Dešimt metų fizikos, matematikos, technologijų ir IT mokytoju dirbantis R. Balčiūnas atsiųstame pranešime sako, kad gyvename laikotarpiu, kuris neabejotinai bus įtrauktas į istorijos vadovėlius.

„Yra tokių mokinių, kuriems nuotolinis mokymasis tapo išsigelbėjimu. Jie prisitaikė, atrado save. Kitiems šis laikotarpis – sudėtingas, juos psichologiškai veikia tai, kad negali gyvai bendrauti, apkabinti draugo“, – sako jis.

Pašnekovas svarsto, kad pandemija vaikus išmokys labiau vertinti tikras patirtis – bendras keliones, ekskursijas, pamokas. Taip pat, jo nuomone, turėtų kristi pažymio kultas. O viena didžiausių prošvaisčių, kurias atvėrė nuotolinis mokymas, yra galimybė paskatinti būtinus pokyčius švietimo sistemoje.

Taisyklės buvo svarbiau nei mokinių poreikiai

Nors mėgstama kalbėti apie įsišaknijusias Lietuvos švietimo sistemos problemas, R Balčiūnas teigia, kad bėdų nei su pačia švietimo sistema, nei su jos programomis nėra – programose nėra apibrėžiamas jų įgyvendinimas, ugdymo planus galima lanksčiai interpretuoti.

„Didžiausia problema yra švietimo sistemos administravimas. Iki šiol visur, kur mėgindavau įgyvendinti kokią nors naują idėją, anksčiau ar vėliau atsimušdavau į biurokratinę, administracinę sieną. Ir tai nėra programos bėdos – tai susiję su baime mėginti daryti kitaip, geriau“, – sako mokytojas.

Jis prisimena istoriją: pirmaisiais metais pradėjęs dirbti mokykloje, fizikos pamokų metu turėjo mokinių, kurie tiesiog žaisdavo kortomis.

Asociatyvi nuotr.

„Švelniai tariant, jie nejuto motyvacijos: pamokas lanko, bet niekas jiems neįdomu, todėl sėdi ir pliekia kortomis. Sugalvojau pasiūlyti: žaisti galite, bet ne kortomis. Jie mane išgirdo, ėmėsi šaškių, vėliau pradėjo mokytis žaisti šachmatais. Per pertraukas kartu pažaisdavome, naujų ėjimų išmokdavome, pradėjo megztis ryšys. Tačiau apie mūsų susitarimą sužinojo pavaduotoja ir uždraudė bet kokius žaidimus. Viskas baigėsi tuo, kad vaikai vėl pradėjo žaisti kortomis. Šitą situaciją atsimenu kaip pavyzdį, kai buvo galima problemą išspręsti, vaikus sudominti ir įtraukti, bet mokykla pasirinko elgti taip, kaip liepė taisyklės“, – pasakoja R. Balčiūnas.

Anot jo, tokie pavyzdžiai atskleidžia esminę sistemos bėdą. „Pakeitus vadovėlio viršelį, ar popierinę knygą perkėlus į el. erdvę, ugdymo procesas nepatobulės, nes nėra iniciatyvos taikyti, integruoti, jungti žinių ir sekti tendencijų“, – mano mokytojas.

Karantinas paspartino lauktus pokyčius

Pasak jo, pandemija šioje nepajudinamoje administracijos sienoje jau įskėlė plyšių – apčiuopiamų pokyčių galima tikėtis gana greitai.

„Traukiasi dalis mokytojų, kurie nepavežė nuotolinio darbo tempo, nenorėjo keistis. Kalbu ne apie amžių, o apie požiūrį. Mokymo sistemoje lieka vis mažiau ekspertų, kurie jaunesniems kolegoms sako „nekelk galvos aukščiau“, o mokiniams komanduoja: „nešnekėkit, dabar aš šneku“. Ateina vis daugiau specialistų, kurie dirba ne dėl to, kad taip yra pripratę, o iš pašaukimo, ir turi daug gerų, naujų idėjų. Mokytoju niekas netampa dėl pinigų, net jeigu atlygis būtų dvigubai didesnis. Čia ne tas darbas, kurį dėl pinigų galėtum „kaip nors ištverti“, – sako R. Balčiūnas.

Anot jo, yra požiūrio, kad jam – privačios mokyklos darbuotojui – kalbėti yra paprasčiau. Tačiau jis akcentuoja, kad į geriausių mokyklų sąrašus patenka ne vien privačios mokyklos, o pastarosios taip pat neišradinėja stebuklų.

Foto: Shutterstock

Pašnekovas įsitikinęs, kad ir privačioms, ir valstybinėms mokykloms svarbu ne keisti švietimo programas, o vadovaujantis jomis ugdyti asmenybes, kurios ne tik išlaikys egzaminus, bet ir sėkmingai prisitaikys ateities darbo rinkoje.

„Akademiniai rezultatai yra vienas iš tikslų, tačiau ne vienintelis; jie šliejasi greta bendrųjų kompetencijų, gebėjimo komunikuoti, kritinio mąstymo – įgūdžių, kurie žmogui bus svarbūs visą likusį gyvenimą“, – pašnekovas pabrėžia, kad ugdymo metodika turi tarnauti ne švietimo sistemos, mokytojų ar tėvų, o ugdytinių ateities poreikiams.

Mokytojo sėkmės pagrindas – su mokiniais sukurtas ryšys

Paklaustas, ar patys mokiniai žino, ko nori iš mokytojo, R. Balčiūnas sako nesantis tikras – labai retai mokytoją jie sąmoningai pasirenka kaip mentorių.

„Pradėjęs mokyti maniau: dabar jau taip išmokysiu, kaip niekas manęs nemokė! Tačiau pradedi dirbti ir supranti, kad mokiniai yra skirtingi, jie nepriima informacijos taip, kaip tu tikiesi“, – kalba jis.

Anot pašnekovo, mokytojui pirmiausia svarbu išsiaiškinti, koks jo paties tikslas: vaikams prikišti kuo daugiau informacijos ar būti tuo, kuris veda juos per jų pačių pažinimo kelią.

„Jų pažinimo kelias gali būti visiškai kitoks negu mano, bet tai nėra blogai. Reikia suprasti psichologinius, biologinius procesus, kurie vyksta vaikuose. Jie padeda paaiškinti jų elgesį. Taip pat svarbu stebėti savo reakciją, nieko nepriimti asmeniškai. Mano siekis – kurti ryšį, tam reikia kantrybės, gebėjimo įsiklausyti“, – patirtimi dalijasi pašnekovas.

Jis juokauja, kad patys mokiniai tiesiog nori mažiau užduočių ir daugiau laisvės.
„Tačiau tai, ką vaikas galvoja, ir ko jam iš tiesų reikia, yra du skirtingi dalykai. Pasąmoningai, sakyčiau, mokiniai mokytojuose ieško sektino pavyzdžio. Juo niekada nebus tas, kuris klasėje vaidina vadą, kuriam užtenka tokio ugdymo, kai vaikai užsirašo, ką jis diktuoja. Mokinius įkvepia tie mokytojai, kurie dalinasi savo vertybėmis, požiūriu į gyvenimą, motyvuoja, užmezga ryšį ir leidžia žaisti šachmatais vietoj matematikos. Tais atvejais, kai mokinys randa ryšį su mokytoju, jame užsidega ugnelė. Kuo daugiau dirbu, tuo labiau įsitikinu, kad svarbiausia – ugdyti asmenybę. Gyvenimo pamokos niekada nesibaigia“, – kalba R. Balčiūnas.