„Šiandien jaunimui iš mobiliųjų įrenginių plūstantis naujienų srautas yra toks milžiniškas, kad mūsų – mokytojų, dėstytojų – pareiga, ne „bumbėti“, kad jaunimas neskaito knygų, o, esant nors menkiausiai galimybei, kreipti jauną žmogų kokybiškos literatūros link. Bet tam reikia domėtis ir jų gyvenimu. „Instagram“, „Snapchat“, „TikTok“ tampa ne tik jų, bet ir mūsų gyvenimo dalimi. Man tai padeda suprasti, kad apie literatūrą šiandien negaliu kalbėti taip pat, kaip diskutavome su „Facebook“ karta“, – atsiųstame pranešime prisipažįsta Ž. Kolevinskienė, kasdien dirbanti su VDU Švietimo akademijos lietuvių kalbos ir literatūros pedagogikos studentais.
Skaitydama renkasi tam tikrą kavos puodelį
Ž. Kolevinskienė nesutinka su šiandien dažnai girdimu teiginiu, kad šiuolaikinis jaunimas neskaito – neva jiems aktualesni išmaniųjų įrenginių ekranai. Anot jos, iš tiesų jaunimas skaito knygas, ir tiek daug, kiek neskaitydavo ankstesnės kartos.
Knygos skaitymas ir jai pačiai visą gyvenimą buvo geriausias atsipalaidavimo būdas. Kiekviena jos diena yra lydima knygų, tik jos tam tikrais tarpsniais skiriasi: mokslo metais rašomąjį stalą dengia su dėstomais dalykais susijusios knygos, vasaros laiku – su rašomais straipsniais ar ta knyga, kuri turėjo sulaukti vasaros atostogų.
Skaitomas popierines knygas pašnekovė visada žymi tik išskirtiniais knygų skirtukais – retro stiliaus, mediniais, odiniais ar su tam tikrais pakabukais: „Kadangi kolekcionuoju puodelius, tai su skaitymo ritualu susijęs ir kavos gėrimo ritualas. Skaitydama renkuosi tam tikrą kavos puodelį: vieną knygą skaitau gurkšnodama kavą iš menininkės Ramutės Juršienės ažūrinio puodelio, kitai knygai renkuosi gurkšnoti kavą ar arbatą iš Sigutės Ach kolekcijos, o išskirtinei knygai – Meiseno porceliano puodelio. Tokie manieji skaitymo malonumai.“
Pašnekovė visada jautėsi esanti humanitarė, filologė, nors mokėsi ir yra baigusi sustiprintą matematikos klasę. Ją domino ir psichologija: 10–11 klasėje ji svarstė ir ruošėsi – netgi papildomai mokėsi biologijos – rinktis psichologijos studijas. 12 klasėje kurį laiką anglų kalba varžėsi su lietuvių kalba, bet vis tik nusvėrė lituanistikos studijų pasirinkimas.
„Gal tai lėmė ir laikas – visi tuo metu gyvenome Atgimimu. Tad noras studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą buvo susijęs ir su kito laiko, kitos – laisvos – epochos pradžia, buvo kažkoks vidinis impulsas, būtinybė studijuoti būtent savo kalbą ir literatūrą. Skaityti mėgau nuo vaikystės. Namuose buvo nemaža biblioteka, nors tėveliai ne humanitarai, o tiksliųjų mokslų atstovai, tačiau skaityti mėgo abu. Beje, esu iš pedagogų dinastijos: šviesios atminties mama buvo fizikos ir matematikos mokytoja, krikšto mama – vokiečių kalbos mokytoja, o dėdė, brolis, brolienė – taip pat visi baigę pedagogines studijas“, – pasakoja Ž. Kolevinskienė.
Paskaitose – su literatūros akademinio pasaulio žvaigždėmis
Tuo metu, kai iš Druskininkų atvykusi moksleivė stojo mokytis į tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą, ji beveik nieko nežinojo apie tuo metu ten dirbusias literatūros akademinio pasaulio žvaigždes. 1995 metais, jai dar studijuojant bakalauro studijose, universitete, pakviestos Alberto Zalatoriaus bei Vytauto Martinkaus, susirinko ryškiausios išeivijos intelektualinės minties asmenybės: Aleksandra Kašubienė, Aleksandras Štromas, Rimvydas Šilbajoris, Kęstutis Girnius, Liūtas Mockūnas, Alina Staknienė, Violeta Kelertienė, Ilona Gražytė–Maziliauskienė.
„Verčiu savo atminties puslapius kartu su studijų metų konspektais, kuriuos iki šiol išsaugojau. Pirmame kurse mitologiją dėstė Gintaras Beresnevičius. Nežinau, ar supratau tada, būdama pirmakursė, kokio intelektualinio didumo, kokios begalinės erudicijos žmogus amfiteatrinėje auditorijoje nedrąsiai (beveik visada šiek tiek paraudęs, nuleidęs akis) skaito mums paskaitas. Nežinau, kiek tuometinei trečiakursei, išklausiusiai profesoriaus Kęstučio Nastopkos semiotinės teksto analizės kursą, buvo aiški diskurso analizės teorija, tačiau įkvėpė, žavėjo profesoriaus charizma, jo meilė semiotikai, – prisimena Ž. Kolevinskienė. – Taip pat profesoriaus Vytauto Martinkaus skaitoma estetika ketvirtame kurse... Apie tai, ką mes sutikome, įstojusios į universitetą, pasirinkusios lituanistikos studijas, kalbėjomės ir su mūsų dėstytoja, rašytoja Vanda Juknaite. Naujausioje jos knygoje „Kalbasi susitikę“ būtent apie tai yra vienas pokalbis.“
Mokslinėje srityje Ž. Kolevinskienė domisi feminizmu, moteriškąja rašytojų patirtimi. Dar studijuodama doktorantūroje ji susidomėjo išeivijos literatūra. Ir disertacijoje, ir dabar rašo apie tas moteris, kurių kūryba nėra patekusi į lietuvių literatūros kanoną. Tyrinėja XX amžiaus 3–4 dešimtmetyje debiutavusias kūrėjas, pavyzdžiui, Nelę Mazalaitę, Alę Rūtą, Petronėlę Orintaitę ir kt.
„Tai vis dar lyg ir neturinčios savo vietos literatūros istorijoje kūrėjos, skaitomos daugiausia tik profesionalų literatūrologų ir nežinomos eiliniams skaitytojams. Daugelio jų kūriniai, kurie Lietuvoje nebuvo pakartotinai išleisti, jau yra bibliografinė retenybė. Tad siekiu užpildyti aiškiai matomą moterų literatūros istorijos spragą.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Vilniuje šiuo metu yra eksponuojama šveicarų plakatų paroda „Balsuojanti tauta“. Nemažą ekspozicijos dalį sudaro moterų emancipacijai, moterų balsavimo teisei skirti plakatai. Kai žinai, kad Šveicarijoje balsavimo teisė moterims buvo suteikta tik 1971 m. (kai tuo tarpu Lietuvoje – 1918 m.), supranti, kad tie dalykai, kurie mums šiandien atrodo tokie natūralūs, kad lyg ir neverti atskiro dėmesio, kažkada buvo nelengvai iškovoti. Reikia žinoti moterų kultūros istoriją, moterų literatūros tradiciją“, – pabrėžia pašnekovė.
Svarbu mokytojais pasitikėti ir suteikti jiems laisvę
Paklausta, kokie yra mokytojo profesinei kompetencijai svarbiausi keli dalykai, Ž. Kolevinskienė sako, kad tai yra dalyko turinio ir mokymo programų išmanymas, ugdymo tikslų, paskirties ir vertybių supratimas, taip pat būtinos ne tik bendrosios pedagoginės, bet ir psichologinės žinios. Tad ir šiandieniniam, ir ateities mokytojui yra ir bus svarbu mokomasis dalykas, amžiaus tarpsnių psichologija, sociokultūrinis kontekstas.
Pasak jos, šiandien, kai atnaujinamos bendrosios ugdymo programos, kai orientuojamasi į kompetencijomis grįstą ugdymą, į dalykų integraciją, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas turi gebėti sieti literatūrinį ir istorinį kontekstus, lyginti kelias kultūras, – vadinasi, gerai mokėti ir užsienio kalbą(-as), būti kūrybiškas, kultūriškai išprusęs. O pandemija parodė, kad būtinos ir puikios IT žinios. Viena vertus, kai kurie dalykai, kurie svarbūs gimtosios kalbos ir literatūros mokytojui, liko nepakitę, kita vertus, susiduriame su naujais iššūkiais.
„Per paskaitas studentų paprašiau apibūdinti, kaip jie įsivaizduoja savo būsimus mokinius – tuos, kuriuos jiems tektų mokyti, pavyzdžiui, po dešimties ar penkiolikos metų, – prisimena pašnekovė. – Diskutavome apie dirbtinį intelektą, fantazavome, kaip vyks pamokos, kaip skraidys automobiliai, kokiomis neįprastomis technologijomis naudosimės ir kaip tai veiks mokymo(si) procesą. Viskas keičiasi labai sparčiai. Turbūt net sunku šiandien įsivaizduoti, kokia bus mokykla po dešimties ar dvidešimties metų, kokia bus mokytojo funkcija, kaip, kur ir kokiu būdu vyks pamokos. Būsimam studentui linkėčiau ryžtis naujiems, įdomiems, žinoma, ir nelengviems iššūkiams. Bet juk tik ten, kur sunku, galima patenkinti savo troškulį, atrasti save, eiti pirmyn pačiam ir paskui vesti kitus“.
Jei vieną dieną turėtų burtų lazdelę, ką pakeistų Lietuvos švietimo sistemoje ar mokykloje? Pašnekovė atsakydama nė kiek nesudvejoja: kad tėvai, visuomenė, švietimo politikai pasitikėtų mokytojais ir suteiktų jiems laisvę – laisvę rinktis, laisvę spręsti.
