Tik, anot specialistų, norėdami tokių rezultatų, suaugusieji turėtų vaikus palaikyti, paskatinti ir suprasti, kad šis procesas yra natūrali raidos dalis, rašoma atsiųstame pranešime. Taigi – kokių klaidų tėvams bei mokytojams nedaryti ir kaip padėti mažiesiems siekti asmeninių tikslų?
Svarbus abipusis bendradarbiavimas
Asmeniniai tikslai yra neatsiejami nuo motyvacijos. Tai pabrėžiantis Karalienės Mortos pradinės mokyklos vadovas Donatas Kubilius priduria: tik motyvuoti vaikai gali sau kelti skirtingus uždavinius, o tuomet – augti ir vystytis kaip asmenybės.
„Padėti to pasiekti mažiesiems turėtų suaugusieji. Norėdami, kad vaikas savo gebėjimus išnaudotų kiek įmanoma geriau, jie turėtų pagelbėti susidaryti aiškų planą ar pasiekti sutarimą, kaip visa tai bus įgyvendinama. Išsikelti tikslus reikia išmokti. Tai – nuolatinis darbas, kuris teikia visapusišką naudą: vaikui padeda ugdyti atsakomybę, leidžia geriau susikaupti, kelti klausimus, geriau įsigilinti į įvairias situacijas. Mokslininkai kalba ir apie tai, kad vaikystėje išmokus suformuoti asmeninius tikslus, ateityje daug geriau sprendžiami ir finansiniai iššūkiai“, – kalba D. Kubilius.
Todėl, anot ugdymo specialisto, šis procesas turėtų vykti nuosekliai. D. Kubiliaus teigimu, pirmieji tikslai galėtų būti paprastesni, o vėliau – augti ir didėti. Tačiau, pasak jo, sėkmė pasiekiama tuomet, kai asmeniniai vaikų tikslai yra tinkamai įvertinami.
„Vaikas turėtų gebėti pamatuoti – pavyko ar ne, ko pritrūko, kas galėjo būti padaryta geriau? To pasiekiama tada, kad tikslai yra konkretūs, o ne lydimi sunkiai pamatuojamų „daugiau“, „dažniau“. Verta pridurti, kad šiam procesui labai svarbus ir artimas ryšys, glaudus tėvų ir vaikų santykis, kuris mažiesiems leidžia pasitikėti suaugusiaisiais. Tuomet asmeniniai tikslai išsikeliami lengviau, o tai pavyksta tik daug ir nuoširdžiai bendraujant šeimoje, pažįstant savo atžalas“, – akcentuoja D. Kubilius.
Tokiai ugdymo specialisto nuomonei pritaria ir vaikų bei paauglių psichologė Milda Kielė. Tačiau ji atkreipia dėmesį – vaikų tikslų nereiktų suprasti taip, kaip pastaruosius suvokia suaugusieji. Mat, sako psichologė, vaikai gimsta mokėdami tik labai nedaug, todėl ugdymo procesas vyksta nuolatos. Pastarasis mažiesiems itin patinka, nes jie kaskart tobulėja, jaučia, kad gali padaryti vis daugiau, tampa stipresni.
„Tai yra pirmieji vaikų asmeniniai tikslai, ypač – ankstyvoje vaikystėje. Šiuos uždavinius mažieji išsikelia savaime ir toks procesas yra natūrali jų raidos dalis. Todėl tėvai neturėtų labai skubėti, bet įsiklausyti, kas vaiką domina, skatina mokytis, veda į priekį. Galima sakyti, kad mažųjų tikslai yra abipusio bendradarbiavimo su tėvais rezultatas“, – mano M. Kielė.
Verta įsitraukti
Nors asmeninių tikslų įgyvendinimo sėkmei būtina vaikų ir tėvų partnerystė, neretai, pasak M. Kielės, suaugusieji perlenkia lazdą. Psichologės teigimu, jie, pavyzdžiui, savo atžalas ima spausti, mažiesiems iškelia per daug uždavinių, pastarieji būna per sunkūs arba per lengvi. Kartais, papildo pašnekovė, tėvai taip susitelkia į vaikų tikslus, kad nebepastebi, kokia yra jų atžalų fizinė bei emocinė būsenos.
„Taip mažiesiems gali pasirodyti, kad bus mylimi tik tada, kai pasieks to, ko nori suaugusieji. Tačiau būtent vaikų interesai turėtų būti pagrindiniu prioritetu. Mažieji privalo patirti besąlyginę tėvų meilę, jaustis emociškai ir fiziškai saugūs, laimingi. Tik tada jie pasieks savo tikslus“, – pasakoja psichologė.
Tačiau, tikina M. Kielė, vaikais ne tik būtina rūpintis ir juos mylėti. Norėdami, kad mažieji siektų asmeninių tikslų, tėvai privalo rodyti ir tinkamą pavyzdį. Antraip patys gulėdami ant sofos ir naršydami išmaniuosius įrenginius, suaugusieji neturėtų tikėtis, kad vaikai ims skaityti knygas. Todėl šį asmeninio pavyzdžio rodymą psichologė vadina šeimos vertybių formavimu.
Tam pritaria ir D. Kubilus. Pasak jo, tėvams būtina įsitraukti į tikslų siekimo procesą. Kadangi tik taip jie gali vaikus palaikyti, padėti, patarti ir nuraminti, kad tikėtina nesėkmė yra šio kelio dalis. Todėl, įsitikinęs ugdymo specialistas, nuolatinė parama, skatinimas nemesti visko ir naujų galimybių ieškojimas yra pagrindinės sėkmės sudedamosios.
„Mokydami vaikus išsikelti savo tikslų, suaugusieji turi būti šalia. Nuolatos pasikalbėti, su atžalomis drauge įvertinti užsibrėžto uždavinio realumą. Tikslai kartu neatsiejami ir nuo laiko. Todėl verta nusistatyti norimą terminą, per kurį uždaviniai bus įgyvendinami. Svarbu ir įsivertinti pasekmes, jei tikslas nebus pasiektas. Jokiais būdais tai neturėtų būti kažkokios bausmės, priešingai – dialogas, kodėl nepavyko, ką galima būtų padaryti kitaip. Taip pat derėtų nepamiršti, kad tikslai gali būti ilgalaikiai ir trumpalaikiai. Taigi dažnai pirmąjį pravartu susiskaidyti į mažesnius. Taip vaikui neprailgs jo siekimas ir nedings motyvacija“, – teigia D. Kubilus.
Tuo metu paklaustas, koks yra ugdymo aplinkos vaidmuo motyvuojant vaikus siekti tikslų, D. Kubilius išskiria bendradarbiavimo tarp tėvų, mokyklos ir moksleivių bei nuoseklumo svarbą.
„Vienoje vietoje turėti visus sukauptus darbus, tvarkingus segtuvus, padedančius grįžti prie pasiekų tikslų, apžvelgti, kokie kilo iššūkiai juos įgyvendinant, kaip sekėsi pastaruosius įveikti. Tai mokiniui verta daryti jau pradinėje mokykloje“, – pataria specialistas.
