Ankstyvojo ugdymo šeimoms studijos „Play Lab“ vienas iš įkūrėjų Lukas Benevičius pastebi, kad dažnai manoma, jog mažiausius vaikus užtenka tik prižiūrėti, o ugdyti net nereikia. Tačiau tokio amžiaus vaikai, primena jis, yra labai imlūs, o ugdymas dar nereiškia rimtų pamokų, lavinti mažuosius reikia žaismingai.
Mokosi to nė nepastebėdami
„Svarbiausia net ne stengtis vaiką ugdyti, o sukurti tam tikras sąlygas jiems mokytis patiems. Jei jis tuo metu bus piktas, liūdnas ar alkanas – tai jau bus netinkamos sąlygos. Pavyzdžiui, mes galime stengtis savo vaiką išmokyti spalvų, bet gali atsitikti taip, kad kaip tik tuo metu jis to mokytis nenorės. Verčiau pasirūpinkime, kad pati namų aplinka vaiką mokytų nejučiomis atpažinti spalvas. Pakvieskite jį pažaisti – padėkite kambaryje skirtingų dėžučių ar indų ir paprašykite į juos atitinkamai sudėti tam tikrų spalvų namuose randamus daiktus ar savo žaislus. Taip žaisdamas vaikas mokysis savaime, o mamai su tėčiu teliks stebėti“, – moko L. Benevičius.
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad vaikai iki trejų metų visko mokosi per kartojimą, o žaidimas jiems yra pati priimtiniausia forma. Svarbu šioje vietoje, kad tėvai neskubėtų kištis – tiesiog stebėkite savo vaiką, būkite šalia ir stenkitės atliepti vaiko interesus. Pamatote, kad jis pradeda kažką čupinėti, susidomi kokiomis nors formomis, štai tada galite bandyti kažką paaiškinti, pamokyti.
„Kitas pavyzdys – su 2–3 m. vaiku kartu galite nueiti į knygyną ir leisti jam pačiam pasirinkti norimą knygą. Tuomet, kai jis knygą pasirenka pats, visai kitaip į ją žiūri, nei jam būtų parinkę tėvai“, – kalba L. Benevičius.
Paeksperimentuoti jis siūlo ir su vaikų žaislais. L. Benevičius jauniems tėvams pataria pasistengti žaislų arba išvis neturėti, arba turėti jų kuo mažiau. Pirmiausia pasiūlykite vaikui po vieną žaislą ir stebėkite, ką vaikas daro su tuo žaislu, paskui po truputį įveskite ir kitus žaislus. „Įsivaizduokite, lyg tai būtų naujas žmogus, su kuriuo jūsų vaikas turi susipažinti. Taip sukuriamas vaiko ryšys su tuo žaislu, jam atmintyje lieka žaislo spalvos, tam tikros detalės ir tada vaikui labai lengva prisiminti, kokį žaislą jis turi“, – paaiškina pašnekovas.
Vaikams iki trejų metų ypač svarbi veikla, kuri padėtų miklinti jų pirštukus, primena jis. Daugybė tyrimų apie smulkiosios motorikos svarbą mažiems vaikams vis pateikia tas pačia išvadas – tai padeda vaikams išmokti kalbėti, o vėliau ir skaityti.
Kokie tėvai – tokie ir vaikai
Ugdant pačius mažiausius labai svarbus visos šeimos įsitraukimas, todėl pašnekovas primena, kad didžiausias pavyzdys esate jūs patys. „Nustatyta, kad vaikai iki trečios–ketvirtos klasės žaisdami imituoja šeimoje matytus santykius, vertybes, elgesį, jie viską atspindi. Todėl dažnai mokytojai ir sako – kokia šeima, toks ir vaikas. Žinoma, reikia suprasti, kad mes nesukursim visiškai idealių sąlygų. Juk net ir geriausiose šeimose užaugę žmonės kartais jau suaugę vaikšto į terapijas ir bando išsigydyti vaikystėje patirtas traumas. Bet pasistengti tikrai verta“, – teigia jis.
Pašnekovas pastebi dažnoje šeimoje pasikartojančią tendenciją vaikui pasaulį pateikti lyg sumažintą, pavyzdžiui, užuot leidę kartu šeimininkauti virtuvėje, kaip atitikmenį nuperkame mažiesiems žaislines virtuvėles. „Tada stebitės, kad su ja vaikas pažaidžia vos kelis kartus, bet juk įdomiausia jam ten, kur jūs patys – tikroje virtuvėje. Kodėl mes savo vaikus mokome apie pasaulį per imitacinius žaislus? Nesaugokite vaikų nuo realybės, juk jam reikia susipažinti su tikru pasauliu, tegul ima jūsų puodus“, – kalba L. Benevičius.
Kita dažnai pasitaikanti klaida, anot jo, tai, kad nuo vaikų daug ką slepiame. Pavyzdžiui, nekalbame prie jo apie pinigus. Jei šeimoje ši tema bus slepiama, tai užaugęs vaikas taip pat tai slėps, gali susiformuoti labai keistas jo santykis su finansais, sako L. Benevičius.
Atvirai prie vaiko reiktų kalbėti ir apie savo jausmus – tik taip su jausmais supažindinsime ir jį patį. „Įsivaizduokit, tėtis su mama sėdi prie stalo ir kalbasi. Vienas sako: „Žinai, kai tu man taip šiurkščiai liepei išnešti šiukšles, tai man rankos nusviro. Ar galėtum kitą kartą su manim elgtis pagarbiau?“ Vaikas viską girdi ir mokosi, gal jis irgi vėliau panašioje situacijoje paprašys su juo elgtis pagarbiau“, – mokymo asmeniniu pavyzdžiu svarbą pabrėžia pašnekovas.
Nedalyvaukite lenktynėse su kitais tėvais
Ankstyvojo ugdymo šeimoms studijos įkūrėjas nepataria vaikų lyginti tarpusavyje ir sako, kad neverta pasikliauti ir sausomis knygose esančiomis vaikų raidos lentelėmis: „Kiekvienas vaikas yra unikalus. Jei jūs fanatiškai sekate savo vaiko pasiekimus pagal knygose nurodytus raidos požymius, tai tikrai bent vienas požymis kažkada neatitiks. Ir ką tada darysite? Pradėsite nervintis, stresuoti, lyginti su kitais vaikais, o galiausiai prarasite ryšį su paties savo vaiku. Geriausia vaiką lyginti su juo pačiu. Kai sutelkiame dėmesį į savo vaiko pažangą, džiaugiamės net mažais dalykais, o kai pradedame lyginti, tas džiaugsmas dingsta.“
Tarp tėvų vykstančias lenktynes L. Benevičiu vertina ypač neigiamai, nes konkurencijai šioje vietoje – ne vieta. Jei viena mama savo mažylį kasdien vežioja į skirtingus užsiėmimus, tai dar nereiškia, kad ir jūs turite neatsilikti, sako jis.
„Visas dėmesys turi būti sutelktas į vaiką, o ne į savo ego. O ar tų būrelių tokiems mažiems vaikams ne per daug – čia jau kitas klausimas, nes viskas priklauso nuo paties vaiko. Turime stebėti, kaip jis jaučiasi, kas jam įdomu. Kai kuriems vaikams tikrai smagu lankyti kad ir tris užsiėmimus per savaitę, kai kuriems geriausia būti namie, prie mamos“, – tvirtina pašnekovas.