„Kišenpinigiai labai gerai moko suvokti pinigų vertę. Pailiustruosiu pavyzdžiu: mes savo vaikams nepirkome išmaniųjų telefonų – pirmieji jų telefonai buvo labai paprasti. Pasakėme, kad mums tereikia tik susisiekti su jais, o visų kitų smagumų reikia jiems. Iki dabar puikiai prisimenu, kaip pirmajam sūnui už eurą nupirkom paprastą „Nokia“, nors jis, žinoma, beprotiškai norėjo išmaniojo. Todėl pats taupė jam ne vienerius metus, bet kai nuėjo į parduotuvę, sūnus to telefono taip pir nenusipirko. Sako: na tikrai per brangu, pabūsiu dar su tuo meškafonu. Ir jis dar dvejus metus prabuvo be to išmaniojo“, – pasakodama juokėsi edukologė.

Anot jos, tėvai turi užtikrinti viską, ko reikia. Pavyzdžiui, vaikas negali neturėti žieminių batų, tačiau klausimas – kokių? „Galbūt jūsų vaikas nori kažkokių brangių batų, kuriuos turi jo draugas X. Tuomet mes galime jam labai ramiai pasakyti – tau reikia žieminių batų, aš tų batų, kurių nori tu, tau nupirkti negaliu, jei nori – prašom, gali susitaupyti ir tą skirtumą padengti pats. Tuomet vaikas gali taupyti iš savo kišenpinigių arba prašytis smulkių darbelių ir užsidirbti“, – mokė A. Landsbergienė.

Ji atkreipė dėmesį, kad pradedant duoti vaikui kišenpinigių rekomenduojama pradėti nuo mažesnių sumų ir po truputį taip pratinti prie pinigų. Nors laikai jau kitokie, iš pradžių A. Landsbergienė pataria duoti tik grynųjų pinigų, ne mokėjimo korteles, mat vaikai iki 9–10 metų beveik neturi abstraktaus mąstymo ir jiems viskas turi būti labai aišku bei apčiuopiama.

„Tarkim, skiriate vaikui 5 Eur savaitei – po eurą kasdien. Galite pradėti nuo kiekvienos dienos, o paskui, kai jau pamatote, kad jis susitvarko, pamažu galite pradėti duoti ir daugiau pinigų iškart. Jei vaikas sako – tas ir tas kainuoja 2 Eur, vadinasi, turėsiu taupyti dvi dienas – tai jau taupymo pradžia, – kalbėjo ji ir pasidalijo dar vienu asmeniniu pavyzdžiu: – Mūsų vaikai patys pasakydavo, kad jau nori pradėti taupyti. Pamenu, kai sūnus atėjo ir paklausė, ar galėtų kišenpinigių gauti ne kas savaitę, o dukart per mokslo metus – nuo rugsėjo iki sausio ir nuo sausio iki mokslo metų pabaigos. Sako, man tada bus daug lengviau planuotis. Žinoma, jis jau buvo gimnazistas. O kitas vaikas viską susidėliodavo į vokelius ir net užsirašydavo ant jų, kam taupo.“

Foto: Shutterstock

Šeimoje buvo nustatyta tvarka, kad pradinėje mokykloje vaikai kas savaitę gaus po 5 Eur, pagrindinėje mokykloje – po 10, o gimnazijoje jau buvo atsižvelgiame į konkrečią situaciją.

Anot A. Landsbergienės, nors yra daugybė metodų ir metodikų, kaip vaikus mokyti finansiško raštingumo, tačiau didžiausia bėda ta, kad mūsų visuomenė, patys tėvai turi didžiulę spragą šioje srityje. Mokytojai nemoko, tėvai nemoko, tai iš kur vaikas to išmoks? Labai tiksliai ir kryptingai to turi būti mokoma jau nuo darželio ir mokyklos, tik tada užaugs ta karta, kuri jau natūraliai mokys ir savo vaikus, sakė ji.

„Kada jau metas pradėti su vaikais kalbėti apie pinigus? Tada, kai apskritai su jais pradedate kalbėti. Pinigų temai nereikia laukti tam tikro laiko. Kartais su vaikais reikia pradėti kalbėtis, kol jis pats dar neuždavė klausimo. Nes gali būti ir per vėlu: visi mano pinigai dingo, ką daryti? – Gal nereikėjo jų laikyti kišenėje“, – juokdamasi kalbėjo konferencijos dalyvė.

A. Landsbergienės nuomone, labai svarbu, kad vaikai galėtų pasimokyti iš savo padarytų klaidų, nes tik taip mes mokomės – per praktiką. „Viena mūsų dukra vis dėdavosi savo savaitei skirtus 5 Eur į kišenę, nors mes nuolat kartodavom, kad taip ji tuos pinigus gali lengvai pamesti. Neklausydavo. Tačiau užteko vieno karto, kai pinigus pametė – iškart ėmė ieškoti piniginės. Vaikas turi daryti savo amžiaus tarpsniui būtinas klaidas, nes mes mokomės per praktiką. Pažiūrėkite – juk daug geriau prarasti 5 Eur, kai tau septyneri, o ne 500 Eur, kai tu pirmą kartą išeini į darbą ir pirmą kartą gauni atlyginimą, kai visiškai nieko nesupranti nei apie mokesčius, nei apie taupymą, atsakomybes ir t.t., nes visą gyvenimą buvai saugomas nuo klaidų ir staiga susiduri su nemaloniu jausmu ir pasekmėmis, kurios galbūt tęsis ne vieną ir net ne du mėnesius.“

Nepritaria ji ir tėvams, kurie finansiškai vaikams atsilygina už kasdienius darbus arba pinigais skatina gerą mokymąsi. Tokiam vaikui, anot edukologės, gali nesusiformuoti teisingas vertybinis stuburas. „Šiaip yra ginčijamasi, ar tai bloga, ar gera praktika. Bet aš manau, kad vis dėlto bloga. Namuose kiekvienas turi turėti atsakomybių ir pareigų. Tuomet gal ir mamai su tėčiu reikėtų mokėti už tam tikrus darbus? Šeima yra maža bendruomenė ir mes stengiamės, nes mylime vienas kitą, norime, kad namai būtų gražūs, tvarkingi. Tokie darbai, kaip šiukšlių išnešimas, susitvarkymas, maisto gaminimas, yra tiesiog pareiga. Kita kalba, jeigu tai yra koks nors papildomas darbas ir mes jam samdytume kitą žmogų, pavyzdžiui, kad nupjautų žolę – tai padaryti pasisiūliusiam vaikui galime sumokėti“, – dėstė A. Landsbergienė.

Diskutuodama konferencijoje ji apgailestavo, kad Lietuvoje nesudarytos sąlygos vaikams užsidirbti papildomai. „Norėjau išimti individualios veiklos liudijimą savo dukrai, kuri labai mėgo kepti ir norėjo pardavinėti savo sausainius. Tas mūsų eksperimentas baigėsi nesėkmingai ir dukrai teko pasakyti, kad ji savo kepinius bandytų pasiūlytų pirkti kažkam iš artimųjų ar draugų, – dar vienu pavyzdžiu iš asmeninės patirties pasidalijo ji ir džiaugėsi, kad ši veikla dukrą puikiai išmokė pinigų vertės. – Pasidariusi vaikišką excelį ji mokėsi – kas yra pajamos, išlaidos, pelnas. Iš pelno pirkdavo ingredientus, žiūrėdavo – ne, šitie miltai kainuoja per daug arba šitoj parduotuvėj brangu. Taip ji jau ankstyvojoje paauglystėje puikiai ėmė viską suprasti, nes tai buvo apčiuopiama, aktualu ir suteikė vidinės motyvacijos užsidirbti pinigų.“

„Mano investicija“ – tai asmeninių finansų konferencija, skirta visiems, norintiems protingai taupyti ir investuoti turimas lėšas. Konferencija vyko lapkričio 23–25 dienomis portale „Delfi“. Visų pranešėjų video galite rasti „Delfi Plius“.