Atsiųstame pokalbyje Raymundo dalijosi mintimis apie draugiško ryšio su mokiniais puoselėjimą, Kaune atrastus dalykus, skaitomas knygas ir kodėl mokytojo darbe svarbu išmanyti „Minecraft“.
– Prieš atvykdamas į Lietuvą, mokėte Korėjoje ir Kinijoje. Šiose šalyse vaikai itin dažnai laiko mokyklinius egzaminus, o mokymo turinys yra griežtai apibrėžtas. Papasakokite apie tai daugiau.
– Apie mokyklinį ugdymą Kinijoje daug pasakyti negaliu, ten dirbau tik per nuotolį. O štai Korėjoje ir mokiau, ir gyvenau, todėl per kelerius metus neblogai susipažinau su tenykšte mokyklinio ugdymo sistema. Į mokslą Korėjoje žiūrima labai rimtai. Šalia viešųjų mokyklų yra įsikūrę daug privačių mokyklų, korepetitorių paslaugas siūlančių įstaigų ir popamokinės veiklos akademijų.
Ikimokyklinio amžiaus vaikai dažnai vedami į specialias mokyklas tam, kad mokslą pradėtų anksti ir tvirtai atsistotų ant kojų dar iki pasiekdami įprastą mokyklinį amžių.
Panašiai kaip lietuviškose mokyklose, korėjiečiai privalo gerai išlaikyti egzaminus, kad patektų į prestižines vidurines mokyklas. Tuomet jie turi ir vėl laikyti egzaminus, kad pateiktų į geresnes gimnazijas ir galiausiai į universitetus. Nuo mokyklinių egzaminų tiesiogiai priklauso kokią mokyklą jie galės lankyti, o tai lemia jų ateitį. Į pagrindinius mokyklinius egzaminus visuomet įtrauktas anglų kalbos testas ir kitos esminės disciplinos. Tėvai už savo vaikų išsilavinimą moka didelius pinigus, todėl vaikai privalo rodyti gerus rezultatus. Pelningiausius darbus Korėjoje galima gauti didelėse kompanijose, tokiose kaip „Samsung“, „Hyundai“, „SK Group“, „LG“ ir t.t. Norint gauti tokį darbą dažnai privalu gerai kalbėti angliškai.
– Kokie vaikai Lietuvoje?
– Vaikai Lietuvoje yra tokie patys kaip ir bet kur kitur. Tik šviesesniais plaukais nei daugelis. Ikimokyklinio ugdymo mokyklos Lietuvoje pasižymi šiek tiek laisvesne tvarka nei mokyklos kitose vietose, kuriose esu dirbęs. Tačiau, manau, kad vaikams visame pasaulyje reikia tų pačių dalykų. Jiems reikia vietos, kurioje jie jaustųsi laukiami, ir žmonių, su kuriais jie galėtų drauge juoktis ir žaisti. Jiems patinka užsiimti dalykais, kurie juos domina, o tai dažnai yra dainavimas, piešimas, statymas ir žaidimai. Jie pasakoja apie savo mėgstamas dainas ir atlikėjus. Jie dėvi drabužius su savo mėgstamų animacinių veikėjų atvaizdais. Jie piešia savo mėgstamiausio kompiuterinio žaidimo herojus. Jie nesutaria, kuris animacinis filmukas geresnis. Jie krapšto nosį, daro klaidas ir garsiai juokiasi. Kartais jiems būna liūdna ir jie verkia. Kartais jie užgauna savo draugų jausmus. Kartais jie jaučiasi pasimetę ar nuobodžiauja. Kartais jie didžiuojasi savimi galėdami teisingai atsakyti į klausimą klasėje. Vaikai nuolat kinta. Jie nepaliaujamai stebi aplinką ir sugeria informaciją. Jie nuolat mąsto ir taip kuria esamus ir būsimus save.
– Kaip vaikams sekasi bendrauti su jumis? Juk ne visi jie jau moka anglų kalbą.
– Jei vaikas nori ką nors pasakyti, jis pasitelks visus žinomus žodžius, kad perduotų žinutę. Dažnai nutinka taip, kad žodžių jų žodyne pritrūksta. Tuomet jie prašo kitų vaikų ar suaugusiųjų pagalbos, naudoja ženklų ir kūno kalbas. Jie mojuoja rankomis ir pirštais atvaizduoja formas ar veiksmus. Mintį išsakyti įmanoma visada. Juk žodžiai tėra simboliai. Jie padeda mums išsakyti mintis greičiau. Tačiau mes visuomet galime tai daryti ir kitais būdais.
Aš darau tą patį. Priklausomai nuo to, kokiame anglų kalbos lygyje yra mano moksleiviai, vartoju tuos žodžius, kuriuos, esu tikras, kad jie supras. Nėra prasmės kalbėti tobula anglų kalba, jei tavo klausytojas jos nesupranta. Geriau savo mintis perteikti suprantama anglų kalba. Augant moksleivių žinioms ir pasitikėjimui savimi, sudėtingėja ir mūsų pokalbiai.
– Ką manote apie Kauną?
– Man Kaunas labai patinka. Vos su žmona čia atvykome, iškart pasijutome lyg namuose. Man patinka trinkelėmis grįsti keliai, nors riedlente jais važinėti nėra labai patogu, gražūs seni pastatai ir senamiesčio bažnyčios. Man patinka, kad miestas buvo pastatytas dviejų upių santakoje. Man patinka, kad išėjęs pabėgioti bet kuria kryptimi galima rasti plyšelį miško. Man patinka paplūdimiai prie ežerų, kuriuose galima prigulti vasarą ir kalvos, kuriomis galima slidinėti žiemą. Nors dabar su žmona laukiame vasaros ir šiltesnių orų, man labai patiko pažinti įvairias sniego rūšis Kaune. Linksma girdėti vietinius skundžiantis kar6čiu, kai temperatūra Kaune pasiekia +27. Mano gimtinėje vasarą termometras gali rodyti ir +40.
Kaune sutikome daug puikių, svetingų žmonių. Moteris gretimoje užkandžių parduotuvėje pastebi, kada mano nuotaika gera, o kada ne, ir paklausia, kaip laikosi mano žmona. Ji net pasidalino savo gimtadieniniu tortu, kai kartą atvykome jos aplankyti. Su draugais čia leidomės į išvykas baidarėmis, o savaitgalius ne kartą leidome užmiestyje su bendradarbiais. Čia mes net prisijungėme prie longboardų sportu užsiimančių žmonių grupės, kurie rūpinasi vieni kitais ir saulėtomis dienomis dalinasi geromis vietelėmis važinėjimui longboardu. Kaunas yra puikus miestas su puikiais žmonėmis.
– Prieš atvykdami į Lietuvą kartu su žmona svarstėte ir apie kitas šalis, tokias kaip Estija. Kodėl pasirinkote Lietuvą?
– Vedami nuotykių troškulio. Į Europą atvykome norėdami keliauti. O pagrindinė priežastis, dėl kurios norėjome keliauti, – mano žmonos studijos. Ieškojome universitetų, kuriuose būtų galima įgyti jos norimą laipsnį. Tyrinėjome visas galimas šalis, svarstėme, kurioje norėtume gyventi. Lietuva laimėjo.
– Kaip kuriate ryšį su savo mokiniais?
– Šnekėdamasis su jais. Tai ne visada sunku. Daugelis vaikų nori pasipasakoti, kas vyksta jų gyvenime. Taip pat ryšį sukurti padeda domėjimasis tuo, kuo domisi jie. Lengva stebėtis, kodėl vaikai nuolat šneka apie „Minecraft“ arba kodėl jiems taip patinka burbulinė arbata ar Dua Lipa. Tačiau taip pat paprasta tai išsiaiškinti patiems. Aš nežinau visko apie „Minecraft“, bet žinau pakankamai, kad galėčiau užtikrintai teigti jog deimantiniai šarvai yra geresni už auksinius. Kodėl tai svarbu? Aš manau, kad norint, jog kiti kreiptų dėmesį į tai, ką nori pasakyti, reikia kreipti dėmesį į tai, ką turi pasakyti jie. Be to, smagu nustebinti mokinius netikėtais faktais, apie kuriuos jie net nenumanė, kad ką nors žinai.
– Kaip nubrėžti ribą tarp buvimo draugu ir buvimo mokytoju?
– Buvimas mokytoju, visu pirma, yra darbas. O buvimas draugu – labiau savybė. Ar mokytojai ir mokiniai gali būti draugais? Manau, kad taip. Žinoma, tai įmanoma ne visada. Tačiau nei vienas, nei kitas atvejis nėra savaime blogas. Vienas geriausių dabartinių mano draugų kadaise dėstė man universitete. Tačiau ar aš noriu susidraugauti su visais savo mokiniais?
Mano pareiga – mokyti savo mokinius, pasirūpinti, kad klasę jie paliktų ko nors išmokę. Tam, kad to pasiekčiau, reikia būti draugiškam, užduoti klausimus ir ieškoti atsakymų, pažinti mokinius ir dalintis savo gyvenimu, idant pavyktų sukurti tarpusavio pasitikėjimu grįstą ryšį. Visa tai prasideda nuo pagarbos. Reikia gerbti mokinius, kad galėtume prašyti to paties mainais. Taigi kur ta riba? Kada aš renkuosi būti draugišku, o kada būti mokytoju? Niekada nesirenku NEBŪTI mokytoju. Tai pagrindinė mano prerogatyva. Tai priežastis, dėl kurios esu mokykloje. Tačiau draugiškumas padeda geriau atlikti savo darbą.
– Kokias knygas skaitote?
– Šiuo metu skaitau Richardo Powerso knygą „Medžių istorija“ („The Overstory“), kuri, jau dabar žinau, kad bus viena mano visų laikų mėgstamiausių. Ji nuostabiai parašyta, pripildyta poetiškos prozos ir įdomių veikėjų. Tai knyga apie medžius ir kaip mūsų gyvenimai persipynę su jų, net jei labai retai tai pastebime. Dėl jos dar labiau ėmiau vertinti tylią jų išmintį. Taip pat mėgstu viską, ką parašė Malcomas Gladwellas. Neseniai mano namų biblioteką papildė jo „Virsmo taškas: kaip maži dalykai daro didelę įtaką“. Mėgaujuosi Haruki Murakami „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“.
Visgi daugiausia skaitau mokslinės fantastikos knygas. Man labai patiko „Žiedų valdovo“ trilogija, „Hobitas“ ir, žinoma, „Silmarijonas“. Man taip pat labai patiko „Ledo ir ugnies giesmės“ saga ir aš didelis Ursulos Le Guin „Žemjūrės“ gerbėjas. Tačiau pasineriu į bet ką, ką verta skaityti. Kita knyga mano sąraše – Billo Brysono „Trumpa istorija beveik apie viską“.
– Ar Lietuvoje išmokote ko nors, ką vieną dieną galėtumėte panaudoti kitur?
– Išmokau rinkti grybus miške ir atskirti gerus nuo blogų. Sužinojau, kiek daug yra sniego rūšių ir kad ne iš bet kokio galima pastatyti sniego senį bei lipdyti sniego kamuolius. Vienas draugas mane išmokė su svogūnų lukštais marginti velykinius kiaušinius. Bus smagu grįžus namo šias žinias perduoti savo dukterėčioms. Daugiausia Lietuvoje mėginau mokytis iš žmonių.
