – jeigu to nenusipelnysime“, – šypsodamasi sako A. Landsbergienė.
– Ko gero, daugelis tėvų mano, kad jie savo laiku nebuvo tokie protingi, kaip kad jų vaikai dabar. Ar iš tiesų taip yra ir kodėl galime susidaryti tokį įspūdį?
– Ir taip, ir ne. Viena vertus, šių dienų vaikai tikrai moka ir geba dalykų, apie kuriuos mes savo laiku net neįsivaizdavome. Dėl informacijos gausos, kurią šiais laikais lengva surasti keliais pelės mygtukų spragtelėjimais, ir dėl tėvų brandos bei atsaking(esni)o požiūrio į tėvystę – juk dabar su vaikais dažniau kalbama, diskutuojama, jiems daugiau skaitoma ir pan. – dabartiniai vaikai auga daug brandesni ir žingeidesni – jiems tarsi viskas įvyksta ankščiau.
Tai, kad dabartinė karta atrodo protingesnė nei buvo jų tėvai, gali lemti ir kitas paprastas dalykas – vaikai išmoko atskirti ir įvardinti jiems kylančias emocijas, nes apie tai daug dažniau kalbama ir namuose, ir ugdymo įstaigose.
Įdomu tai, kad vaikai šiais laikais subręsta anksčiau, tačiau jų paauglystės periodas tęsiasi ilgiau: kai kuriuose moksliniuose šaltiniuose įvardijama, kad šiais laikais vaikams paauglystė gali prasidėti 8–9 metų, tačiau šis periodas gali baigtis tik apie 25-uosius metus, kai galutinai subręsta kaktinė smegenų sritis.
– O ar kokiose nors srityse dabartiniams vaikams būtų kur pasitempti, jei palygintume su ankstesnėmis kartomis?
– Vaikai dabar yra mažiau savarankiški, jiems trūksta vadinamųjų gyvenimo įgūdžių, nes dažnai tėvai šiek tiek perdėtai nori juos apsaugoti nuo nemalonių patirčių ir augina šiltnamio sąlygomis. Be to, vis daugiau kalbama apie tai, kad, nors ir išmoksta skirti savo emocijas, vaikai dar negeba jų tinkamai reguliuoti. Ir čia svarbų vaidmenį vaidina ugdymo specialistai, kurie su vaikais darželyje ar mokykloje bendrauja kiekvieną dieną ir mato jų psichologinę raidą.
Tad, kaip dažniausiai būna, nėra nei visai balta, nei visai juoda, bet tikrai yra kitaip, ir tai yra visiškai normalu.
– Kuo dar šiuolaikiniai vaikai skiriasi nuo savo tėvų kartos? Kokiais aspektais dar galėtume palyginti norėdami padaryti teisingas išvadas?
– Galiu pasakyti, kad apibendrinti būtų ir neteisinga, ir nesąžininga dabartinių vaikų atžvilgiu. Jie auga skirtingomis sąlygomis ir skirtingų galimybių pasaulyje, nei augome mes. Tačiau keletą esminių skirtumų galiu įvardinti.
- Niekas nesiginčys, kad šiuolaikiniai vaikai turi daugiau galimybių, nes jau mokykloje yra mokomi vėliau karjerai reikalingų papildomų įgūdžių: pavyzdžiui, mūsų mokykloje vyksta „Junior Achievement“ ir debatų bei viešojo kalbėjimo pamokos, mokiniai yra ugdomi IT srityje, domisi socialinėmis temomis. Ir ketvirtokai, ir aštuntokai rengia metų projektus, per kuriuos puikiai atsiskleidžia, kad temos, kurias nagrinėja dabartiniai vaikai, jau yra kitokios: mokiniai programuoja savo kompiuterinius žaidimus, montuoja vaizdo įrašus, domisi atsinaujinančia energetika, net „Lego“ stato virtualiai. Pabrėšiu, tokias temas renkasi ketvirtokai!
- Anksčiau vaikai daugiau laiko leisdavo žaisdami lauke, dabar – puikiai naudojasi technologijomis, apie kurias buvusios kartos net nežinojo, todėl daugiau laiko praleidžia virtualiame pasaulyje.
- Anksčiau vaikai nuo pat mažens buvo ugdomi savarankiškumo ir atsakomybės prisiėmimo – jeigu nepadarei namų darbų, kaltas esi tu, o ne mokytojas.
- Ankstesnių kartų vaikai dažniausiai turėdavo tas pačias nuostatas ir įsitikinimus, kaip ir jų tėvai, o dabartiniai vaikai yra globalesni – jie mato ne tik savo šeimą ir ne tik savo valstybę, bet visą pasaulį.
- Anksčiau visų gyvenimas buvo lėtesnis – prisiminkite laikus, kai nebuvo mobiliųjų telefonų ar interneto ir visus reikalus galima būdavo sutvarkyti laidiniu telefonu ar mokamuose taksofonuose, buvo mažiau papildomų dirgiklių ir išankstinių lūkesčių. Dabar gyvenimo tempas yra kur kas greitesnis, todėl dabartinė karta yra priversta greitai adaptuotis prie nuolat kintančios situacijos.
- Anksčiau pasaulis buvo labiau monochromiškas, suskirstytas į gera–bloga, priimtina–nepriimtina, daug kas vyko iš inercijos, nes „taip įprasta“ (net šiukšlinimas), dabar vaikai yra tolerantiškesni, atviresni, jiems iš tiesų rūpi ekologija ir atsakingas vartojimas.
- Kadangi dabartiniai vaikai yra nuolat apipilami trumposiomis žinutėmis, jie sunkiau skaito ilgą, gilų tekstą, kurį dar reikia suprasti ir interpretuoti jame paslėptas prasmes. Teksto skaitymas ir analizė bei akademinis rašymas dabar tapo vienu pagrindiniu mokytojų iššūkių, nes tai nebėra savaime suprantamas dalykas – reikia atsakingai ir nuosekliai dirbti, kad prigimtinis vaikų smalsumas šioje srityje iki galo atsiskleistų raiškia ir vaizdinga kalba bei kritiniu mąstymu. Pastarasis – itin svarbus, nes interneto era suteikė puikų įrankį greitai surasti reikiamą informaciją, tačiau dabartiniai vaikai toli gražu ne visada patikrina, ar jų rastas informacijos šaltinis yra patikimas.
Sąrašą būtų galima tęsti, bet net ir jis nėra akmenyje iškalta aksioma – tai yra tik tendencijos. Kiekviena situacija yra unikali, tad kiekvieną kartą ją reikia vertinti atsakingai, atsižvelgiant į tuo metu vyraujančias tendencijas.
– Kaip manote, kokia ateitis laukia dabartinių mūsų vaikų? Ar visos tos savybės, kurias jie įgyja dabar augdami, pravers vėlesniame gyvenime?
– Mes apskritai labai daug kalbame apie „Z kartą“, tačiau, jeigu jau kalbame apie tendencijas, dabar reikėtų kalbėti apie „Alfa kartą“. Tai karta, kuriai tėvai ir mokykla jau riboja technologijų naudojimą, didelę dalį gyvenimo jie gyveno pandemijos, o dabar ir karo sąlygomis, ypač tie vaikai, kurie gyvena Europoje.
Be jokios abejonės, tai, kad mokykla buvo virtualioje erdvėje, tai, kad jie negalėjo gyvai bendrauti su bendraamžiais, tai, ką jie išgyveno psichologiškai, ir tai, ką jie girdėjo apie ekonominius sunkumus arba patys juos išgyveno, turės įtaką, kokia bus (yra) ši karta. Manoma, kad jie bus itin atsparūs, nebijos darbo ir mokslo virtualioje erdvėje, jiems ypač rūpės socialiniai ir ekologijos klausimas – ir ne tik savo šalies, bet ir viso pasaulio. Kadangi jiems teko susidurti su rimtais iššūkiais jau vaikystėje ar ankstyvoje paauglystėje, jie, manoma, drąsiai užduos nepatogius klausimus.
Turint galvoje, kad informacija šiai kartai yra pasiekiama lengviau nei bet kuriai kitai kartai prieš juos, nenuostabu, kad būti jų autoritetu nelengva. Kitų kartų žmonėms, kurie įsivaizduoja, kad turi būti autoritetu vien dėl savo amžiaus, tą sunku suprasti, nes naujoji karta mano, kad autoritetas yra pelnomas, o ne tiesiog yra.
Kadangi šie vaikai patys jaučiasi drąsiai ir mato aplink save jaunus žmones, kurie daro įtaką ne tik vietos, bet ir pasaulyje priimamiems sprendimams, jie nori dalyvauti priimant sprendimus, o ne būti pasyviais stebėtojais. Manoma, kad tai bus sociali, mobili ir globali karta, kurios neribos nei valstybių sienos (todėl dirbs, kur nori), nei profesija (dažnai keis darbo vietą ir profesiją). Kuo labiau juos įtrauksime, kuo dažniau su jais kalbėsime, parodysime, kad mums rūpi tai, kas rūpi jiems, tuo didesnė tikimybė, kad užmegsime kokybinį ryšį, nes paviršutiniškumas didžiąją dalį šios kartos atstovų atgraso.
