Papildomo ugdymo akademijos „LectorPro“ organizuotame seminare lektorė kalbėjo apie paauglio smegenyse veikiančius procesus, apie tai, kaip jie priima informaciją, kaip ją saugo, kokiais būdais jiems padėti tą informaciją priimti ir jos nepamiršti. Taip pat nemažai dėmesio mokslininkė skyrė teigiamam technologijų poveikiui paauglių vystymuisi.
„Didžiausios mūsų smegenys per gyvenimą būna paauglystėje – mergaitėms 11 metų, o berniukams – 14 metų. Po to jos arba mažėja, arba lieka tokios pačios“, – dėstė Emilė Radytė.
Kalbėdama apie paauglių smegenyse vykstančius procesus mokslininkė atkreipė dėmesį, kad paauglystėje pastebimi dauguma psichiatrinių sutrikimų – šizofreniški požymiai, depresiniai epizodai ir pan. „Dažnai paauglystėje pastebimi psichiatriniai sutrikimai yra labai asocijuoti su būsimais psichiatriniais susirgimais, išliksiančiais visą likusį gyvenimą. Todėl šiuo kritiniu periodu labai svarbu į juos atkreipti dėmesį“, – kalbėjo ji.
Itin reikšmingas šiuo periodu yra miegas. Paaugliams reikia daugiau miego nei suaugusiesiems – jiems rekomenduojama miegoti 8–10 valandų. Jei paaugliai vis neišsimiega, tai gali turėti ilgalaikių pasekmių, įspėjo lektorė, todėl labai svarbu atkreipti dėmesį ir į tai.
Taip pat reikia nepamiršti, kad paauglių smegenys yra jautresnės stresui negu suaugusiųjų: „Galbūt kartais suaugusiesiems gali atrodyti, kad kai kurie dalykai, sukeliantys stresą paaugliams, nėra tokie jau reikšmingi, bet reikėtų suprasti, kad jų smegenys į tai reaguoja žymiai jautriau.“
Gyvena alternatyvioje realybėje
Technologijos šiais laikais, pastebėjo lektorė, yra nebeatsiejama paauglių gyvenimo dalis. Dauguma tėvų pirmiausia technologijas sieja konkrečiai su paauglių sėdėjimu „Facebook“, tačiau atliktos apklausos rodo ką kita. Daugiausia paaugliai žiūri vaizdo įrašus „YouTube“, taip pat naudojasi nuotraukų dalinimosi platforma „Instagram“, „Snapchat“ ir tik tada „Facebook“. Visos šios platformos orientuotos į turinio keitimąsi.
E. Radytė pastebi, kad realiai paaugliai interneto realybėje yra nuolatos. Įdomu ir tai, kad vaikai ne tik prisijungę prie šių socialinių medijų, tačiau dauguma paauglių – tiek mergaičių, tiek berniukų – žaidžia tam tikro pobūdžio kompiuterinius žaidimus. Į juos įeina ir online žaidimai, kurie gali būti susieti su „Facebook“ ar kitomis platformomis, ir tokie, kuriems reikia specialios įrangos.
„Kompiuteriniai žaidimai pasižymi tuo, kad jie ypač įtraukia ir sukuria alternatyvias realybes, kuriose vaikas gali gyventi. O tai susiję ir su patirčių ieškojimu, kuris šiuo periodu itin svarbus. Kartu vystosi kūrybiniai procesai, bandoma įsivaizduoti ateitį, kokia ji turėtų būti, nors šiuo metu vaikai dar neturi išsivysčiusios planavimo funkcijos. Tai reiškia, kad kai negali planuoti savo ateities, tačiau kartu tavo kūrybiškumas yra toks aktyvus, kompiuteriniai žaidimai iš tiesų yra optimalus būdas su tuo eksperimentuoti – jie sukuria alternatyvias gyvenimo realybes ir galbūt padeda išvystyti tas planavimo perspektyvas“, – apie technologijų naudą kalbėjo neuromokslininkė.
Negerai nei per daug, nei per mažai
Pagrindinė priežastis, kodėl patys paaugliai mano, kad technologijos yra geros, – tai, kad per jas gali susisiekti ir bendrauti su draugais, artimaisiais. Žinoma, tai ypač aktualu pandemijos metu. Tie, kurie mano, kad technologijos vis dėlto veikia blogai, jas sieja su čia sklindančiomis patyčiomis.
„Tie, kurie turėjo pozityvių patirčių, galėjo nuolat susisiekti su šeima ir bendrauti su draugais – technologijas vertino pozityviai, o tie, kurie per jas pažino žmones iš neigiamos pusės, patyrė patyčias arba susigadino santykius, vertino neigiamai. Kaip matyti, abu aspektai susiję su socialiniais ryšiais, kurie realiai nėra priklausomi nuo technologijų“, – reziumavo E. Radytė.
Vertinant emocinę gerovę buvo pastebėta, kad technologijų poveikis vis dėlto labiau neigiamas, tačiau tik šiek tiek, tad toks vertinimas – statistiškai nereikšmingas psichologinei būsenai. Taip pat mokslininkai pastebėjo, kad neigiami poveikiai buvo asocijuojami su darbų atidėliojimu ir pasyviu vartojimu. „Žmonės sakė, kad jų emocinė gerovė technologijų vartojimo pabloginama tuomet, kai jie atidėliodavo darbus arba naudodavo technologijas labai pasyviai. O teigiamą poveikį technologijos turėjo, kai buvo naudojamos socialiniams tikslams ir naudojamos aktyviai. Įdomu tai, kad su neigiamu poveikiu buvo asocijuotas ne tik per didelis, bet ir per mažas technologijų vartojimas. Teigiamai vertinamas vidutinis vartojimas“, – atliktų tyrimų rezultatais pasidalijo neuromokslininkė.
Pastebėta ir tai, kad paaugliams šis poveikis tik vos didesnis nei suaugusiems. Vadinasi, suaugusiesiems taip pat reiktų saugotis technologijų arba naudotis taip pat tikslingai, atkreipė dėmesį lektorė.
Puiki priemonė treniruotis
Dažnai teigiama, kad vaikai, kurie naudoja technologijas, turi antsvorio problemų ir retai išeina iš namų. Tačiau mokslininkė dėl to vien technologijų kaltinti neskuba, mat į problemą galima pažvelgti ir atvirkščiai – namuose linkę būti vaikai daugiau naudoja technologijas. „Vaikai, kuriems trūksta judėjimo, sporto, taip pat – kokybiškos ir įvairios mitybos, turi ir psichologinių problemų, įvairių trauminių įvykių patirčių. Pastebėta, kad tokie paaugliai technologijas naudoja dažniau nei kiti. Taigi yra sąsajų. Tad jeigu vaikas dažnai naudoja technologas, galbūt verta paklausti, ar jis neturi kitų problemų“, – kalbėjo seminaro lektorė.
E. Radytė pastebėjo, kad dauguma pasisakančių prieš technologijų naudojimą arba už jo mažinimą, dažniausiai teigia, kad tai kenkia dėmesiui. Tai tiesa, tačiau tik iš dalies. „Iš tiesų dažniausiai pastebimi dėmesio sutrikimai. Tačiau pastebėta, kad tikslingas technologijų naudojimas gali ir padidinti ilgalaikį dėmesį, koncentraciją bei akademinius pasiekimus. Aš tikiu technologijų potencialu mokymosi procesams“, – sakė ji.
Paskaičiuota, kad dėmesio sutrikimų turi maždaug 10 proc. paauglių, t.y. dešimtadalis vaikų kiekvienoje klasėje, sakė lektorė. Dažniausiai dėmesio nesutelkimas siejamas su hiperaktyvumu – galvojame, kad toks vaikas tiesiog nenusėdi vietoje, yra per daug plepus, visuomet nori būti su žmonėmis. Tokiam vaikui, kuris nesugeba sutelkti dėmesio tradicinėje pamokoje, išties sudėtinga susikaupti ir gauti gerus pažymius, o tada jį kaltiname, kad pakankamai nesimokė, bet gal klasės aplinka nėra pritaikyta tam, kad tokio vaiko smegenys galėtų dirbti, giliau į problemą pažvelgti siūlė E. Radytė.
Mokslininkė papasakojo apie atliktą eksperimentą, kaip technologijos gali pagelbėti tokiems vaikams. „Bandant išmokyti vaikus susitvarkyti su įvairiais blaškančiais elementais jų aplinkoje buvo pasitelktas eksperimentas, kuriam naudotas virtualios realybės kabinetas. Vaiko, kuris turi dėmesio sutrikimų, mokymuisi labai trukdo visokie maži elementai, kaip kad į klasę netikėtai užsukusi direktorė ar už lango pradėjęs barbenti lietus. Taigi naudodami virtualią realybę mokslininkai pastebėjo, kad tokius mokinius galima ištreniruoti taikant kartojimą – kuo toliau, tuo įvairūs trikdžiai vaikus blaškė mažiau. Šis eksperimentas vaikams padėjo gauti daug pavyzdžių ir taip juos išmokė tvarkytis su tais trikdžiais. O visos šios aplikacijos dabar labai aktyviai tyrinėjamos ir, manau, greitu metu pasieks reikiamą publiką“, – papasakojo E. Radytė.
Naujosios technologijos sėkmingai gali būti pasitelktos ir autizmo gydymui. Tai jau buvo išbandyta su vos prieš porą mėnesių išleista aplikacija, kurioje žmonės su skirtingais autizmo spektro sutrikimais taip pat treniravosi įvairiose realybėse. „Žinoma, ši aplikacija neišgydė tų žmonių, bet labai padėjo, kad jiems būtų lengviau visuomenėje“, – sakė neuromokslininkė.
Apibendrindama technologijų įtaką paauglių augimo procese lektorė pakartojo, kad jos iš tiesų gali būti panaudojamos labai pozityviai, tačiau tam, kad technologijos veiktų pozityviai, jos turi būti naudojamos tikslingai, nuosaikiai ir socialiai, t.y. tam tikrais tikslais. „Jei naudojate socialines medijas, tai turi būti skirta bendrauti su žmonėmis, tačiau neįžeidinėti jų. Technologijos turi būti naudojamos ne per mažai ir ne per daug. O kompiuterinius žaidimus žaisti bendraujant su kitais žmonėmis arba naudoti mokantis strateginio mąstymo ar integruoti informacinius šaltinius, galbūt net mokytis suprasti kitų žmonių emocijas“, – teigė E. Radytė.
